„Žemaičio garlėkio“ apologija

VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS

Vytautas Martinkus. Žemaičio garlėkys. Istorinis romanas. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. 428 p.

Ponai prisiekusieji,
džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad dar kartą atnaujinamas titulinio patarėjo Aleksandro Griškevičiaus teismo procesas. Manau, jums gerai žinoma, kad šis filosofas ir išradėjas, pirmasis lietuvis aviatorius 1864 metų kovo 4-ąją Šiaulių apygardos prisiekusiųjų teisme buvo pripažintas įvykdęs šias nusikalstamas veikas: kėsinosi nužudyti caraitį Konstantiną; kėsinosi į kraujomaišą su dukterimi Frederika Frančeska; kėsinosi be cenzūros leidimo užsienyje išspausdinti bedievišką veikalą; kėsinosi nužudyti Kauno gubernatorių – išgąsdino jo arklius ir sužalojo jį patį; kėsinosi nužudyti ir mirtinai sužeidė jaunuolį Kajų Bratkauskį.

Tik du iš devynių prisiekusiųjų ištarė žodį „nekaltas“, kitus septynis kartus buvo pasakyta: kaltas, kaltas, kaltas. Dėl tokios akivaizdžios teisėjų klaidos rašytojas Vytautas Martinkus per pastaruosius du amžius (dvidešimtą ir dvidešimt pirmą) jau antrą kartą kelia proceso atnaujinimo reikalą. Pirmasis mėginimas buvo padarytas dar anais tamsiosios okupacijos laikais, pačiame Atgimimo priešaušryje, t. y. 1988 metais, kai jis išleido dokumentais pagrįstą veikalą, pavadintą „Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje“. Jo paantraštė skelbė: „Reportažas iš ne paskutinio teismo“. Rašytojas buvo teisus – ne paskutinio. Vis dėlto per pastaruosius du dešimtmečius mūsų teisėsauga ir valdžia nė piršto nepajudino, kad apšmeižtasis išradėjas ir filosofas būtų galutinai išteisintas, reabilituotas ir atitinkamai pagerbtas.

Dar blogiau: niekas net nepasidomėjo, ar buvo ieškoma nusikaltėlių, kurie speiguotą 1863-iųjų vasario, rodos, vienuoliktosios naktį Viekšniuose, jo paties namuose, užmušė žymųjį išradėją. O jeigu buvo ieškoma, tai ar jie buvo rasti ir nubausti? Vargu bau, bent aš apie tai nieko negirdėjau. Prašosi išvada, kad derėtų kelti dar vieną bylą dėl padaryto sunkaus kriminalinio nusikaltimo, bet tai juk ne rašytojų, o prokurorų, policijos pareigūnų ar apskritai teisėsaugininkų pareiga. Deja, jie tylėjo vos ne pusantro šimtmečio, tebetyli iki šios dienos. Nesudrebino jų sąžinės ir rašytojo Martinkaus pastangos atgaivinti istoriją, priartinant ją prie mūsų dienų, iškeliant viešumon gerokai primirštus faktus. Galėtume pasiguosti bent tuo, kad tada gyvenome vadinamosios priklausomybės sąlygomis (Liongino Šepečio terminas), todėl tautiškosios savimonės reikalais nebuvo rūpinamasi, jie buvo neigiami ir slopinami, skelbiant viską viršijantį internacionalumą ir socialumą.

Apmaudu, kad atkurtos Lietuvos Respublikos teisėsauga taip pat neparodė šiuo klausimu didesnio supratingumo, todėl rašytojui neliko nieko kita, kaip, nubraukus dulkes nuo užsigulėjusių archyvinių dokumentų, imtis darbo dar kartą, mat dėl sovietinių cenzorių įtarumo kai kurie įvykiai pirmajame variante buvo šiek tiek pridengti, kitaip sakant, tuos įkyruolius pėdsekius teko pavedžioti už nosies. Bandymas pavyko, maskuotė pasiteisino, o tuo tarpu ir tamsieji debesynai prasisklaidė, ir visiems mums atsirado galimybė laisviau atsikvėpti. Vis dėlto, nors būta pervartų ir pergalių, prabėgę du dešimtmečiai parodė, kad to, kas andai buvo padaryta, nepakanka – žymiojo išradėjo byla iš mirties taško nepajuda. Todėl autorius, kitus darbus padėjęs į šalį, vėl neria į archyvų labirintą. Ir štai šiandien jau turime atnaujintą, be laiko druzgų ir kitų apnašų titulinio patarėjo dramą, sušvintančią netikėtai ryškiomis spalvomis. Iščiustytas ir išgrynintas stilius pranoksta lūkesčius, ima alsuoti ūmia gyvastimi, ne tik atveria istorines erdves, bet ir prisiliečia prie šiuolaikinės gyvensenos skaudulių – žodžiai ir vaizdai tampa simboliais. Į atgimusį veikalą atrinkta tik tai, be ko negalima apsieiti, kas nekliudo epochos dvasios suvokimui, siužeto sklaidai, personažų išryškinimui. Ir visai nesvarbu, didelis jis ar mažas, jaunas ar senas – stoja skaitytojui prieš akis kaip gyvas, atlieka istorijos pavestą užduotį. Ir prokuroras Teodoras Golovkinas, ir buvęs kareivis Juozapas Eitnoris, ir verslininkas Balys Vartma, ir teisėjas Romanas Godlevskis, ir dvarininkaitė Kamilė Bratkauskytė su savąja motina Regina, ir teismo prisiekusieji, ir Aleksandro Griškevičiaus vaikai Frederika Frančeska, Vilhelmina, Kajus, Natalė, ir žentas Romualdas Semaška, ir pagaliau žmona Frančeska, ir brolis Mauricijus Griškevičius, vienintelis daręs viską, kad išradėjas būtų išteisintas ir pagerbtas.

Trumpame rašinyje visų veikiančiųjų asmenų neišvardinsi – jų ten aibės: gubernatoriai, vicegubernatoriai, generolai, paštininkai, valdininkai, dvarininkai, bajorai, kunigai, vaistininkai ir daktarai. Rašytojas, nesistengdamas palengvinti sau darbo, skverbiasi į pačias amžiaus gilumas, atmezga pačius įmantriausius istorijos mazgus, čia pinasi ne vieno, o keleto ar keliolikos romanų intrigos: eiliniam kūriniui būtų sočiai pakakę herojaus – Aleksandro Griškevičiaus – šeimos dramos peripetijų, kurias išgvildenti taip pat nėra taip paprasta. Tyrėjas neskubėdamas siūlelį po siūlelio audžia margaraštį kilimą, pindamas ir raišiodamas intrigų mazgelius, tapydamas ne tik įsimenančius portretus, bet ir grandiozines žanrines scenas. Ir tai daro korektiškai, neprarasdamas saiko, demonstruodamas gerą skonį, derindamas menininko intuiciją su mokslininko intelektu. Gausi archyvinė medžiaga darbą ir lengvina, ir sunkina, nes ji rašyta kanceliarine rusų ar lenkų kalba, o naujojo veikalo „Žemaičio garlėkys“ stilius, neprarasdamas istorinio savitumo, skamba šiuolaikiškai naujai, net postmodernistiškai. Skaitydamas pateiktus dokumentus, dažnai pamiršti, kad tai ne originalai, pagaliau imi neskirti, kur dokumentas, faktas, o kur autoriaus išmonė, fantazijos žaismas.

Prarijęs veikalą per porą naktų susimąstai: kokia tikroji šio veikalo prasmė ir reikšmė? Žinoma, svarbu, kad kūrinyje perteikta įspūdinga devyniolikto amžiaus vidurio Rusijos imperijos Šiaurės Vakarų krašto gyvenimo panorama, kurioje apstu visokiausių skaudulių: valdininkų bukumo, kvailumo ir amoralumo, kaimiško tamsumo ir fanatiškumo, dvasininkų dviveidiškumo, ką ir kalbėti apie okupuotų kraštų skurdumą, pačios Rusijos istorišką atsilikimą ir imperiškąsias užmačias. Gali žavėtis autoriaus išmone ir piktintis atsilikusios provincijos nykumu (duobėtais keliais galabyti turkų traukia Krymo karo dalyvių gurguolės). Autorius neragina tyčiotis iš kvailumo ir bukumo caro armijos generolų, kurie, patyrę, kad kuriamas garlėkys greit galės pakilti į orą, svajoja, kaip jį pritaikyti ne tik akmenims į neišvažiuojamų kelių duobes, bet ir bombikėms priešų kareiviams ant galvų mėtyti. Norom nenorom skaitytojo veidu perbėga šypsenėlė, kai armijos generolai suskanta išradėją remti, nors šis ir sakosi neleisiąs karo reikalams pritaikyti savo išradimo. (Autorius lyg nejučiom pakiša mintį: niekas niekada tų išradėjų neklausė ir nepaisė – tu išrask, o mes jau žinosim, kada ir ką su tavo išradimu daryti. Ir ne tik su tuo garlėkiu, bet ir su paraku, radiju, televizija, atomu, internetu.) Tęsdamas tuos pamąstymus ir palyginimus, netrunki prieiti prie išvados, kad tas žemaičio garlėkys, ta keistoji balagola yra ne tik ano, bet ir dabartinio mūsų gyvenimo veidrodis.

Todėl ir tariu: ponai prisiekusieji, gerbiamieji seimūnai, prokurorai, teisėjai ir advokatai, Vyriausybės nariai ir visi kiti valdantieji ir valdžios žmonės, ar jums neatrodo, kad per tą prabėgusį šimtmetį, o gal net ir du, mes nelabai toli tenužengėme? Jei įsigilinsite į Kauno civilinio teismo rūmų vertėjo, titulinio patarėjo Aleksandro Griškevičiaus bylą, ar neatrasite stulbinančių paralelių tarp ano ir mūsų amžiaus? Gal aš žiauriai klystu, gal man ima kažkas vaidentis ar sapnuotis, bet vos tik paimu į rankas kokį dokumentą, atsiverčiu, perskaitau sakinį, prieš akis stoja ne tiek anų, kiek šių dienų teisdarių, valdininkų, net verslininkų figūros. Pasirodo, bukumas ir kvailumas, gobšumas ir akiplėšiškumas, žiaurumas ir negailestingumas, ką ir kalbėti apie biurokratijos ir poniško pasipūtimo suvešėjimą, nepaiso laiko, teritorijos, amžiaus, tautybės. Labai nesinorėtų priminti tų „prichvatizavimų“, tų šunaujų, tų paprasto žmogaus ir piliečio, tautos ir visuomenės niekinimo ir naikinimo faktų, jei jie akivaizdžiai nekartotų kad ir modifikuotų anos istorijos tarpsnių.

Todėl drąsiai pasitelkiu Mauricijaus Griškevičiaus žodžius: „Taip, jūsų visų klausiu. Jūs prisiekėte Dievo vardu. Aleksandras nusijuoktų, išgirdęs, ką jūs murmėjote, kartodami priesaiką. Juk užtenka suabejoti Dievu, ir priesaika tampa netikra. Melaginga. Nesąžininga. Tuščia. O kuris, klausiu, prisipažintų, kad abejoja, kad netiki Dievo? Šypsotės. Taigi. O juk, galimas daiktas, po kiek laiko bus pasijuokta ir iš viešų teismų, tai yra iš jūsų, iš visų mūsų, ponai prisiekusieji. Jūs vėl būsite nereikalingi, o teisiojo ir neteisiojo ginčą kaip senų senovėje spręs kumščiai.“ (p. 22) Tai skaudus, tebegaliojantis persergėjimas. Juk jūs, ponai, prisiekėte ne tik Dievui, bet ir Lietuvai, juk ji – kaip tas žemaičio garlėkys, kuris buvo pakilęs ir „skrido virš kalvės ir kapinių medžių“ (p. 315). Ir ne tik skrido – savo krepšyje skraidino kalvį Mykolą Butautą ir kerėtoją Kotryną Šoblinskaitę. O mes su jumis, ponai prisiekusieji, ar neskridome andai? Ar nebuvome bepakylą, ar nebuvome pakilę, ištiesę sparnus ir pasirengę didžiam žygiui? Ar bereikia priminti Sąjūdžio mitingus, tas minias su vėliavų miškais, ugningas kalbas iš aukštų tribūnų? Tai malonėkite pasakyti, kas atsitiko paskui, kas yra dabar, kad ir mums, kaip anam garlėkiui, teko smegti žemėn, tėkštis veidu į purvyną? „Gurguolės nespėjo išsisklaidyti, nesuskubo duoti keistajam aparatui kelio, o garlėkys neturėjo jėgų pakilti ir pralėkti virš visų galvų. Vėjo nešama balagola su garais pūkščiančiu katilu atsitrenkė į vežimus su amunicija; laimė, niekas nesprogo, bet ant kelio užvirė tikra košė; kareiviai iš šautuvų ėmė pleškinti į pūslę.“ (p. 345) Ar mes visi, ponai prisiekusieji, nesėdime dabar toje balagoloje ir krizės vėjų nešami toliau nesiritame į bedugnę? Ne, ne, nenoriu gąsdinti, neraginu pulti į paniką, tik siūlau dar ir dar kartą įsižiūrėti į tikrovę ir įsiskaityti į pranašingus Mauricijaus Griškevičiaus žodžius: „…sniego kamuolys ritasi, nežinau, ar kas galėtų jį dabar pagauti ir kaip sustabdyti.“ (p. 414) „Jūs esate ne Elsinoro pilyje ir ne karaliaus juokdario Joriko kaukolę laikote savo rankose…“ (p. 424) Tik įsijunkite savuosius kompiuterius, ponai prisiekusieji, ir atsiskleiskite statistikos ataskaitas: kasmet Lietuvoje nusižudo viena klasė moksleivių. 2009-aisiais iš Lietuvos išvyko 19 000 piliečių, tai prilygsta Šilutės miesto gyventojų skaičiui. Šiemet turbūt neteksime Biržų ir Utenos, paskui bus Telšiai, Marijampolė, Alytus, Panevėžys, Klaipėda ir Šiauliai. Per visus televizijos kanalus, per visas radijo stotis rėkte rėkiama, visų laikraščių puslapiai pilni įspėjimų, kad šio amžiaus viduryje Lietuvoje liks tik 2,5 milijono gyventojų. Melas? Akių dūmimas ar faktai, neleidžiantys ramiai miegoti?

Mielieji prisiekusieji, mūsų išrinktieji seimūnai, Vyriausybės nariai ir savivaldos merai bei pareigūnai, aš nereikalauju, kad jūs nevogtute, nesukčiautute ir nemeluotute, neveidmainiautute (Aleksandras Griškevičius taip pat nepamokslavo), nesu naivus ir žinau, kad taip daro šveicarai, britai, vokiečiai, amerikiečiai, taip darė anie aname amžiuje, taip elgiatės jūs šiandien, nepasikeisite ir ateityje. Vis dėlto jei jau taip skubėjome į tą Europą, tai pasistenkite bent suvaidinti vakariečius – bent kiek apdairiau imkite, negrobdami atvirai vidury dienos. Jei jau meluojate, tai bent apsidairykite ir apsidrauskite, nemuilindami mums akių tiesiog iš ekrano. Jei jau lošdami sukčiaujate, tai iš pradžių bent pasitreniruokite, kad ta šaka, ant kurios ir patys sėdite, staiga netriokšteltų ir netekšteltute į žalosios „pyragą“. Jūsų kostiumų, pirktų už mūsų mokesčius, gaila, juk susitepsite juos, sugadinsite. Apie tautą nekalbu, ji ten senokai sėdi. Neraginu pulti ir prie to „Žemaičio garlėkio“, juk vis tiek neskaitysite, kaip ir kitų knygų neskaitote. Jeigu būtute kultūros žmonės, ar būtute taip pasielgę su spauda, su knygų leidyba. Ar būtute pasityčioję iš garbaus amžiaus menininkų, drausdami dirbti jiems kūrybinį darbą ir už tai gauti atlyginimą? Juk nebūtute.

Tad būkite geri, mielieji ponai, ir nepykite, jeigu aš, jeigu mes, netekę kantrybės, imame jus tapatinti su tais viačeslavais adamovais, kazimierais purickiais, grafais nelenč-račinskiais, pastoriais molesonais, prižiūrėtojais blindstrubais, vicegubernatoriais jakovais rožkovais ir kitais anų laikų veikėjais. Perdedu, juodinu dabartį? Sakote, yra lietuvių, kurie niekada nieko svetima neėmė ir neims, kurie niekur ir niekada iš savosios žemės nesitrauks. Jų susidarys gal net pusė milijono, o su tais, kurie jau kur nors trauktis nė negali, gal ir šiek tiek daugiau. Ir iš tiesų dar yra. Tebeskamba lietuvių kalba, tebeleidžiamos knygos. Ir dar kiek tų knygų, ir dar kokių. Tik ar jos jums reikalingos? Sakote, tais šiuolaikiniais garlėkiais blaškomės po visas pasvietes. Atsiprašau, jūs, ponai prisiekusieji, blaškotės, ne aš, ne mes, sėslieji ir nuskurdintieji. Mums tie dabartiniai garlėkiai tik nervus ir orą gadina, nes neatsiranda tikrų pilotų, kurie nubrėžtų aiškias ir realias ateities trajektorijas. O jei ir atsiranda vienas kitas, tai jis, kaip andai Aleksandras Griškevičius, yra sunaikinamas. Žinoma, jūs kaipmat mėginsite paprieštarauti ir net pasididžiuoti, kad buvo ir yra vedlių, kurie tą mūsų balagolą nuskraidino į Europos centrą, patupdė ją ten, kur būsianti amžiams saugi. Ponai pagyrūnai, nelaikykite tautos ir visuomenės kvailiais. Jei kas ir skraidino, tai tik ne jie ir ne jūs. Vėjai, globalizacijos sūkuriai mus nuplukdė ten. Ir lygiai taip pat atgal neša krizės vėjai, o tie pilotai tik graibsto kas pakliuvę po ranka ir grūdasi sau į kišenes – balagola be vairo blaškosi ir dar šiaip ne taip plūduriuoja, laukdama, kol bus galutinai praskolinta ir išparduota, o tada jūs ramiai nusiplausite rankas: juk tokių prasiskolinusių balagolų ne viena Europoje ir pasaulyje, kitos net jau bankrutavo, bet ar dėl to mums lengviau?

Tikrai nenoriu gąsdinti jūsų, ponai prisiekusieji, nes gerai žinau, kad šią sąvoką iš savosios vartosenos esate eliminavę – susikūrėte tokius įstatymus, kurie leidžia būti neatsakingiems už nuveiktus darbus. Tauta įsitikino, kad jums nusispjaut į tas priesaikas, nusispjaut į istoriją, garbę ir sąžinę, nusispjaut į visus garlėkius ir visas paraleles su jais. Jūs net neišgirdote, kai vienas didžiausių Lietuvos patriotų, kurį žmonės būtų mielai išrinkę šalies prezidentu, džiaugėsi, kad jo vaikai gyvena ne Lietuvoje. O kur gyvens mūsų ir jūsų vaikai? Taip pat ne Lietuvoje? Jus, girdžiu, tai net džiugina, o mus šiurpina. Nes tam nedideliam branduoliui ir jų vaikams, kurie nenori ir nenorės niekur išvykti, teks būti čia, kad ir kaip praskolinta, nualinta ir nuskurdinta būtų šalis. Baisiausia yra tai, kad ir toliau šitaip pilotuojama mūsų balagola ateityje Lietuva vadintis jau nebeturės teisės, o mūsų provaikaičiams panašias istorijas, kokios yra pasakojamos „Žemaičio garlėkyje“, teks skaityti ne gražiąja lietuvių, o kokia nors kita (gal kinų) kalba.

Ponai prisiekusieji, nenorėčiau linkėti rašytojui Vytautui Martinkui likimo advokato Mauricijaus Griškevičiaus, kuris prisiekusiųjų teisme bylą pralaimėjo, nors paralelės savaime peršasi. Paneigti šį panašumą būtų galima nebent tuo, kad rašytojas ne teisėjas ir ne advokatas, todėl ir bylos, ginančios Lietuvą, nei laimėti, nei pralaimėti negalės. Menininko pareiga viešai eksponuoti veidrodį, rodantį tikrąją mūsų visų padėtį. Tokių drąsuolių esama ir daugiau – galėčiau išvardinti jų ne vieną dešimtį. Bet ir vėl įstringu, prisiminęs vieno iš jūsų „auksinius“ žodžius: „Rašykit, rašykit, o mes vis vien neskaitysime.“ Tataigi, mes rašysime, drošime, tapysime, vis dar leisime knygas, o jūs ir toliau jų neskaitysite, nežiūrėsite į tuos veidrodžius ir toliau skurdinsite Lietuvą. Todėl baigdamas šį rašinį vis dėlto norėčiau išreikšti dar vieną pageidavimą: ponai prisiekusieji, būtų tikra laimė, jei jūs apskritai nieko nedarytute. Pasiimtute tas skurdžias savo algeles ir daugiau nė piršto nepajudintute – pramogautute, atostogautute, apsilankytute visokiuose tailanduose, mauricijaus salose ir dar dievai žino kur. Dėl to Lietuvai gyventi tikrai būtų lengviau. Advokatas Mauricijus Griškevičius, rašytojas Vytautas Martinkus ir mes visi kiti eiliniai piliečiai palauktume šimtelį kitą metelių, kol tie krizių vėjai, besiblaškantys po Žydrąją planetą, šiek tiek aprims, o subrendęs Homo sapiens Protas pamažu paims viršų. Matyt, tik tada galėsime ramiai perskaityti „Žemaičių garlėkį“, adekvačiai perprasti, kas vyko aną kovo 4-ąją Šiaulių apygardos teisme, kas vyksta dabar Lietuvoje ir kokios viso to reikalo pasekmės. Tik tada turbūt galėsime pasidžiaugti ir pasididžiuoti tuo, ką iš tikrųjų yra nuveikę mūsų iškilieji.