Merdinti mirties istorija
ŽIVILĖ JANULEVIČIŪTĖ
Eidama per salę išgirdau mažametės mergaitės garsiai skaitomus žodžius: „Sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas, sušaudytas. Visi jie sušaudyti.“ Tiesiog paprastas konstatavimas. Įžengiame į mirties kambarį. Į Kęstučio Grigaliūno „Mirties dienoraščius“. Tačiau mirties tema šiais laikais neturėtų būti taip paprastai konstatuojama. Pasak Philippe’o Arièso, mes stengiamės išstumti ją iš savo gyvenimo neigdami, ignoruodami, bijodami. Tačiau, menininkams tėškus tą mirtį žiūrovams į veidą, į mirties fakto suvokimo lauką iškart atsinešami įvairūs kontekstai: asmeniniai, politiniai, kultūriniai, istoriniai. Ir jau negalime žiūrėti šitaip laisvai kaip toji mergaitė. (Net ir aš pati, prisipažinsiu, smalsumo genama bandžiau ieškoti savo protėvių tarp tvarkingai pagal abėcėlę sukabintų sovietinio genocido aukų portretų.)
Grigaliūnas jau keleri metai dirba su šiuo projektu. Jį domina istorijos ir dabarties santykis, represijų absurdiškumas, portretuojamųjų fotografavimo būdas. „Mirties dienoraščiai“ panašūs į darbą „Apie meilę“ – menininko eksponuotus 130 biografijų, 27 portretus, 104 pirštų atspaudus, 754 veidus žmonių, nužudytų Vilniuje 1944–1947 m. ir užkastų Tuskulėnų masinėje kapavietėje. „Mirties dienoraščių“ taikinys – įvairių tautybių Lietuvos piliečiai, nukentėję nuo pirmosios sovietų okupacijos. Lyginant abu šiuos darbus, matomas ryškus skirtumas, kada menininkas siekė labiau paveikti žiūrovus, o kada mirčiai suteikė buitišką apvalkalą – meilės (dėl to kūrinys nesubuitėjo).
Kęstutis Grigaliūnas. Mirties dienoraščiai. 2010. Dovilės Aleksandravičiūtės nuotrauka
Įžengdama į „Mirties dienoraščių“ salę, jaučiausi kaip žiūrovas, įžengiantis į Mirosławo Bałkos milžinišką juodą dėžę „How It Is“. Tik Grigaliūno žiūrovas neturėjo galimybės susidurti su asmeninėmis fobijomis, kurias kelia juoda milžiniška patalpa. Šiuo atveju susiduriama su istorinėmis, viešomis baimėmis: ekspozicija savaime primena KGB tardymo patalpas, mirusiųjų veidai žvelgia tiesiai į žiūrovą. Bałkos kūrinys priminė visai ne šviesų (kokio tikėtasi) XXI amžiaus įspūdį, o „Mirties dienoraščiai“ įtraukė mus į istorinės akistatos, saviidentiteto paieškų, politikos versmę. Juk ne veltui teigiama, kad kol gyvi istorijos liudytojai, istorija yra politika.
Tačiau prisimenant mergaitę vis tiek kyla klausimas. Jei istoriniu požiūriu susiduria kelios kartos – menanti istoriją ir ne – ar gali visi atliepti į menininko kūrybą? Jei siekiama reprezentuoti istorinių įvykių absurdiškumą, ir vieni į tai žiūri kaip į eilinį post factum ir nerodo jokių empatiškų jausmų, ar gali būti tokiu atveju kvestionuojama ir subjektyviai eksponuojama istorija?
Manau, tik lenkų istorinio skausmo galiojimo laikas pratęstas po netikėtų naujų Katynės įvykių. Lietuviai vis ramiau žvelgia į praeitį. Galbūt mums visa tai teliks statistika, skelbiama mažai tevartomose enciklopedinėse knygose.
Vis dėlto rašinį norėčiau užbaigti dailininko Valentino Antanavičiaus žodžiais: „Vienas iš meno uždavinių – priminti žmogui apie mirtį. Žmogus linkęs tai pamiršti. Tik tai įsisąmoninus žmogui gyvenimas įgauna prasmę.“ Kol dar yra gyvų istorijos liudytojų, verta priminti žiūrovui apie praeitį, kuri šiuo metu jau merdi.
