Reveransas
GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ
Kad žinotumėt, kaip nuobodu rašyti apie literatūrą (privalai laikytis etiketo, o tai savieji dar eliminuos iš bendruomenės) ir kaip įdomu – apie visa kita. Lygiai tas pats su renginiais – kas gali būti neįdomiau už kokį „Poezijos pavasarį“, į kurį susirenkama tik dėl genties. „Naujasis Baltijos šokis“ kasmet teikia to „svetimo“ džiaugsmo galimybę: aišku, ši festivalinė firma gan neordinari, kone kiekvienas spektaklis smarkiai vėluoja, bet iškenti, kad koridoriuose išvystum šokėjų mankštinamas galūnes ir užuostum jų tepalus, atpažindama atminties instinktą. Šokėjai man apskritai atrodo patys gražiausi žmonės, aš juos visus įsimylėjusi; į spektaklius vaikštau beveik vien estetiniais sumetimais.
Simptomiška, kad balerinų-vaidilučių tradicijas saugančiame Čiurlionkės Šokio teatre buvo sušoktas Vivaldi („Metų laikai“, Kauno šokio teatras „Aura“, choreografė Lina Puodžiukaitė). Kiek atsimenu, užpernai „Pavasarį“ bandė sušokti Aistė Kriukelytė, bet šitai muzikai turbūt reikia grupinio spektaklio. „Aurą“ labai mėgstu, esu pratusi prie jų harmoningumo, susiderinimo vieno su kitu, šokėjų skaičiaus, dinamikos. Iš pradžių tikėjausi daugiau beprotybės (atitikties muzikos dramatizmui), bet vargu ar įmanoma į tą spektaklį įdėti daugiau ekspresijos. Be to, šokėjai supranta, ką jie šoka. „Metų laikai“ visuomet graudina, bet sykiu veikia ir kaip terapija. Rato, vainikų simbolika – atrodo, mąstydamas apie gyvenimo ciklą nieko nauja čia neišgalvosi: vis dėlto buvo netgi kiek homoerotiškų elementų. Ir ta apranga, kojinytės, net merginų plaukai – neišvengiama šokio detalė. Patiko, kad iš choreografijos neeliminuojamas senėjimas, kurio Vivaldi muzikoje daug girdžiu. Seno žmogaus kūnas juokingas: jis pajaciškas, trūkčiojantis, barokiškai manieringas. Kažkodėl viliuosi, kad kitais metais „Aura“ sušoks Orffo „Carmina Burana“.
Šamaniškus tuvius buvau mačiusi kažkuriame „Skamba skamba kankliai“ festivalyje: paliko retą įspūdį. Tos egzotiškos tautos atstovė buvo inkorporuota ir į vieną atvežtinį šokio spektaklį („Post Secret“, Mute Comp. Physical Theatre (Danija), choreografai Kasperas Ravnhøjus ir Jacobas Stage). Nedaug ką supratau, daugiausiai apie smurtą ir lytinį moterų išnaudojimą. Bet gana gražu, nors ir nuobodoka. Galvojau, kad technika šiuolaikiniame šokyje nebesvarbi tiek pat kiek forma – poezijoje: artėjama link visapusiško natūralumo (šitą žodį rašyti baisu dėl lotyniškos jo kilmės: armagedono veikiausiai turime laukti tada, kai kultūra susilies su natūra).
Norėjau nueiti ir į Loretos Juodkaitės spektaklį („Malda smėlyje“, Menų spaustuvė) – man ji labai įdomi ne vien kai šoka, bet ir kai kalba, pvz., per televiziją – atrodo itin gyvastingos natūros. Deja, netilpau. Apsaugininkas prie durų aiškinosi pulkui akredituotųjų, esą gaisro atveju patirtume holokausto tikrovę.
Beliko vizituoti parodas. Mindaugas Skudutis „Akademijoj“ (anglinis simpatiškesnis už aliejinį, mat jaučiu kone juslinį pasitenkinimą, regėdama piešinio gyslas) ir Jurgio Savickio archyvas Savicko paveikslų galerijoje. Jeigu per „Panoramą“ nebūčiau pamačiusi, kad atvežta filmuota medžiaga, gal niekad nebūčiau jos išvydusi, mat telikas galerijoje įjungiamas tik lankytojui žinant, kas jame slepiasi, ir išreiškus dalykinį pageidavimą. Negana to, kol su inteligentišku pagyvenusiu vyriškiu stebėjome autentišką įrašą, toje pačioje patalpoje esančios moteriškės (darbuotojos?) taip garsiai čiauškėjo, kad norėjosi paprašyti dar ir ausinių. Tokiose situacijose reguliariai susivokiu, kad nesu ir jau niekada nebūsiu tolerantiška. Tačiau apie įrašą: net jei ir nesi suinteresuota dokumentikos informacija, tokios juostos baisiai traukia praėjusių gyvenimų kitoniškumu – ten ir kadrai greitesni, ir buitis gražesnė, ir žmonės laimingesni. Na, žinoma, ir rašytojo korsetas, kurį jis, pasak sūnaus, užsisegdavo eidamas į diplomatų susitikimus, kad nesimatytų pilvuko.
O geležinkelio stoties antrame aukšte įvyko gan triukšmingas Martos Vosyliūtės parodos „Sekta“ atidarymas. Dauguma paveikslų – socialiniai pranešimai, savotiškas šaipymasis iš tapybos kaip aukštojo meno, paverčiant ją laikraščių refleksija. Apžiūrinėdama kažkodėl galvoju, kad visa tai jau buvo pasakyta Duchamp’o ir Warholo laikais; bet, žinoma, smagu atpažinti nacionalines problemas. Feministinio meno negaliu interpretuoti dėl vidinio konflikto su bet kokiomis socialinėmis ar politinėmis manifestacijomis; šiaip ar taip, autorė turi kritikės talentą ir yra gan raštinga, tik jos, kaip dailininkės, specifines nuoskaudas vertėtų nuplauti literatų tūsuose, į kuriuos mes ją mielai priimtume ir gal net suorganizuotume galimybę išsileisti pk.
Plojimai man jau seniai nebekelia emocijų, bet vis dar gražu senoviniai reveransai. Ne dėl besilenkiančiojo gracijos, o dėl jo santykio su savimi ir publika: visa tai, ką čia matėte, buvo fikcija, menas, o ne asmeninis pranešimas. Aišku, šiuolaikinio šokio festivalyje juos atlikti galėtų nebent pokštininkas, o šiuolaikinio meno parodoje – nuoseklus Dalí sekėjas.
