Mano dievas yra šio pasaulio dievas

Su filosofu ARVYDU ŠLIOGERIU kalbasi Augustinas Dainys

– Gerbiamas profesoriau, ar skaitote „Šiaurės Atėnus“? Ir apskritai – ar sekate Lietuvos kultūrinę spaudą?

– Atvirai pasakius, beveik ne. Net nežinau kodėl. Gal dėl to, kad aš vis labiau bėgu nuo visuomenės, bėgu nuo kalbos, bėgu nuo didmiesčio. Gal dėl to, kad vis labiau orientuojuosi į upelius, į miškus, gal dėl to, kad pats labai daug esu prirašęs. Esu šiek tiek pavargęs nuo kalbos, jau galų gale esu senis, ir paskaitas reikia skaityti, o tai nėra labai lengva, todėl man didžiausia palaima yra tylėti. O dėl lektūros, tai juk, paprastai pasakius, žmogus išlempi; daugybę metų, šiaip ar taip, buvau labai išrankus ir skaitydavau tik aukščiausios prabos tekstus. Lietuvoje jų yra (tarkime, tokių kaip Sigito Gedos arba Broniaus Radzevičiaus), bet ne tiek jau daug, todėl daugiausiai skaičiau ir skaitau nelietuvių autorių tekstus. Tai štai tie didieji tekstai daro žmogų labai išrankų, ir pastebėjau, kad paskutiniais metais tiesiog nebegaliu skaityti prastai parašyto teksto. Atvirai pasakysiu, mūsų spaudos tekstai arba mūsų dabartinė literatūra yra prasta, tiesiog neatitinka mano išlepinto skonio, todėl nejaučiu jokio poreikio skaityti dabartinius lietuvių autorius.

– Savo paskaitose apie Kierkegaard’ą esate sakęs, kad kiekvienas tikras ir originalus mąstytojas atsiranda tarsi iš nieko; kita vertus, vaikystė ir šeimos istorija dažnai būna fundamentalus akstinas autentiškam mąstymui. Antai Kierkegaard’o tėvas vaikystėje patyrė didelį skurdą ir ganydamas gyvulius prakeikė Dievą, o vėliau nepaprastai praturtėjo. Ši istorija negalėjo nepaveikti jaunojo Kierkegaard’o. Ar negalėtumėt atsigręžti atgal ir paieškoti lemtingų vaikystės įvykių, kurie nulėmė jūsų, kaip filosofo, likimą?

– Kadaise, mano jaunystės metais, populiarus prancūzų autorius, Antoine’as de Saint-Exupéry, yra labai paprastai pasakęs: „Mes visi ateiname iš savo vaikystės.“ Kadangi vaikystė yra tas metas, kada įeini į ypač intensyvų sąlytį su pasauliu, suprantama, ir su daiktais, ir su žmonėmis, ir su įvairiomis aplinkybėmis, ji savaip lemia visą žmogaus gyvenimą. Jeigu jau kalbėsime apie mano vaikystę, tai, nors skleidėsi, atrodytų, baisiame laike (tai buvo paskutinis Stalino tironijos dešimtmetis), ji buvo neįtikėtinai šviesi.

Pirmiausia tas visas grožis, toji mane ir dabar dar lydinti šviesa buvo susiję su kaimu, nes didelę metų dalį ar bent jau pačią gražiausią metų atkarpą, vasarą, pavasarį, praleisdavau kaime. Radviliškio rajone buvo toks Alksniupių kaimas… Na, o tėvų sodybėlė kiurksojo Panevėžio pakraštyje; tai irgi beveik kaimas, už tvoros driekėsi rugių ir bulvių laukai. Be to, mano tėvai laikė karvutę, paršelį, tą karvutę aš ganydavau, melždavau, trumpai tariant, tėvams padėdavau prižiūrėti, ieškodavau ėdalo kiaulėms; tuo metu, tai irgi labai svarbu prisiminti, sunku būdavo apskritai surasti netgi pašaro kiaulėms, reikėdavo rinkti arkliašūdžius, dar ir dabar su džiaugsmu prisimenu arba sapnuoju jų kvapą. Tai nuostabus kvapas (juokiasi); kartais jo prisiminimas mane veikia panašiai kaip Proustą, paragavusį madeleine pyragaičio: tas kvapas man atveria vaikystės kraštovaizdį. Trumpai tariant, mane formavo laukai, upeliai, pievos, paukščiai, gyvūnėliai, miškai, anuo metu dar gyvas lietuviškas kaimas. Dėl to manau, kad aš (kaip, beje, ir mano tėvas, nors irgi baigęs kažkada universitetą, netgi du) taip ir likau kaimietis su kaimietiškom orientacijom, su kaimietiškom vertybėm, su prisirišimu prie žemės, prie žolynų, prie saulės, prie debesų, prie gyvulėlių, prie sveikų, stiprių, paprastų žmonių ir tokių pat paprastų žemiškųjų dalykų, kurie man yra šventi.

Galų gale, kas buvo tai, ką aš rašiau visą gyvenimą? Dabar jau aiškiai suprantu, kad tai buvo bandymas atsakyti į klausimą: kas buvo žemės žmogus, kuo buvo unikalus lietuviškas kaimas? Niekur nenutolau nuo to, nuo ko pradėjau. Nesimaivau, sakydamas, kad esu tik pasiklydęs valstietis. Kadangi mano vaikystė buvo kaimietiška, kadangi gyvenau tiesiogine prasme ant žemės ir po dangum, tai iš tikrųjų žemė ir po šiai dienai lemia visą mano gyvenimą. Nemėgstu didmiesčio, man Vilnius ir dabar yra visiškai svetimas, ir jau liks svetimas, aš netgi nenorėčiau būti palaidotas Vilniuje. Didmiesčio apskritai nemėgstu, man jis yra šėtono laboratorija, vėžinis auglys Žemės kūne ir sieloje, apokaliptinis darinys, kosminis Nekropolis. Galiu pasakyti, kad mano sielos priešas numeris vienas yra didmiestis ir didmiesčio žmogus, dirbtinis hominidas, toks Frankenšteinas, homunkulas, ar kaip jį pavadinti, nežinau, kadangi tai man yra pats šlykščiausias žmogaus tipas – nekropolitas. Jei norite jį pamatyti, žvilgterėkite į Ekraną. Blogai, kai žmogus išsaugoja sielą, bet praranda sąmonę (kalbos mašiną), tai retas atvejis. Bet ne geriau, kai žmogus yra maksimaliai sąmoningas (t. y. visiškai pavergtas vadinamojo informacijos srauto), bet yra praradęs sielą – deja, šis atvejis gerokai dažnesnis, ir būtent toks besielis, nors maksimaliai sąmoningas, yra dabartinio Globalopolio nekropolitas, Ekrano vergas. Net Evangelijoje pasakyta: kas iš to, Turiste, jei įsigijai visą pasaulį, bet praradai savo sielą. Papildau: tapai gyvu lavonu, technozombiu.

Vladas Urbanavičius. Vamzdžių žiedas. 2008

– Karlas Jaspersas sakė, kad filosofavimą skatina ribinės situacijos. Ar sutinkate su tuo? Ar brandžiame gyvenime esate patyręs ribinių situacijų, kurios paskatintų filosofuoti?

– Jei turi galvoje tas ribines situacijas (pavyzdžiui, akmenligės sukeliamą skausmą, slogą, finansinį krachą, artimųjų netektį), kurias vardina Jaspersas, tai aš joms esu absoliučiai abejingas ir galiu pasakyti, kad jos visiškai nevaisingos ir ne tik nepadeda aiškiau matyti pačių daiktų, bet ir visai priešingai – apakina, izoliuoja nuo juslinio pasaulio grožio. Mane skatino ne psichologiniai rebusai, ne mistiniai burbulai, sprogstantys mano „vidiniame būste“, ne gražūs jausmai ar kokie išgyvenimai. Visa toji psichoanalitinė fauna ar mitinė mišrainė man nepažįstama. Tikrai nesimaivau, kai sakau, kad neturiu nei principų, nei jausmų, todėl ir nesu patyręs jokių ribinių situacijų. Mano išeities taškas yra Aš matau, kurį priešinu keltogermaniškajai – dekartiškajai, krikščioniškajai ir technologinei – metafizikai, netgi polemiškai priešinu. Šios metafizikos, kaip pats puikiai žinai, išeities taškas yra Aš tikiu arba Aš mąstau (nors iš esmės mąstyti ir tikėti yra tas pat), o mano išeities taškas yra Aš matau.

Kitaip tariant, man svarbiau tai, ką aš tiesiogiai matau, o tai, kas vadinama mąstymu, tikėjimu ar kalba, man yra antraeilis ir antrarūšis dalykas – aklųjų dalia. Man tai galų gale nėra net svarbu. Trumpai pasakius, knygos, kurias parašiau, savaime man visiškai nesvarbios. Daug svarbiau tas daiktų matymas, iš kurio šitos knygos atsirado. O knygos yra lavonai, jas parašai ir užmiršti, tiesiog net nebesinori į jas žiūrėti. Čia gal ir gali iškilti klausimas: kodėl aš jas apskritai rašiau? Tai lėmė gyvenimo aplinkybės, taip atsitiko, kad man buvo lemta tapti universiteto profesoriumi arba moksliniu darbuotoju, o mokslinis darbuotojas turi rašyti knygas, tai aš jas ir rašau, bet man tai yra egzistenciškai nesvarbus dalykas.

– Esate sakęs, kad susidūrimas su kai kuriais Heideggerio tekstais jums, kaip mąstytojui, buvo lemtingas. Gal galėtumėte papasakoti, kuris tai buvo dešimtmetis, ar buvo bendraminčių, su kuriais galėdavote aptarti Heideggerio mintis?

– Pradėsiu nuo to, kad bendraminčių nebuvo, nes anuo metu – maždaug septyniasdešimt penktaisiais, vadinasi, prieš trisdešimt penkerius metus – Heideggerį studijavau vienas ir vienišas. Niekas jo tuo metu neskaitė ir nestudijavo: nei Eugenijus Meškauskas, nei Sigitas Geda, nei Zita Šliogerienė, nei Tomas Vengris, nei mano lietuvių kalbos mokytoja Viktorija Daujotytė, nei Evaldas Nekrašas, nei mano anuometinis „guru“ Jonas Trinkūnas, nei Rolandas Pavilionis, nei Antanas Nesavas, t. y. mano sielos bičiuliai, tie žmonės, kurie buvo šalia ir vienaip ar kitaip buvo susiję su tuo, kas vadinama filosofija. Jie visiškai Heideggeriu nesidomėjo, todėl tai buvo mano tylus tiesioginis dialogas su Heideggeriu ir tas dialogas nebuvo netgi iškeltas į viešumą.

Bet aš norėčiau šį bei tą pataisyti. Vis dėlto man mąstytojas numeris vienas, tikrų tikriausias mokytojas ir nepranokstama likimo dovana buvo ir lieka danas Sørenas Kierkegaard’as. Štai Kierkegaard’o atradimas man buvo tiesiog nušvitimas. Kierkegaard’as padėjo suprasti, ko aš iš tikrųjų noriu, kas man iš tikrųjų svarbu, galų gale kas esu aš pats. Jis buvo mano vedlys, mano Vergilijus, lydėjęs mane per visus devynis intelektualinio pragaro ratus. Žinoma, sunku perduoti ar paaiškinti, kodėl taip atsitiko. Pasakysiu labai trumpai: mes gyvenome bolševikinio ideologinio teroro kalėjime, o bolševikų marksistinė ideologija ar teologija (nes ideologija ir teologija yra tas pat) buvo tokia masyvistinė, totalistinė ar totalitarinė, įtikinėjusi, kad žmogų veikia galingos, paslaptingos jėgos – istorijos dėsniai, klasių kova, socializmas, partija, genai, stambusis kapitalas, klasiniai interesai, lygios galimybės, skrandžio sekrecijos, evoliucijos dėsniai, elektronai ir kvarkai, visokios pasaulinės gamybinės jėgos, gamybiniai santykiai, kapitalizmo ir socializmo kova.

Tai tokia, beje, dabar vėl įsigalėjusi, buldozerinė pasaulio samprata, kurioje individas visiškai sunaikinamas, ištrinamas ar ištirpinamas; šitokia dinozauriška pasaulio samprata yra kilusi iš krikščionybės, Galilėjaus, Darwino, Hegelio, Marxo ir Nietzschės. Jos propagandistai (jų legionas – šiuo metu besiganantys Ekrano ganyklose) įtikinėja, kad tu, štai šitas konkretus individas, esi niekas, kad tavo konkretybė, artimoji konkretybė, daiktai, kuriuos matai, arba žmonės, kuriuos myli, yra niekai, haliucinacija, netiesa, iliuzija; tu gyveni istorijoje ir genofonde, o toji istorija, tie mistiniai genai, „demokratija“ ar „seksas“ lemia kiekvieną tavo žingsnį, kiekvieną tavo žodį; tavo sąmonę ir pasąmonę (žinoma, ir nesąmonę) veikia kažkokios paslaptingos galybės – libido, proletariatas, kapitalistai, žmogaus teisės, socialinės aplinkybės, kvarkai, DNR, masonai arba specialiosios tarnybos, kažkokia mistinė „laiko dvasia“, o tu esi tos laiko dvasios marionetė. Natūralu, kad tokia teroristinė propaganda veikia, visiškai nuo jos pabėgti negali – anuo metu šitokia masyvistinė pasaulio teologija buvo įsikūnijusi KGB rūmuose prie dabartinės Lukiškių ir anuometinės Lenino aikštės.

Ir staiga aš atrandu Kierkegaard’ą, kurio pamatinė mintis yra visai priešinga. Absoliutus išeities taškas, metafizinė alfa ir omega, pradžia ir pabaiga esi tu pats, ribotas, laikinas, mirtingas, kūniškai konkretus, čia ir dabar egzistuojantis individas. Jau tada manyje nušvito ta paprasta mintis, kad svarbu ne tai, ką aš mąstau, o tai, ką aš matau. Svarbu yra ne tai, ką aš tikiu ar ko netikiu, o tai, ką aš matau. Ir matau ne kažkokiu mistiniu žvilgsniu, ne kažkokia paranojiška intelektualine intuicija, ne tikėjimo ar mąstymo žiūronu, o savo paprastomis kūno akimis. Matau daiktus, kurie yra mano kūno artumoje, vietovėje-šiapus-juslinio-horizonto – taip aš tada pavadinau savo pavyzdinę tiesioginio matymo teritoriją. Tada ir atsirado man pačiam brangi ir galbūt pati svarbiausia, valstietišką pasaulio matymą konkretinanti nuostata, kurią pavadinau filotopija. Tai prisirišimas prie konkrečios vietos, prie tėviškės žemės ir dangaus, prie mylimos regimybės arba buvimas šiapus juslinio horizonto. Štai kokia ta neįkainojama Kierkegaard’o dovana. Jis man padėjo atrasti per du tūkstantmečius krikščionių ir technošamanų – ir Vakarų, ir Rytų – prarastą konkretybę: akių šviesos ir gyvųjų daiktų peizažo konkretybę.

Žinoma, laikui bėgant mano požiūris į Kierkegaard’ą turbūt keitėsi, nes ir pats Kierkegaard’as nevientisas. Tarkime, ankstyvasis Kierkegaard’as yra gryniausias sokratiškojo tipo filosofas, kurio pamatiniai principai įeinant į santykį su pasauliu ir kalba yra ironija, skepsis ir humoras – tai, kas man ypač brangu, tai, be ko neįmanoma ne tik jokia filosofija, bet ir juslinei konkretybei ištikima egzistencinė laikysena. Na, o baigia Kierkegaard’as kaip juodžiausias kalvinistas. Bet tai detalės. Man Kierkegaard’as ir dabar išlieka Mokytojas iš didžiosios raidės, mano brangiausias mokytojas šiame pasaulyje. Su Heideggeriu mano dialogas yra gerokai keblesnis. Apskritai Heideggerio filosofijos nemėgstu. Man atrodo, jis yra nesąžiningas mąstytojas, iš didžiulio jo paliktų raštų masyvo – rodos, šešiasdešimt penkių tomų – mažų mažiausiai šešiasdešimt yra grynas verbalizmas, užsižaidimas kartais gražiu, o kartais labai bjauriu žargonu. Todėl man Heideggeris yra antroje vietoje po Kierkegaard’o, vis dėlto būčiau neteisus neigdamas, kad man jis davė irgi labai daug intuicijų. Ypač įspūdinga man buvo pirmoji „Būties ir laiko“ dalis: tai kasdienybės lauko arba, kaip aš dar vadinu, Platono olos analizė. Taip, tai yra heidegeriška, ir aš iš Heideggerio su dėkingumu esu perėmęs šitokį akylą, neiliuzišką kasdienybės regėjimą, ir dabar tai yra vienas iš mano pasaulio matymo pamatų.

Todėl, be jokios abejonės, Heideggeris yra figūra, esanti pirmajame mano didžiųjų mokytojų dešimtuke. Ne pirmas, žinoma, bet labai brangus, nes atėjo pas mane kaip tik tada, kai buvau visiškai vienišas. Heideggeris atėjo beveik vienu metu su Kierkegaard’u – ir abu ano meto Lietuvoje buvo beveik nežinomi. Kaip tai nutiko? Labai įdomios ir techninės detalės. Anuo metu čia, mūsų bibliotekose, nebuvo įmanoma rasti nė vienos nei Heideggerio, nei Kierkegaard’o knygos. Reikėjo ieškoti kitų būdų, kaip jas gauti. Tada veikė toks tarpbibliotekinis abonementas, sutrumpintai TBA. Šito TBA darbuotojai, gavę vietinių saugumiečių, kagėbistų, leidimą, – reikėjo gauti tokį leidimą, – galėjo užsakinėti knygas iš Vakarų. Tokiu būdu aš užsakinėjau Kierkegaard’ą, išleistą vokiečių kalba Diuseldorfo-Kelno leidyklos. Dabar tiksliai negaliu pasakyti, kokios apimties buvo tas Kierkegaard’o raštų rinkinys, gal kokie 15 tomų. Tai štai tuos visus tomus aš esu nuo A iki Z išstudijavęs. Ne perskaitęs, o išstudijavęs. Kai kuriuos Kierkegaard’o veikalus, pavyzdžiui, „Arba–arba“, „Baimės sąvoką“, esu perskaitęs 5–6 kartus, lygiai kaip ir Heideggerio veikalus.

Bet įdomiausia tokia detalė: jei užsisakydavai knygą, pavyzdžiui, iš Diuseldorfo, tai ta knyga keliaudavo per Maskvą. Ten cenzoriai patikrindavo, ar tai ne antitarybinė knyga, ir tik tada ji atkeliaudavo į Vilnių. Paskui ką aš darydavau? Darydavau kopijas. Dabar sunku įsivaizduoti, kaip būdavo daromos kopijos anuo metu; dabar ant kiekvieno kampo stovi greiti kompaktiški kopijavimo aparatai, kseroksai. O tada egzistavo tokia tarybinė mašina, vadinosi „Era“. Visame Vilniuje buvo viso labo trys „Eros“ – tokio dydžio kaip du galingi buldozeriai. Tai va, į tą „Erą“ aš nešdavau Kierkegaard’ą, nešdavau Heideggerį, na, ne tik juos, ir taip iš tų kopijų sukaupiau apie šimto tomų biblioteką. Tai buvo apie 17 tomų Kierkegaard’o, apie 17 ar 20 Heideggerio traktatų, Jasperso, na ir kitų mąstytojų; Nietzsche, žinoma, nors Nietzschę, beje, buvo galima gauti universiteto arba Mokslų akademijos bibliotekoje.

– Esate parašęs originalią Rilkės interpretaciją. Sekant jūsų publikacijas, matyti, kad šis poetas taip pat nuolat jus lydi. Kas jums taip svarbu Rilkės kūryboje?

– Jo atvirumas regimajam pasauliui, jo ištikimybė daiktiškajai konkretybei. Paklauskime: kas lemia tai, kad vienas autorius tampa bičiuliu, kitam esi abejingas, o trečias kelia vien šleikštulį ar net priešiškumą? Manau, kad tokią nesąmoningą atranką lemia sielų giminystė. Ir Heideggeris yra mano sielos giminė, ir Kierkegaard’as; Rilke irgi yra mano sielos brolis. Kaip pasakytų Sigitas Geda, jis įtraukia mane į slaptuosius sielų suokalbius. Ir aš puikiai žinau kodėl. Juk centrinė jo brandžiosios poezijos tema yra būtent tai, ką aš pavadinau svarbiausiuoju savo gyvenimo orientyru: Aš matau. Aš matau daiktus, aš matau gyvus daiktus, aš matau peizažą, aš matau gražius daiktus – štai toji pagrindinė Rilkės tema, „Duino elegijų“ pagrindinė tema, „Sonetų Orfėjui“ pagrindinė tema.

Man Rilke irgi yra vedlys per intelektualinį pragarą. Juk vienas žmogus esi visiškai bejėgis, vienas negali nieko, būtina, kad tau kas padėtų, patvirtintų, jog tai, ką matai, nėra miražas, o tai, ką sakai, nėra kliedesiai. Rilke patvirtina, kad tai, ką matau, tai, ką bandau papasakoti, nėra mano idiosinkrazija, nėra mano šizofrenija. Mėgstu dažnai sakyti tokį paprastą dalyką: jei vienas ką nors pagalvoji, tai gali būti ir nesąmonė arba kliedesiai, o jeigu du nekvaili žmonės pagalvoja tą patį, tai gali būti ir tiesa. Rilke taip pat yra mano dialogo partneris arba, galima pasakyti, irgi mokytojas, kuris tarsi patvirtina, kad mano pasaulio matymas nėra šizofreniškas, kad jis yra visiškai normalus. O dabar, kaip aš matau, tai yra valstietiškas pasaulio matymas, nes valstietiškas pasaulio matymas yra būtent konkretus, būtent daiktiškas, būtent pririštas prie jusliškai akivaizdžių daiktų, prie gyvybės krešulių, kaip aš sakau. Rilke man yra vienas iš tų pamatinių akmenų, ant kurių stovi ir mano pasaulio matymas, ir ypač jo mąstymas, bandymas papasakoti apie pasaulį. Ką ir kalbėti apie tai, kad tai yra fantastiško grožio eilėraščių autorius. Nedaug turiu tokių brangių ir mėgstamų poetų: Sigitas Geda yra galbūt pirmoje vietoje. Be jo, Rilke, Radauskas, Pessoa, dar vienas kitas. Apskritai nesu didelis „grynosios“ poezijos mėgėjas – daugiausia kalbos grožio randu vadinamojoje „prozoje“, pavyzdžiui, Williamo Faulknerio arba Mariaus Katiliškio, Herakleito, Schopenhauerio arba Edwardo Gibbono tekstuose.

– Esate vienas iš geriausių lietuvių kalba rašančių stilistų; negalima nepripažinti, kad tai jūsų įgimtas gebėjimas. Tačiau, kita vertus, ar šį gebėjimą lavinote, o gal galėtumėte nurodyti stiliaus mokytojus?

– Stiliaus mokytojas? Stiliaus mokytojas yra viskas, ką pamatai. Stiliaus mokytojas yra gražus medis, stiliaus mokytojas yra baravykas, stiliaus mokytojas yra upelis, stiliaus mokytojas yra debesys, be jokios abejonės, stiliaus mokytojai yra didieji autoriai, tie giminės, sielos giminės. Man ypatingą įspūdį darė ir dabar daro graikų ir lotynų autoriai, nors nemoku nei graikų, nei lotynų kalbos – beje, galiu pridurti, kad man lotynų kalba, tiek, kiek aš ją moku, apskritai pati nuostabiausia. Žinoma, man jau lietuvių kalba yra neįkainojama, aš negaliu atsistebėti jos tikslumu, vaizdingumu, paprastumu, grožiu, turtingumu, bet lotynų kalba man yra jau beveik mistinio grožio kalba. Graikų ir lotynų autorius skaičiau ir skaitau dažniausiai iš rusiškų vertimų, bet neabejoju, kad man tie autoriai padarė milžinišką įtaką. Pavyzdžiui, Plutarchas, Tukididas, Platonas yra neįtikėtinos galios stilistai. Arba Tacitas. Na, skaityti Tacitą yra tiesiog nenusakomas dalykas.

Tokių puikių stilistų kaip graikai ir romėnai Vakarų Europa, teutonai, galogermanai, nebeturi. Pirmiausia tai du fundamentalūs dalykai: aiškumas ir paprastumas. Leisiu sau pasakyt, kad geras stilius yra kaip stiklas. Kitaip sakant, tu jo nematai. Plutarcho, Tacito, Platono, Herakleito stilius yra būtent toks, kad tu jo nematai. Tiesiog jis tave pastato prie paties daikto. Kalba tarsi dingsta. Taigi graikų ir lotynų autoriai neabejotinai slepiasi ir mano paties tekstuose, nors aš negaliu matematiškai ar kaip nors kitaip parodyti, kad štai šitoje vietoje prabyla Plutarchas, štai šitoje vietoje kalba Tacitas, šitoje vietoje – Herakleitas, o štai šitoje – Platonas. Aš negalėčiau to padaryti, bet neabejotinai tie autoriai man buvo galinga stilistinė mokykla. Na, o antras dalykas, pats teisingai sakei, stilius galų gale yra charakteris, tai yra įgimtas dalykas. Nors nemėgstu tos dabartinės mitologijos, visokių genų, genomų, evoliucijų, bet, matyt, stilistiniai sugebėjimai yra iš kartos į kartą perduodamas dalykas. Pavyzdžiui, mano tėvas buvo kaip reta puikus stilistas. Jis rašė gražia ir paprasta lietuvių kalba, jis buvo lotynistas, baigęs klasikinę filologiją. Arba mano sūnus. Jis kalba labai sunkiai, kaip ir aš sunkiai kalbu, šneka yra ne mano stichija, tikrai sunkiai šneku. Bet jis puikiai rašo, jis turi nuostabų stilių, nors niekada nėra jo sąmoningai lavinęs, nes yra teisininkas praktikas. Netgi anūkė visai nebloga stilistė. Jos rašinėliai tokie vaikiški, nesvarbu, bet ji puikiai rašo. O kalba sunkiai.

Tai, matyt, stiliaus šaknys glūdi mūsų sielos humuse. O baigsiu tuo, nuo ko pradėjau: stiliaus moko viskas, ką pamatai. Kiekviena kibirkštis, kiekvienas upelio vandens blyksnis, kiekvienas žmogus, su kuriuo pakalbi, kiekvienas daiktas, kurį pamatai, viskas, absoliučiai viskas formuoja tavo gyvenimo ir kalbos stilių. Stilius irgi yra dovana, sakykim taip. Stiliui esi pasmerktas, kaip meilei arba tėvynei. Jo negali išmokti, negali jo pasidaryti pats pagal tam tikrą metodiką arba kalbininkų rekomendacijas; jei pats bandai sukonstruoti stilių, patiri fiasko. Man juokinga, kai filologai naršo nesvarbu kieno – Platono, Homero, Goethės ar Broniaus Radzevičiaus – raštus maždaug su tokia mintimi: na, štai dabar jisai pasirinko tokį rašymo stilių, o štai ten jis nusprendė rašyti à la Proust. Nesąmonė, stilius tave pasirenka, tu nieko negali reguliuoti, sąmoningai rinktis, nutarti, kad dabar rašysi štai taip, o kitoje vietoje štai šitaip. Stilius tiesiog užgriūva kaip banga, kaip oro gūsis, ir jis tave neša, jis tave daro, o ne tu jį darai. Esi stiliaus vergas, o ne jo šeimininkas.

– Jauniems filosofams, svajojantiems parašyti pirmą knygą, būtų įdomu sužinoti, kokia jūsų kūrybinė laboratorija, ar jūsų knygų rašymas turi pakopas, ar daug redaguojate, rengdamas knygą spaudai?

– Pirmiausia pasakysiu, kad aš nieko nekuriu, nesu kūrėjas net minimalia šio žodžio prasme, o rašau ne laboratorijoje, bet savo dešimties kvadratinių metrų narvelyje, kur sykiu ir miegu. Mano pirmas variantas būna ir paskutinis. Aš beveik netaisau savo tekstų. Taisymas būna labai menkutis. Kadangi rašau ranka, parkeriu, ir, matyt, jei dar rašysiu, tai jau iki smerties rašysiu parkeriu, tai šitą rankraštinį tekstą reikia perkelti į tipografinį; anksčiau būdavo rašomosios mašinėlės, dabar yra kompiuteris, na tai štai, jeigu tekstas yra didelės apimties, pats nespausdinu ir nerenku, duodu rinkėjai ir paskui, natūralu, turiu jį peržiūrėti. Ir štai peržiūrėdamas paprastai pataisau, bet tai būna visiškos smulkmenos. Gal žodis, gal kablelis, gal kokia kreiva stilistinė figūra… Jei gerai prisimenu, – žinoma, daug ką užmiršti per daugelį metų, – man regis, per keturiasdešimt metų dvylikoje savų ir dvylikoje verstinių knygų nesu pataisęs nė vieno sakinio, tik žodžius. Sakiniai likę tokie, kokie atsirado pirmą kartą. Na, taip jau, matyt, lemta, kad rašau snaiperiškai.

Be to, esama ir ne tokios dailios priežasties: apskritai esu tinginys, tingiu rašyti, nemėgstu rašyti, rašymas man yra nemalonus užsiėmimas. Kai parašau tekstą, jis iškart tampa man nebeįdomus ir net kelia šleikštulį. O dar skaityti, blusinėti, taisyti kažką, braukyti… Ne, tai ne man. Aš tingiu, nebenoriu, sakau rinkėjai: „Eikit jūs nuo mano galvos“, o redaktorei: „Dar pataisyk, kas tau atrodo būtina, aš pasižiūrėsiu, jeigu nebus nutaisyta, tai tegul taip ir būna.“ Jokių rekomendacijų nežinau, nedrįsčiau niekam duoti rekomendacijų, nėra čia jokios laboratorijos; man išvis tas žodis baisiai nepatinka, kadangi laboratorija yra dirbtinių daiktų darymas, o stilius yra prigimtinis dalykas, natūralus dalykas, jis išauga lygiai taip, kaip išauga iš žemės gėlė arba medis, aš nematau čia principinio skirtumo. Tu privalai kuo mažiau kištis į savo stilių. Kuo mažiau. Tegul jis ateina taip natūraliai ir plaukia taip natūraliai kaip debesys vasaros danguje. Aš taip suprantu stilių. Kalba turi savo gyvenimą. Ir tas gyvenimas yra tuo švaresnis, tuo geresnis, tuo paprastesnis, kuo mažiau kišiesi į šitą gyvenimą. Kalba irgi yra dovana. Mes naiviai galvojame, kad kalbą galima padaryti kaip žilvičio švilpynę arba traktorių. Negaliu atleisti Wittgensteinui už jo plepalus apie kažkokius kalbos žaidimus; girdi, štai čia aš dabar atsisėsiu, pradėsiu žaisti vieną žaidimą, paskui nueisiu į auditoriją ir pradėsiu kitą žaidimą, paskui nueisiu į teismą – trečią ir t. t. Tai yra niekai. Aš linkęs manyti priešingai: ne aš žaidžiu kalba, o kalba žaidžia manimi, kitaip tariant, nesu kalbos šeimininkas, aš visiškai negalvoju rašydamas, kaip čia dabar parašyti. Ar čia gerai parašiau, ar negerai parašiau.

Pabaiga kitame numeryje