Negali įvardinti, ką skauda
DOVILĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ
Kęstučio Grigaliūno paroda / kūrinys „Mirties dienoraščiai“ (2010), eksponuojamas Šiuolaikinio meno centre, gali būti laikomas kelerius pastaruosius metus autoriaus gvildenamų temų apie gyvenimą ir mirtį, individualumą ir prasmę tiek vaizdine, tiek idėjine variacija. Tokių temų nagrinėjimas (netgi panašia forma) nuo septintojo dešimtmečio turbūt geriausiai žinomas iš prancūzų menininko Christiano Boltanski darbų. Pasikeitusią, „rimtesnę“ ir savo tematika emocionalią Grigaliūno kūrybą galime matyti 2008 metais eksponuotame darbe „Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“, vėliau darbe „Apie meilę“ (2009) ir galiausiai „Mirties dienoraščiuose“. Stebina ne tiek pasirinktos temos, kiek kontrastas tarp žaismingo, ironiško, spalvingo, link poparto estetikos sukančio ankstesnio ir dabartinio rimto, beveik tik monochrominį koloritą naudojančio (išskyrus kraują primenančios raudonos spalvos blyksnius) Grigaliūno. Visi šie darbai labiau stumteli ne į intelektualinius apmąstymus ar žaidimus, bet į kūrinio išgyvenimą.
Su darbu „Tylėjimo forma – stabilus tapatybės jausmas“ į Grigaliūno vizualinį žodyną pateko protokolinis nuteistųjų fotografavimo iš priekio ir profilio motyvas. Pats autorius apie šį darbą yra sakęs: „Tokio tipo portretinė fotografija išreiškia institucinę galią, policijos ir masės kontrolę. Čia asmens atvaizdas yra kuriamas remiantis tik institucijos nustatyta tvarka, išryškinant išskirtinai fizionomijos bruožus. T. y. asmens tapatybė pateikiama fiksuota ir stabili.“ Šiame kūrinyje panaudotos JAV kalinių nuotraukos, dėl to galima lengviau įsivaizduoti, kad nufotografuoti žmonės tikrai yra nusikaltėliai. „Apie meilę“ ir „Mirties dienoraščiai“ lietuvių suvokėjui yra emociškai paveikesni kūriniai. Juk tai portretai nuo represijų nukentėjusių Lietuvos gyventojų. „Žvelgdamas į iš priekio ir profilio nufotografuotą asmenį iškart pamanai, kad tas žmogus – nusikaltėlis. O kai perskaitai kunigo, suimto už antisovietines idėjas, biografiją, viskas apsiverčia aukštyn kojomis“ (Kęstutis Grigaliūnas). „Mirties dienoraščių“ atspaudus lydinčios paties autoriaus ranka surašytos trumpos biografijos yra labai panašios, pateiktos pagal tą patį trafaretą, dėl to skaitomos viena po kitos skamba lyg užkeikimas ar malda: gimė, dirbo, ištremtas, nuteistas, sušaudytas, mirė, gimė, dirbo, ištremtas…
Visiems šiems trims darbams didelę reikšmę turi erdvės, kuriose jie eksponuojami. „Mirties dienoraščiai“ nėra išimtis, ir viena iš kūrinio paveikumo sąlygų yra didelė ŠMC salė. Sienos, nukabinėtos nuteistųjų nuotraukomis, pritrenkia savo mastu ir atrodo didingai. Eidamas nuo vieno prie kito šilkografijos atspaudo, kurie sukabinti nuosekliai, lyg kataloguojant alfabeto tvarka, pamatai, kad ties kiekviena raide yra tik apie 10 atspaudų, taigi itin maža dalelė visų žuvusiųjų arba nukentėjusiųjų pirmosios sovietų okupacijos laikotarpiu (1940.VI.15–1941.VI.22) – stipriam efektui pasiekti užtenka ir tiek.
Kūrinio formą neišvengiamai imi lyginti su jau minėto Christiano Boltanski darbais. Jis kai kuriuose savo darbuose taip pat naudoja žmonių nuotraukas ir gausos kuriamą įspūdį kaip kūrinio paveikumo priemonę. Tokių darbų pavyzdžiai galėtų būti „La Réserve des Suisses morts“ („Mirusių šveicarų rezervatas“, 1990), „San-Sousi“ (1991), „Resistors“ („Rezistentai“, 1994) ir kiti. Darbas „Resistors“ artimas Grigaliūno „Mirties dienoraščiams“ ne tik forma, bet ir tematika – eksponuojamos nuotraukos žmonių, kurie karo metais priešinosi vokiečiams ir dėl to buvo suimti. Tačiau Boltanski rodo tik priartintą žmogaus veido iš priekio atvaizdą, – taip neakcentuojamas institucijos vaidmuo, ryškiausiai matomas dėl protokolinio fotografavimo būdo.
Taigi atrodo, kad Grigaliūnas nieko naujo lyg ir nepasako, o primygtinai, netgi iliustratyviai pakartoja tai, ką jau seniai žinojai: po visais žuvusiųjų skaičiais slypi konkretūs žmonės, apie daugumos dabar gyvenančiųjų (taip pat ir mano) gyvenimą po daugelio metų turbūt bus galima pasakyti ne ką daugiau nei tos į užkeikimą ar maldą panašios eilutės, kad dienoraštis, kaip ir mirtis, yra kasdieninis… Paroda / kūrinys alsuoja memento mori idėja. Bet nors autoriaus sumanymas ir pasirodo lengvai perskaitomas, kylančios mintys nėra lengvos.
Ant salės centre stovinčių darbastalių padėtų knygų („Lietuvos gyventojų genocidas, 1939–1941“) sąrašai tik pratęsia mirtininkų vardinimą, bet labiau nuasmenintai, be vaizdinės medžiagos – jų nuotraukų. Bet būtent vartydama šias knygas, kuriose nukentėjusieji nuo okupacijos dar labiau ištirpsta istorinėje atmintyje, aš tampu centrine figūra. Vartant knygą, iš karto ima erzinti mano pačios šešėlis, krentantis ant knygos lapų ir trukdantis skaityti. Jis aiškus, apibrėžtas ir įkyrus. Iš pradžių nemanau, kad tai reikšminga, bet ilgainiui imu galvoti, jog tai labai simboliška. Aš esu tose knygose – ne tiesiogine prasme, bet vis vien neišvengiamai įrašyta kaip išaugusi iš savos tautos istorijos, išaugusi iš šių knygų, kaip jos dalis, kaip žmogus, kuris yra istorijos dalis ir kuris ten atgal nugrims. Nežinau, Grigaliūnas sąmoningai sugalvojo šį erzinantį trukdį žiūrovui ar tai tėra atsitiktinumas. Bet tikrinant savo idėją ir einant nuo vieno stalo prie kito ties visais nutinka tas pat – mano galvos šešėlis driekiasi ant knygų. Viena kėdė prie stalo, pastatyta kitoje pusėje negu visos kitos, dar labiau sustiprina mintį, kad tai tikrai galėtų būti subtilus Grigaliūno meninis sumanymas arba nuostabus atsitiktinumas, padėjęs atrasti naujus kūrinio arba savo pačios minčių klodus.
Toks pats atsitiktinumas, kad į kūrinio erdvę veržiasi pašaliniai gretimoje salėje eksponuojamo Voldemāro Johansono darbo „Aerosrovės“ garsai. Dažniausiai parodose erzina, kai greta kūrinio girdėti kitų darbų ataidai, bet šiuo atveju garsas pritiko. Galbūt dėl to, kad tai buvo menkai muzikine prasme artikuliuotas, grėsmingas, nežemiškas garsas, kuris stumtelėjo į dar didesnę meditaciją ir prisidėjo prie bendros nuotaikos kūrimo.
Grigaliūno „Mirties dienoraščius“ labai sunku vertinti vienareikšmiškai ar ryškinant kokį vieną kūrinio aspektą. Tai integrali, emociškai pagauli sistema su daugybe klodų ir apmąstymo krypčių, kurios negali būti klaidingos, nes negali būti klaidingos asmeninės emocijos, kurias kūrinys pirmiausia ir sukelia. Grigaliūno darbas patraukia vizualiniu aspektu, nors šį kartą pasižymi ne ryškiomis spalvomis, ironiškais pokštais ar intelektualiniais triukais. Ir turbūt dar labiau skauda, kai skauda, bet negali įvardinti ką.
