Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ

Labas, grafe,

sapnu mane išvadinai, o aš toks kūnas ir kraujas, ir duona, ir vynas, tiek venų ir kraujagyslių turiu ir taip teigiu gyvenimą, kad galiu dar tūkstančiams žmonių kirsti kaip koks dalgis per strėnas, mirtinai, o paskui duoti valgyt savo kūno ir gert savo kraujo, kaip gyvybės vandens.

Yra tokių, kurie nedaro nei jokio run, nei jokio jump, nei jokio dance, nei swim, tik valandų valandas kalba apie gyvenimą ir mirtį. Jie tikros subliūškusių aistrų ir sentimentalių laikų relikvijos, vieną dieną per savo gyvenimo abstraktybes ir vaiduoklišką protą jie, eidami į tualetą, nueis į spintą ir prireiks viso gyvenimo, kad iš jos išliptų. Aš noriu, kad jie mestų darbus ir dienų dienas, naktų naktis žaistų tenisą su nuoga mergina ar baseinuos plaukiotų. Dingtų visas suglebimas, visos jų lunarinės pasyvios energijos, ir jie gal irgi rastų kokią Selenę, kuri jiems kaip kokiam Endimionui prigimdytų pilną kambarį vaikų. Graikų bajeriai. Ir tada jie irgi būtų dievai, sukūrę vyrų ir moterų.

Jei jau apie tai, iš ko nupintas gyvenimas, kitą savaitę man reikės šiek tiek švarių paklodžių, nors į Paryžių važiuok išsiskalbti, kaip kažkas kažkada. Mano paklodėse nėra nieko negyvo ir nieko bekraujo, viskas ten kraujais ir gyvybe srūva, su jom gali nutikti kas tik nori, vieni pasitiesia paklodes ir pardavinėja vyną, kiti pina iš paklodžių kasas – tada su jomis ir gali nutikti kas tik nori. Ir tekste gali nutikti kas tik nori, jei naudojies savo siautuliu, krauju, kurį gauni iš gyvenimo. Kai virsti tigru ir eini ko suėsti, tikiesi kūno, kraujo, dar kaulų, raumenų, visokių sausgyslių, kad draskytum, kramtytum ir kramtytum.

Aš tigro vaikas ir net skaitydama noriu kūno, kraujo, dar kaulų, kad turėčiau ką draskyti. Aš gražiausias tigro vaikas, gražiausias tigro vaikas yra žirafa.

Dar gyvenimas toks – Darius dirba nuo ryto iki vakaro, o aš čia maluosi ir svajoju apie Mikelandželą, dar apie tai, kaip Darius pažvelgia į tai, ką primaliau, ir nualpsta.

Dar gyvenimas toks – kiaušinienė graži, pritarkuota gėlių, visada gali guostis jos grožiu. Kai kurių žmonių juslės yra per silpnos, kad pamatytų gražią kiaušinienę – jiems skanu / neskanu, kvepia / nekvepia – įprastinė schema, o tokio žodžių derinio kaip graži kiaušinienė kai kurių vaizduotė nesuderina, nesirenka. Nežinia, ar tau jau kas gali padėti, jei negali matyti gražios kiaušinienės ar gražaus sūrio, gražaus kotleto. Čia tiesiog kotletinė, kiaušininė odisėja, net tavo vizitiniame atviruke yra kiaušinis, ant kurio slidinėjama, ir dar užrašas „Poetas kotletas“, sakau, kad tikra kotletinė, kiaušininė odisėja. Mano vizitinėj kortelėj irgi būtinai bus kiaušinienė su kotletu, kuris kepa ant amžinosios ugnies, ir geriausia, kad Karo muziejaus, arba vėl nors važiuok į Paryžių ir kepk kotletus su kiaušinienėm ant Triumfo arkos amžinosios ugnies, taip jau tikrai pagerbsi Napoleono pergales ir visus žuvusius karius. Visi mano perlai, rubinai ir safyrai žvanga nuo šitos idėjos. Šitoj kotletų odisėjoj gyvena ir Salvadoras Dalí, nupiešęs Galos atvaizdą su dviem ant peties balansuojančiais avienos kotletais. Nuo tokios kotletinės, kiaušininės odisėjos rašytoja Žemaitė čia iš pavydo antrąkart numirtų ir antrąkart būtų palaidota Marijampolėj. O mes net nežinotume, kur jos abu kapai.

Galbūt jeigu įkištum į vitriną kiaušinienę arba kokią Aną Kareniną, apsirengusią kiaušiniais, visi žavėtųsi jų grožiu.

Kiek liepsnos reikia čirškinant gražius kotletus ir gražias kiaušinienes. Ir kiek reikia liepsnos gražiai apkasuose gulėti, o kažkada kelias, tiesa ir gyvenimas buvo apkasuose kuo gražiau gulėti, močiutė sakė, kad kaip guli apkasuose, toks ir žmogus esi. Va Antanas geras, darbštus, mandagus berniukas, tai ir apkasuose gerai, gražiai gulėjo, o štai Jonas – malasi visada kaip malūnas, pasiutęs, tai ir apkasuose gražiai gulėti nemoka. Visi guodėsi Antano gulėjimo apkasuose grožiu. Na orai atšyla, tik sodink mane ant žirgo, iškelsiu kardą ir plėšiu kiek plaučiai išneš visokias revoliucines nesąmones, nes aš tokia daugiau revoliucinio tipo ir ramiai apkasuose neišgulėčiau.

Karas – dalis mano darbo. Močiutė man kalba, kalba ir kalba apie karą, apie rusus ir vokiečius, apie tai, kaip griovy gulėjo ir dar su avimis miegojo, kad tik šilčiau – ir vis galvoju, kad gimiau nuobodžiausiais metais gyvenime, nes karas nevyksta, niekas nekasa bunkerių ir nemiega su avimis. Vokiečių kareiviui pažadinčiau nerealizuotą seserišką švelnumą ir jis padarytų man naują ragatkę, o aš jam subintuočiau patemptą kelio girnelę.

O prieš dešimt, penkiolika metų galvojau, kad esu paskutinis karo vaikas ir visi tik vaidina, jog to nežino. Buvau įsitikinusi, kad turiu utėlių ir visi tik vaidina, jog jų nepastebi. Mokykloje man taip pradėjo niežėti galvą, galvojau, kad utėlės pakvaišo, juk aš kasytis negaliu, aš turiu vaidinti, ir gerai supratau, ką vaidinti, žmogų, kuris neturi utėlių. Paskui dar ilgai man atrodė, kad aš vaidinu žmogų, kuris neturi utėlių. Nuobodulys taip ir neužėjo.

Vaikystėj aistringai norėjau karo – katastrofiško, ryškaus, greito, griaunamo, kai pasitaikydavo proga, visada samprotaudavau apie karą, visada pastebėdavau, kad karų, riaušių estetika yra nuostabi, karas, gyvenimas bunkeriuose, apkasuose – labai kinematografiškas. Karas neatėjo, bet griaunančios jėgos laukiau nuolat, taip patikdavo, kai pasaulis taikydavosi ir sudaužydavo kokią vazą, dar geriau langą, negalėdavau atsidžiaugti, kai duždavo langai, krisdavo stiklainiai ir viskas byrėdavo į šipulius. Buvo gražus įprotis – aš paimu vyšnių kompoto stiklainį ir paleidžiu jį žemėn, o tada subėga galvojantys, kad jei įsikalsiu į galvą kokią idėją, nebepaisysiu nieko. Dūžtančių stiklainių, taurių, langų, išsiliejusio kompoto, pieno vaizdai atitinka visus mano estetinius reikalavimus – palikite mane su mano pieno bala ant stalo, stalo plokštumoje tai geriausia dekoracija, jūs ir toliau galite dekoruoti staltiesėmis.

Ir dabar, kai pats pasaulis taurių ir stiklinių nedaužo, aš jas pati verčiu į šipulius. Gali kiekvienai taurei, kurią aš laikau, samdyti „Falck Security“, nes arba pasaulis, arba aš taikausi ją sudaužyti.

Nyru ir nyru į žaibiškai dūžtančių stiklainių vaizdinius ir kur tie stiklainiai, taurės, langai – viską į šipulius – bus gražu!

Galvoju, kad jei dar nors truputį apie tai pagalvosiu, viską suprasiu. Tikiuosi, netapsiu kokia mąstytoja ir rašytoja, kokia egzistencialiste, nes aš svajoju tapti padavėja ilgom kojom.

Turiu aš kūno ir kraujo kiek tik telpa, nuo paklodžių, kotletų, kiaušinių, matyt, šito atsiranda. Nuo fotosintezės irgi atsiranda. Nuo vaikščiojimo po naktinius krūmus, kol mirtis mus išskirs, su kokiu Arkadijumi irgi kūno ir kraujo, milijonas venų, kraujagyslių atsiranda.