Sufijus kaimynystėje

PHILIP JENKINS

Daug puikių mokslininkų tyrinėja islamą. Daug kitų puikių mokslininkų nagrinėja kintantį globalios krikščionybės veidą. Tačiau tuodu pasaulius – musulmonų ir krikščionių – šie ekspertai sugretina retai. O gaila. Šitaip pamatytume nuostabių paralelių ir sąsajų, kurios nušviestų juos abu.

XX a. pradžia yra kritinis krikščionybės naujųjų laikų istorijos metas, ypač laikotarpis po Pirmojo pasaulinio karo ir šį konfliktą lydėjusių didžiųjų epidemijų. Afrikoje tai buvo era, kai pranašai ir pamokslininkai tikėjimą visiškai perėmė į savas rankas, pritaikė jį vietinėms kultūroms ir šlovinimo stiliams bei įkūrė bažnyčias, kurių šaknys buvo tvirtai įaugusios Afrikos žemėje. Šitaip jie pradėjo masinį žemyno atsivertimą.

Nors šioje veikloje dalyvavo šimtai aktyvių žmonių, tarp jų išsiskiria keletas herojiškų vardų, pavyzdžiui, Williamas Wadé Harrisas Liberijoje ir Simonas Kimbangu Konge. Tuo metu kolonijinė valdžia naujosiomis bažnyčiomis labai nepasitikėjo. Labiausiai ji baiminosi maišto. Taip pat bijota sinkretinio krikščionybės ir animistinių tikėjimų susipynimo. Kimbangu trisdešimt metų praleido kolonijiniame Belgijos kalėjime; Harrisą prancūzų valdžia išvarė iš Dramblio Kaulo Kranto. Tačiau jų bažnyčios su savo atšakomis suklestėjo ir išplito ne tik Afrikoje, bet ir Europoje. Esminis Afrikos istorijos XX a. įvykis buvo pusės žemyno gyventojų atsivertimas iš tradicinių animistinių religijų į krikščionybę (40 procentų) ir islamą (10 procentų).

Nors atsivertimo į krikščionybę istorija pasakojama dažnai, į jos paraleles islamo pasaulyje pažvelgiama rečiau. Maždaug tuo pat metu kolonizuotos musulmonų Afrikos bendruomenės šį tikėjimą taip pat perėmė į savo rankas, pateikė jį joms artimu pavidalu ir padarė be galo populiarų. O ši prieštaringa naujoji tikėjimo sintezė taip pat giliai skverbiasi į Europos ir Amerikos pasaulį.

Žinomiausias ano meto krikščionių pranašų musulmoniškas ekvivalentas buvo Senegalo šventasis šeichas Ahmadou Bamba (1853–1927). XIX a. pabaigoje jis įkūrė pamaldžių sufijų ordiną Muridiyya, arba miuridus, kurie laikėsi mistinio pasišventimo Dievui. Šeichas Bamba skelbė praktinę sunkaus darbo, labdaringumo ir taikingumo žinią, paremtą principu „Melskis taip, tarsi mirtum rytoj, ir dirbk taip, tarsi gyventum amžinai“. Šis judėjimas glaudžiai rėmėsi afrikietiškomis šaknimis, jame radosi vietiniai šventieji ir šventovės. Kaip ir afrikiečiai krikščionys, miuridai žūtbūtinai kliovėsi dvasios ir kūno išgydymo pažadu.

Kolonijinė prancūzų valdžia į Bambą žiūrėjo ne ką palankiau nei belgai į Kimbangu. Ilgus metus Bamba praleido tremtyje arba namų arešto sąlygomis. Tačiau jo judėjimas taip pat įsitvirtino istorijoje. Šiandien miuridų ordinas teigia turįs keletą milijonų narių – maždaug tiek pat kiek ir Kimbangu sekėjų bažnyčia – kaip ir pastarieji, miuridai yra paplitę visame pasaulyje.

Miuridai ir jų ordinas yra ypač stiprūs pietinėje Europoje ir Amerikos didmiesčiuose. Bambos paveikslėlių ir suvenyrų galima nesunkiai įsigyti ne tik Vakarų Afrikos turguose, bet ir Romoje, Paryžiuje, Madride bei Niujorke. Kad ir kaip tai vertintų europiečiai, šių sufijų buvimas jų šalims yra puiki žinia. Neskaitant pamaldumo ir sunkaus darbo etikos, miuridai yra ir tvirti sąjungininkai kovoje su fanatiškais islamistais, kurie bjaurisi Bambos sekėjams būdinga tolerancija ir lengvu bendravimu su kitų tikėjimų žmonėmis.

Jau savaime miuridų istorija yra įspūdinga, be to, ji padeda mums suprasti ir šiuolaikinės Afrikos krikščionybės šaknis bei stulbinamo jos pasisekimo priežastis. Šiaip ar taip, imperija savo buvimu atliko kritinį vaidmenį, suardydama tradicines visuomenes ir politinius papročius bei sukeldama socialinį ir geografinį mobilumą. Šie staigūs pokyčiai, apėmę visą maždaug po 1880 m. gimusią kartą ar kartas, atvėrė duris radikaliai naujoms pasaulėžiūroms. Naujos idėjos ypač patraukė jaunimą ir lankstaus mąstymo žmones, taip pat tuos, kurie tradicinėse visuomenėse buvo marginalizuoti.

Tačiau didžiausią sėkmę pasiekė tos ideologijos, kurios perėmė gerai pažįstamus ir pamėgtus senesniosios kultūros aspektus su jos didžiai religingu polinkiu ir parodė, kaip juos integruoti į universalizmo kalbą. Dabar žmonės galėjo tapti krikščionimis ar musulmonais neišsižadėdami savojo afrikietiškumo. Sparčiai kintančios visuomenės buvo pasirengusios išgirsti charizmatiškų pamokslininkų balsus; kaip sakoma, lyderystė yra mokinystės funkcija. Laimė, lyderiais dažniausiai tapdavo vizija ir dora apdovanoti žmonės. Jie įkūrė tvirtas institucijas. Imperijoms sunykus, bažnyčios ir pamaldūs musulmonų ordinai išliko ir išaugo. O dėl nuostabios istorijos ironijos šie tikėjimai savo ruožtu pradėjo savą taikingą invaziją į buvusias imperines tėvynes.