Eilės. JOLITA SKABLAUSKAITĖ

Sužadėtinė

• 
  

Rankos pataiso išblukusias vasaros smilgas.
Jos primena saulėtas rudens dienas,
O dabar ant skaudžių prisiminimų sninga,
Net palėpės pilnos švaraus sniego.
Miškuose medžiai negali pajudėti.
Obelys baltos. Graudžiai sninga.

Sėdi prie sukrypusios tvoros
Juokingas žvėrelis,
Suglaudęs ausis.
Severija pražingsniuoja.
Veide nekrusteli nė vienas raumenėlis.
Sniegas paslepia skausmą.
Veido bruožai lyg iškalti iš ledo.
Keisti, apvalūs nameliai netoli
Miško, su tamsiais miegamaisiais.
Ten ji nueina, kad galėtų ramiai
Snūduriuoti iki pavasario.
Jos pėdsakus užkloja sniegas.

Kaip liūdna! Klaikiai sustūgęs žvėrelis
Pašoka ir bėga laukais.
Sniegas drimba ir drimba.

Meilužė?

Juoda traškanti suknelė.
Šviesios garbanos.
Meilužė? Oficiali. Šalta.
O kitos – tarytum balandžiai.
Ne kūnas,
O kažkoks vandens gyvūnas –
Gležus, su pavojingais čiuptuvais.
Apvilktas juodu, dumsiu šarvu.
Tai – kvailiams, minioms.

Vakar prisėdo
Ant lovos kraštelio.
Akys įkypos sutvyksčiojo
Meilios ir labai liūdnos.
Ilgesys iš tenais –
Ir rūkas, ir balzgana saulė.
Bet ruduo lėtažingsniais
Artinasi prie josios kūno.

Veidrodyje
Trūkčiojanti geltona šviesa.
Spinduliai pagyvina
Plonytes, mėlynas gysleles
Įdubusiame smilkinyje.
Lietaus dievas
Permatomą ranką kilsteli.
Balsas aidi pilkasidabrėje gelmėje:
– Susitiksime neaprėpiamame tvenkinyje,
Kur povandenės gėlės,
Mainydamos spalvas,
Vangiai juoksis.

Juoda traškanti suknelė…
Kažkoks vandens gyvūnas
Savęsp link jį vilioja.

• 
  

Vėjas neša virš laukų sniegą.
Ant elektros laidų tupi paukščiukas,
Sulankstytas iš popieriaus.
Juodas šuo
Pakrantėmis grakščiai šuoliuoja.
Nuo tvenkinio vėjas atpusto
Sušalusių švendrių šnabždėjimą.
Vienišos sodybos skendi miglose.
O sielos ramybė ir įkvėpimas –
Pamišėlio
Tylus, šventas alsavimas.

Palei gelžkelį klydinėja sužadėtinis
Veidu kraupiausiai baltu,
Šypsodamasis sau.
Daugiau – jokios dvasios.
Sniegas iškilmingai krenta
Paslėpdamas tamsumą menkiausį.

• 
  

Grindų plyšiuose stiebiasi žolės
Gležnos, apyžalsvės,
Net pelės iš čia išlėkė.
Purpurinės jo lūpos, baltas veidas
Ir vilkas kaukia baisiai,
Už iškultų langų
Šlama senobinė giria.
Visad plaukia tie sunkūs debesys.
– Aš tave myliu, – sako jis,
O atrodo, kad vėjas tik
Šalvena šiurkščius lapus.

• 
  

Sapnavosi žydra trobelė susmegusi
Ir aukso medžiai, plaukiantys žeme,
Žolė melsva, rasota, dvi brydės nerealios
Ir medžiai, aukso medžiai…

Stalas pirkioje padengtas buvo dviems.
Ąsotis šalo su žydromis širdimis.
Ir pienas suledėjo paryčiui,
Nes jis kiaurą naktį medžiojo moteris,
Neregėtas moteris… girios tankmėse žvaigždėtose.
Skalikai jaunieji nelojo (jie buvo baisiai ištvirkinti).

Kitos dienos popietę
Sužadėtinis jai pasirodė.
Visos trobos kilo iš pasakos,
Ir medžiai mojo žibančiom šluotom.
Mažom, švelniom kojom pribėgo…
(Severija nepavyduliavo.)

Vėl sapnavosi žydra trobelė susmegus
Ir aukso medžiai, plaukiantys žeme,
Vien aukso medžiai…

Kaip juoduma švyti sužadėtinio namas,
O sienos prasiskiria lyg mėnesiena
Ir naktis į širdį skverbiasi.
Tyliai sėlina mėlynais šešėliais.
Ten miega, rankas ištiesęs.
Štai – jau blausiai virpa blakstienos,
Severijos lūpų palytėtos…

Švinta. Už nuogų pečių
Saulės kraštelis blykstelėjęs
Nudažo odą rausvai.
Jokio keršto.

• 
  

Sužadėtinio akyse burtininkai
Mažuliukai šoka ratelį,
O jis pats kyla į orą,
Vaiskioj mėnulio šviesoje
Ištirpsta it garas.
Kažkas groja sidabrine arfa.

Į jojo namus
Tuščius ji neša save:
Vien pelenus pilkus
Vėjas šlavinėja.

• 
  

Kunigaikštytė-kregždė supasi pašelmeny,
Vasara svarina savo debesis.
Vienaragis pasirodo tarpduryje,
Žydint sinavadams palei rąstų sienas,
Ir pirkia nušvinta nuo jo žvilgsnio.
Severija laukia sužadėtinio,
Sunėrus rankas ant krūtinės.
Jos pirštai spindi.
Ant galvos – nėrinių balta kepurėlė.

Vienaragis lėtai apvaikšto pirkią.
Tamsybių gėlė prie lango atrodo dar puikesnė.
Vakarienei arbatos puodelis
Su keliais mėtų lapeliais.
Vasaros kvapai, plūstantys pro atlapotus langus,
Patenkinti purpleliai slyvmedyje.
Sodas – auksinis ir žalias.
Šlamantys debesys link miško
Pamažu nuslysta.

Pro visus plyšius sunkiasi kraujas –
Žaliasidabris laša į gatvę,
Dulkes nuplaudamas.
Pirštų galiukais
Paliečia vienaragį.
Ak, kaip pašėlusiai plaka širdis.
Kaip ji spurda!

• 
  

Juodas žvėris su žvaigžde kaktoje
Iškilo visu didumu
Iš šulinio.

Blyškios skenduolės juodame vandenyje.
Vienplaukės.
Turbūt jo pasmaugtos.

Vėjas įsiverpena į jų plaukus.
Naktis tvanki.
Jos slidžios kaip žuvys.
Egzotiškai ištatuiruotos.

Čia atslenka ir jų mylimieji
Naktimis paraudoti,
Be ašarų. Nebyliai.

Gyveno šulinyje kažkada
Juodas nepažįstamasis.

Medaus mėnuo

Bekūnis vyriškis skaidriom akim
Seka kiekvieną žingsnį.
Troškiai kvepia kiečiai.
Dygiame apynių pavėsyje
Jie geria raudoną vyną,
Primerkę akis stebi
Sidabrinį žydinčių pupų lauką.

Švilpia kregždės,
Sparnais liesdamos plaukus.
Vai, kaip rūksta dulkės po karšta saule,
Kaip slenka dienos ir norisi,
Kad vasara niekad nesibaigtų.

Debesys – tai nuostabiausios lovos,
Kur praleis medaus mėnesį,
O paskui nusineš juos vėjas.

• 
  

Iš pačių slėpingiausių gelmių
Išniro kūnas;
Veidas – lyg jauno demono,
Apvyniotas žilpinančiom gijom.

– Ar prisimeni?
Kada buvom šiame pasaulyje susitikę?
Kada?

Kapinių katės ir kapinių šunys
Išlenda naktį, smailais snukiais –
Šniukštinėja…
Bet nieko nebegali surasti.

Sūri, juoda liūtis apsemia kapus.