Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS

Labas, amazone,

anam laiške kreipeis į mane grafe, kas prisimerkus atrodo kaip giraffe, tad mums tinka. Įprasta šio žodžio prasme tinka mažiau, nors mano prosenelė žaidė labai jau ten didelę grafienę, grįžusi į Lietuvą čia visus ant blakstienų statė, o buvo viso labo paskutiniosios Rusijos caraitės Marijos siuvėja. Mano močiutė – kita nepranokstama grafienė – net sovietmečiu sugebėjo turėti penkias tarnaites (ligi šiol nesuprantu kam). Na, grafai mūsų silpni, todėl blakstienos stiprios. Kita vertus, d’Artanjanas irgi nebuvo grafas, grafe galėjai kreiptis į poną de la Ferą, žinomą kaip Atas, o d’Artanjanas buvo giraffe. Mūsų kraujo.

Ha, paskutinis karo vaike, sakai, karai tau kinogeniški. Žinoma, kai juos įkūnija dūžtantis vyšnių uogienės stiklainis, bepigu žavėtis: žalos mažai, vizualumo – nors šaukštu kabink. Tačiau karai išties vizualūs. Kadaise ne tik karaliai stebėdavo mūšius nuo kalvų, siuntinėdami žygūnus perstumdyti savo spalvotų pulkų, kad tie tik neprasilenktų su simetrija bei mūšio estetika. Anuomet egzistavo ištisas karų turizmas, pulkai miestelėnų su žmonomis važiuodavo stebėti mūšių, dūžtantis stiklainis jiems buvo nepakankamas ir nieko nesimbolizavo. Ir taip iki pat devyniolikto amžiaus! Net į Pirmąjį pasaulinį austrovengrai išjojo kaip į operetę.

Dabar kiek kitaip, karai ne vizualizuojasi, bet virtualizuojasi. Greitai kariaus nebe žmonės su žmonėmis, o mašinos su mašinomis, o kada nors – kompiuteriai su kompiuteriais. Tuomet viską galėsim stebėti internetu, tačiau vizualumas bus kitoks – vien lentelės, diagramos ir kitokie poodiniai dalykai. Po kiekvieno mūšio perinstaliuosim programas ir kariausim toliau. Atrodo, kad austrovengrai paskutiniai išjojo į tikrai (jų nuomone) vizualų karą, mus visus palikdami prie suskilusio stiklainio.

Tai ką dabar daryti? Rymoti? Rimuoti? Lietuviai šiaip labai poliarizavęsi, pažvelgsi į vieną pusę – vien rūpintojėliai ir marijos sopulingosios, pažvelgsi į kitą – vieni melgibsonai su beisbolo lazdom. Na, irgi vizualu, nereikia nė karo, kokie latviai-estai šia prasme daug nuobodesni.

Šiandien važiavau iš Vilniaus, man ant peties padėjusi galvą miegojo nepažįstama studentė, o aš žiūrėjau į visus tuos šalikelių peizažus ir jie man buvo kaip ta studentė: tokie pat miegantys ir tokie pat nereikalingi. Vadinasi: nevizualūs. Karas juos, žinoma, būtų atgaivinęs, gal net įprasminęs. Kaip bjauru važiuoti per tokią banalybę, atrodo, pats tampi jos dalimi ir tavo gyslomis jau ima srūti kasdienos srutos, iš būtovės slėpinio tampi buities kaliniu, nes viskas, kas taip gerai išmokta ir pabodę, praranda transcendencijos galimybę, t. y. tampa buities dalimi.

Ir štai tada pradėjo lyti ir, anot tavo draugelio H. Radausko, pakvipo erdvėm ir žuvim. Lijo taip, it būtų prasidėjęs karas. Ir peizažai taip sėkmingai pasimetė, kad net vėl trumpam tapo nenuobodūs, ėmiau galvoti: kurgi čia dabar tie peizažai? Kartais pravartu dingti, kad vėl taptum įdomus. Štai kadaise Nyka Baltimorėj man padovanojo to paties Radausko ranka prikeverzotą mokyklinio sąsiuvinio lapelį, netyčia tada iškritusį kažkokiai knygai iš pažasties. Lapelis kurį laiką dar saugojo savo dramatizmą (vizualumo ir tada jokio neturėjo), vėliau mano santykis su juo kažkaip išbluko, o galiausiai pasimetė ir pats lapelis. Ir dabar jis man įdomus, nes pasimetė. Kur Radausko autografas? Na, styro kurios nors iš mano knygų pažasty, jei atsirastų, vėl man taptų neįdomus ir gautų pasimesti darsyk.

Todėl visą vizualumą ir dramatizmą, ko gero, kuria daiktų ir dalykų gebėjimas transformuotis. Jeigu aš, kaip tavo Antanas, ramiai ir dailiai gulėsiu apkasuos – niekam nebūsiu įdomus. Bet jei, kaip tavo Jonas, apkasuos nuolat malsiuos ir kočiosiuos – visiems būsiu įdomus ir jie nuo ryto ligi vakaro mane kalbins.

Transformuoti pasaulį kuo puikiausiai sugeba vaikai. Šešėliai jiems baubai, stiklo šukės – safyrai, o kopėčios – žirafos. Vieni vaikai taip ir nesuauga, ir tai geriausia žmogaus biografijos pastraipa, nes pasaulis jiems ir lieka gyvas bei nenuobodus. Štai tas pats Radauskas: „Susprogusiam viešbučio veidrody krūpčioja bokštai, / Pavirsta žirafom ir pradeda bėgti ir griūva.“ Ha, savas buvo tas Radauskas, reikės paieškoti to jo durno raštelio.

Tačiau visi kiti suauga ir virsta kažkokiais estais, o tie juk uola, granitas. Tokie niekada netransformuos patys, būtinai prireiks išorinių dalykų malonės. Va, pradėjo tada lyti ir man tapo gerai. Lietus visada yra gyvas organizmas, tik reikia jį stebėti iš vidaus, būti jo zondu. Dar geriau, jei būtų atūžęs cunamis ir nuplovęs mus kur nors arčiau skęstančių Maldyvų. Būtų ir vizualu, ir dramatiška. Pasigirčiau tau apie tai SMS. Nors visos tos gamtos dovanos irgi savaip trivialios, jei labai pasitikėsi gamta, greit apskritai liausies galvoti, o galvoti, visgi, smagu, nors kartais labai tingisi.

Viename Antonioni filmo „Il deserto rosso“ kadrų pagrindiniai herojai malasi pirmame plane, tačiau atrodo maži ir statiški, nes fone pro praviras kažkokio fabriko duris verčiasi milžiniškas dūmų ar garų kamuolys. Ir būtent tas kamuolys yra pagrindinis šio kadro herojus, nes akimirksniu transformuoja žmones, paversdamas juos silpnais ir atsitiktiniais, iš esmės – nužudydamas juos. Netekti svarbos ir yra mirti, kaip man mirė pakelių peizažai.

Kai atsiduri šalia labai didelio arba labai mažo, išsyk transformuojiesi, tie masteliai išplėšia tave iš įprasto konteksto ir neskuba įklijuoti į kitą. Kurį laiką blaškaisi kaip krintantis kalendoriaus lapelis ir tas blaškymasis labai į naudą. Iš esmės, malonus tas blaškymasis, d’Artanjanas irgi mėgdavo blaškytis, ką ir kalbėti apie tūkstančius kitų giraffe. O keisdamasis pats, keiti ir aplinkinį pasaulį, nes kinta jo projekcijos tavyje. Tada ir tau kurį laiką šešėliai – baubai, stikliukai – safyrai, o kopėčios – žirafos. O kai žirafos vėl atvirsta kopėčiom, jos jom atvirsta ne iki galo, vis tiek lieka dar truputį žirafos, kaip ir Radausko bokštai. Ir su tokiu kraičiu visai įmanoma pragyventi iki kito palankaus momento, iš naujo išmušiančio tau dugną, kad iš tavęs išskristų per tą laiką vėl spėjęs gumulais sušokti pasaulis. Ir vėl jį susirinksi, susidėsi kaip tinkamas, tuo metu suvalkietiškų vyšnių krauju srūvant skilusiam stiklainiui, o susprogusiam viešbučio veidrody krūpčiojant bokštams.

Kurie pavirsta kuo? Kopėčiom, amazone, kopėčiom.