Welcome, intruder

GITANA GUGEVIČIŪTĖ

Rolandas Rastauskas. Privati teritorija. Esė rinktinė.
V.: Apostrofa, 2009. 312 p.

Nebepamenu, kas rašydamas apie M. K. Čiurlionio organizuotą pirmąją lietuvių dailės parodą paminėjo ir tą parodą aplankiusį bevardį provincijos eilinį, netyčia ten buvusioms amžininko ausims palikusį prisipažinimą, kuris, laisvai verčiant į mūsų dienų šneką, skambėtų maždaug taip: nieko nesuprantu, bet vis tiek jėga (!). Užsimojusi ne tik perskaityti Rolando Rastausko esė bibliją „Privati teritorija“, bet ir išmegzti vieną kitą minties akį apie knygą, įimančią savin skirtingo amžiaus tekstus (vyriausias yra gimęs 1993-iaisiais, jaunėliai – 2009-aisiais), publikuotus įvairiuose leidiniuose (mėnraštyje „Akiračiai“, žurnaluose „Dailė“, „Krantai“, „Verslo klasė“; dienraštyje „Lietuvos rytas“), tampu mūsų laikų provincijos eiliniu, pakliuvusiu (mažų mažiausiai) į Luvrą. Šis „prisiminimas“ jokiu būdu nereiškia, kad Rastausko tekstai yra savitiksliai, asocialūs, neaktualūs ir pan. Atvirkščiai – šis „prisiminimas“ tvirtina, kad autoriaus tekstų vartotojas (kaip ir jo skonis) – neatspėjamas. Esė gausybės rage kiekvienas atidus skaitytojas gali (galėtų) rasti sau peno.

Akivaizdu, kad ištisi dešimtmečiai intensyvios „kūrybinės prievartos“ (taip galima vadinti kultūros skiltininko pareigas), derinamos su poeto, performansininko, vertėjo, dramaturgo, galų gale dėstytojo veikla, neprislėgė autoriaus pečių, nesudrumstė žvilgsnio ir į knygą iškviesti tekstai puikuojasi gerai treniruotu intelektinės minties ir kalbos kūnu, kuriame nė lašo riebalų ir šlakų. Na, gal vis dėlto vienas kitas gramas „balasto“ ir yra, tačiau tai tik liudija esė knygos organizmą esant gyvą, ne be nuodėmės, ne sterilų – tik su ta žavia klaida, kurios ieškome geroje muzikoje, teatre, kine etc.

Tarp šių dviejų eseistikos sfinksų (turiu omeny esė knygas „Kitas pasaulis“ (2004) ir „Privati teritorija“ (2009) įsiterpia eilėraščių knyga „Metimas“ (2006), kurią verta paminėti bent dėl dviejų priežasčių: 1) ji irgi leidyklos „Apostrofa“ kūdikis, 2) jas visas sieja naratoriaus ironija, pabrėžtinė nepriklausomybė stiliui, nekritiškumui, beždžioniškam mėgdžiojimui, santvarkai; jose nulis didaktikos, frigidiško (trafaretinio, dekoratyvinio, popierinio – kaip jums patogiau) humanizmo – tik grakštus orus sąmojis; žodžio skambumas, sakinio elegancija, minties skvarbumas, poetikos estetika. Nėra išankstinės tiesos – tik jos paieškos. Nėra baigtinių išvadų – tik konkretūs atradimai kiekvienam atvejui, konkrečiai patirčiai. Jas sieja artistiškumas ir atsiverianti veiksmo / buvimo erdvė – gili, marga, gyva. Jas sieja proza poezijoje ir poezija eseistikoje…

Rašytojas Saulius Tomas Kondrotas yra sakęs, kad lietuvių kalba netinkama rašyti gerą literatūrą. Rastauskas jaučia(si) kitaip: „[...] įkalbinu potyrius. Poteriauju raštu. Ir jeigu sąžiningai kalbėčiau apie Tėvynę, tai mano Tėvynė – sakinys, frazė, pastraipa. Įbrėžis puslapio odoje. Čia mano būties trobelė. Mano namučiai namai. Aš laimingas, kad rašau lietuviškai.“ Taigi, kalba. Atrodo, kad rašytojo kalba gimsta iš KITO, niekur nepublikuoto, niekam neprieinamo lietuvių kalbos žodyno, kuriame pakanka intelektinės, kultūrologinės terminijos, elegantiško slengo atsikirsti dabarčiai; skalsu žodžių meilei, vienatvei, (ne)žinojimui išsakyti; atskleisti kandumą, erudiciją, žaidybiškumą. Rastauskas – tai vienetinis, „minties darbo“ stilius, atpažįstamas iš keistų intonacijų, kombinacijų, aliteracijų, palyginimų, „aforistikos“. Ta (lietuvių) kalba gimstantis tekstas nebijo būti savirefleksyvus, metadiskursyvus, tiesiog gražus. Kalba yra Rastausko ginklas, kuriuo jis pašauna, pakerta, smeigia. Žodžiai – kaip ir žmonės – nevienaprasmiai. Žodžiais (tekstu) autorius sukuria jautrų, aštrų, kvepiantį ir muzikalų knygos filmą. Operatoriaus darbas nepriekaištingas – gaudžiančiame vaizdų, detalių, gyvybės knibždėlyne atrandama tai, kas tampa teksto rūbo papuošalu, aksesuaru, subtiliu akcentu: giliame sniege gulinčios čigonės su žindomais kūdikiais (p. 12), šašlykų k(v)apavietė (p. 23), aprasojęs kryželis tarp negrės papų (p. 29), žieduotas lašinių maišas cigaro dūmų debesyje (p. 167), mažytę armonikėlę virkdantis berniukas su žieminėmis drapanėlėmis apvilktu šuneliu (p. 192), betoninis angelas ant katedros stogelio, panašus į plūdę ir šauktuką (p. 246), sielos akys, stabtelinčios po arkų antakiais (p. 278), laiko apkandžiotos statulų nosys (p. 282), tobula grikių košė su sviesto aureole (p. 288)…

Nijolė Keršytė „Kitą pasaulį“ pavadino romantiniu ir „romaniniu“ pasauliu, kurio „herojus“ tarsi nuolat pasiruošęs „šventei“ – naujai kelionei, naujam įspūdžiui, atradimui, naujai avantiūrai. Tai nepailstantis nuotykių ieškotojas [...].“ Tąja prasme privati teritorija yra šalia kito pasaulio. Arba jame. Arba kitas pasaulis yra privačioje teritorijoje. Tik, mano nuomone, čia svarbiausia ne nuotykiai, o poreikis ieškoti savęs KITO – neapibendrinto, nepatirto, neįvardinto („Keliaujama juk ne tiek naujų vietų pamatyti [...], bet savęs KITO(KIO) išvysti, į(si)kalbėtų įpročių odos nusinerti. Tarsi galėtume tą senąją odą užkabinti už kokio Kelno katedros bokštelio ar Lisabonos šaligatvio mozaikos it kablio ir – drykstelėti vienu ypu, vienu greičiau mentaliniu nei fiziniu judesiu. Štai dėl to judesiuko ir trenkiamės turbūt į pasviečius, kylame virš debesynų ar panyrame žemės gimdon, kur pats Dante nesugalvotų susisukti „rato“. Ir ką gi randame tame magiškame galutiniame taške? Save senąjį, be abejonės. Arba dar kiečiau – ne tik kad nugaros nenusibraižiusį ir odos nenusimetusį, bet naujosios vietoje užčiuopusį… kiautą“; „Verkianti bronza“, p. 228). Eksplikuodamas savojo AŠ patirtį naratorius, kurio inicialai greičiausiai sutampa su autoriaus, nestoja prieš skaitytoją nei nuogas, nei nuogais drabužiais. Efemeriškame nuotykių, susitikimų tirpsme jis reflektuoja save ir savęs patyrimo atradimus transformuoja į bendrąją patirtį, artėdamas tolsta nuo savęs, nuo savojo gyvenimo prie KITO, kuria universalią erdvę, kurioje išstatytuose veidrodžiuose atrandame save. JIS gimsta, randasi susitikimuose su KITAIS, KITI kuriasi jo minties erdvėje. Prarastas laikas ir erdvė aktualizuojami, „perkuriami“ prisiminimuose, kurie tapatinami su dabartimi. Et, norėdami kaip reikiant „prasisukti“ Rolando „Privačioje teritorijoje“ turėtumėme būti skaitę „bent“ E. G. A. Husserlį. Bet jei jau neskaitėme, vis tiek braukimės į „Privačią teritoriją“ – kaip į Stalkerio Zoną, kurią rašytojas interpretavo esė „Juodas šuo“. Gal ji, toji „Privačios teritorijos“ Zona, atsivers mums, palaidojusiems viltį perprasti…

Knygą „Privati teritorija“ skaitau ir kaip romaną. To romano veikėjas yra keliautojas („Klasikinėje kelionių filosofijoje esama vienos geliančios – turisto ir keliautojo – perskyros. Arba – atskirties. Turistas turi bilietą atgalios. Jis netgi ne visada suspėja iškrauti lagaminą. Brutaliausia prasme – jis visada keliauja dėl varnelės, dėl nuotraukos šalia vieno iš pasaulio stebuklų ar prašieptų krokodilo nasrų. Tuo tarpu keliautojas perka bilietą tik į vieną pusę. Tačiau toji „pusė“ yra naujas atskaitos taškas, kuriame per ilgai neužsibūna nei kūnas, nei žvilgsnis, nei… siela. O jeigu ir užsibūna, tai niekada sau (ir ypač kitiems!) neprisipažįsta užsibuvę“; „Roma minus muziejai“, p. 180). Erdvė, į kurią jis veržiasi, tėra dekoracija saviieškos seansui, spektakliui, kuriame kitatikiai, kitaspalviai aktoriai tampa ir psichoterapeutais ir pacientais, mylinčiais ir mylimaisiais; minties ir akies džiaugsmu… To romano veikėjas, anot Kęstučio Navako, – „kultūros japonas ir ant jo maišelių užrašyta BrodskyMiłoszVenclova“. Jis – estetas, atmintyje pagarbiai saugantis kvepiančius savo paties romanus. Jis yra grįžtantis – į Lietuvą, į Palangą, į namus, atgalios. Jis yra manieringas, natūralus ir sąmoningai vienišas („Kiekvienas tikras vienišius yra manieringai natūralus. Arba – natūraliai manieringas. Prasminga yra vienatvė, sąmoningai prisiimama kaip vėžlio šarvas akimirksnį ankstėliau, negu minia tave atstumia. Žmogus yra vienišas ne todėl, kad jį kažkas atstūmė, bet atstumtas todėl, kad vienišas“; „Neišnešiotas „Vakarų scenarijus“, p. 237).

Į „Privačią teritoriją“ įtrauktas ciklas „Berlynalijos“ („Berlynalijos“ – tai Roberto Boscho fondo biuro kuruotas projektas, pavadintas „21 diena Berlyne“ (2003-iaisiais Vokietijos sostinėje tris savaites praleido fotomenininkas Remigijus Treigys, Berlyną užfiksavęs dekonkretizuotuose atspauduose; po metų bičiulio „pėdsakais“ ėjo rašytojas Rolandas Rastauskas, turėjęs aprašyti Treigio „pamatytas“ vietas (t. y., pasak paties rašytojo, „aprašyti neįmanomybę“) – ypatingas inkliuzas knygos sakuose. Jo atvirumu ir sykiu užbaigtumu tarsi paprasčiau „suvaldyti“ ir išgryninti tai, kuo ir kaip žaidžia, ką teigia, ko siekia kituose savo tekstuose (tekstais) kūrėjas. Sykiu sudėtinga, nes ir vėl galima (ir reikėtų) kalbėti apie stilių, diktuojantį madą laikui; apie tobulą rašytojo pusiausvyrą tarp egocentrizmo ir nuolankumo; apie antropologinę, etnologinę esė esmę – juk joje kuriasi kiti žmonės, su savo elgesiu, išvaizda, pomėgiais, įpročiais!.. Dar reikėtų aptarti ypatingą atmosferą, gemančią iš poeto Griuvėsio (tokia naratoriaus kaukė) pastangų atrasti bičiulio Remigijaus Treigio fotoobjektyvo pamatytą miestą („Eidamas tavo pėdom, turiu padaryti tą patį: įvemti tikrovę, kurią mačiau tavo nuotraukose. Tą šmėklaerdvę. Filmą, iš kurio, apleidę garso takelį, drauge su režisieriumi visi kaip vienas nusiplovė ir artistai, palikdami tik scenografiją – taip dekoracijos pergyvena spektaklius. Miestą po neutroninės bombos. „Berlyną“, kurio seniai nebėra“; „Berlynalijos“, p. 155). Tai savęs paties ir Berlyno – miesto simbolio – identiteto paieška, mėginimas pakartoti tai, kas nepakartojama, sugauti, kas nesugaunama; matymas ir kūrimas naujo – to, ko kitas nebepamatys: išvirtusioje laukan kavinėje prie staliuko sėdinčios skrybėlėtos senučiukės (p. 136), milžiniškos Kristaus galvos, nulipdytos iš juodžemio bohemiškos Kaštonų alėjos ir Veto (toks miestelis) gatvės sankryžoje (p. 138), tipo, į purvinai geltoną „Humanos“ ar Raudonojo Kryžiaus konteinerį niekaip negalinčio sugrūsti savojo pertekliaus (p. 139) etc. Tai „vaikštūnų“ Berlynas, pamatytas, kontempliuotas ir padais („Mąslus stebėjimas vaikščiojant – tai visų pirma įvairių paviršių kontempliavimas. Padais, beje, taip pat. Plonapadis visada užčiuops daugiau negu storapadis. Šaligatvis, tu tą žinai, irgi paviršius“; p. 152–153). Fotografas ir eseistas fiksuoja, kuria nepasikartojančią tikrovę be aiškios topografijos, pateikia dvi Berlyno versijas. Jos neprivalo sutapti su jūsiške.

Įeidamas į „Privačią teritoriją“ jautiesi mažumėlę keliautojas. Esė pavadinimai – tai tik iš pradžių nieko nesakantys (arba kažką / ką nors) menantys gatvių vardai. Tu nežinai, kur nuvinguriuos minties upokšnis, ką rasi peršokęs pastraipos perkasą. Gali būti, kad didžiausią įspūdį paliks ne didieji vardai (Federico Fellini, Andrejus Tarkovskis, Czesławas Miłoszas, Henry Milleris, Charles’is Baudelaire’as etc.), kurie stovi „Privačios teritorijos“ cituojamųjų, bendraminčių gretose paminklais ir kita smulkiąja architektūra, o „katinus nuo tiltų mėtantys ir tą metimą „dokumentuojantys“ Seredžiaus skustagalviai „konceptualistai“ („Spalio romantika lapkričiui“, p. 109) arba „pakalę nagliai su fermų neringomis po pažastimi, suleidę letenas joms į stanikus“ („Juosta dviem“, p. 165). Trys knygos dalys – „Nepaimta tvirtovė“, „Skrajojantis katinas“, „Tarp džinsų ir frako“ – tai trys vieno miesto rajonai. Tai sykiu „paraštė“ ir prestižas. Tema ir improvizacija. Poza, amžini klausimai ir nesuvaidinta bendrystė.

Ir dar. Braudamasis į knygos erdvę tampi savotišku nusikaltėliu, spjovusiu į įspėjimą „Privati erdvė“, ir laiminga smalsumo auka, kurios kitapus knygos vartų laukia ne policininkas.