Vinco Žilėno 1957 metų ekspedicijos dienoraštis

Parengė ONA MAŽEIKIENĖ

1957 m. ekspedicija

1957 m. ekspedicija buvo pradėta birželio 25 d. Kelionė buvo baisi. Ištisą kelią lijo, lijo. Taip lyg iš kibiro. Visi šlapi, perlyti sustojome mokykloje. Sustojome Kaltinėnų mokykloje. Sustojome 7 asmenys.

Birželio 26 d. apžiūrėjome miestelį, labai nuskurdusį, aplūžusį, turintį ,,Pienocentro“ statytą pieninę ir lentpjūvę, nekalbant apie 7-metę mokyklą. Buvome parapijos kapinėse, kur guli palaidotas Dionizas Poška-Paškevičius. Stovi jo antkapinis paminklas su lietuvišku įrašu.

Medinė XIX a. statyta bažnyčia, kur yra 2 kunigai – vienas klebonas, kitas altaristas. Bažnyčia nauja, ko nors nauja, ypatinga, vertinga atžymėti nepastebėjau. Iš senosios belikęs yra žerondelis ir, klebono teigimu, esanti toga, kuri būsianti D. Poškos siuvinėta (?) (V. Ž. klaustukas – O. M.) ir bažnyčiai – padovanota. Jis spėja apie tai iš Laurinaičio, rašančio apie D. Pošką. Laurinaitis esą išskaitęs bene pas M. Brenšteiną, kad Kaltinėnų bažnyčioje esanti tokia toga, D. Poškos dovanota.

Iš Kaltinėnų per Karklėnus vykome į Varnius. Buvome užėję Karklėnų bažnyčion. Bažnyčioje bėra keletas iš senosios, XIX a. II pusėj sudegusios bažnyčios paveikslų, viena kita vario graviūra, bet iš Lenkijos, vaizduojanti Čenstakavos madoną.

Žvilgterėję Varniuose per Žarėnus pasiekėme Medingėnus. Žarėnai karo audros nušluoti. Jų centras (? – O. M.) griuvėsiuose.

Atvykome į Medingėnus 1957 m. birželio 26 d. (visur pabraukta V. Ž. – O. M.). Rytojaus dieną pasiunčiau telegramą muziejui, kur mes esame sustoję, prašydami painformuoti studentes dailininkes, kurios sutiko mums talkininkauti renkant tapytinį liaudies meną. Susipažinome su vietiniu klebonu kun. Paliuku, kuris mums aprodė bažnyčią ir visus jos kuklius turtus. Kunigas pasirodė labai kultūringas žmogus. Dar jaunas, 1942 m. įšvęstas, prieš metus grįžęs iš Irkutsko, kur esą išbuvęs bene 6 metus lageryje.

Tai pirmas kunigas, kuris be didelių prašymų sutiko padovanoti iš bažnyčios visa, kas bažnyčioje kulto reikalams nenaudojama. Visų pirma, pasiūlė iš senosios bažnyčios skulptūrėles, kurių zakristijoje pasirodė gana daug, nemaža jų buvo rasta virš bažnyčios lubų. Kai kurios net ir mums nepatinka, bet nepatogu dovanojamų daiktų neimti. Bet jis dovanoja net monstranciją, kuri datuotina XVIII a., dovanoja bažnytinių senovinių drabužių – stulų, arnotų, skiaučių ir t. t.

Tas pat kun. Paliukas pasisiūlė mus pavedžioti po parapijos apylinkes, kurių jis pats dar pakankamai nežinojo.

Aplankėme buvusį grafų Šukštų dvarą, kurio mediniai rūmai, statyti XVIII a. II pusėje, yra pasibaisėtinoje padėtyje. Dalis nugriuvus, dalis laikosi ir joje gyvena buvę jo kumečiai, dabar kolūkiečiai. Kas buvo dvare vertinga meno istorijos požiūriu, sako, 1940 m. liepos–rugpjūčio mėn. buvo išvežta į muziejų Telšiuosna. Kita dalis dingo po karo audros. Rūmuose porą metų gyvenę kareiviai, tai ir dvaro rūmų krosnys su dailiai ornamentuotomis koklėmis išdaužyta.

Truputį geresnis vaizdas buvusiam Gurskių dvare, kuris yra čia pat prie Šukštų. Mediniai XIX a. rūmai dar gerai laikosi, turi stogą, juose įrengta kolūkio centras, skaitykla-klubas ir kolūkio pirmininko butas. Salkoje gyvena senutė, kurios sūnus kitados Lietuvos laikais atpirkęs iš Gurskienės dvarą, o Gurskienė išvažiavusi pas dukterį į Paryžių. Ji išvažiuodama išsivežusi visa, kas susieta su menu ir istorija. Naujai pirkęs žemę Keršys miręs, vaikai kažin kur gyveną Telšiuose.

Buvome užsukę ir pas buvusius eilinius žemaičių valstiečius, iš vieno kurių buvome nusipirkę porą megztų skaryčių ir vilnonį sijoną, iš antro rankšluostinę, o iš trečios lovatiesę.

Po pietų aplankėme Lenkaičių dvarą ir prie jo matėme augančius iš gilios senovės ąžuolus, kurių vienas jau apdžiūvęs, tik su dalim gyvų šakų, yra toks storas, kad mes 5 asmenys vos apkabinome. Kiti trys ąžuolai bent kiek jaunesni, plonesni ir dar gražiai žaliuoja. Ties tais ąžuolais jaunimo būta dainų šventės, o ąžuolo viduje būta įrengtos užkandinės. Matyt, vietos aukštiems pareigūnams.

Po dienos keliavimo susidarė nelabai smagus įspūdis. Visos sodybos sugriuvę, ūkininkų trobesių beveik nėra likę. Dar teberiogsojo pasišiaušusios žemaičių trobos, nors ir jų vaizdas liūdnas. Dar liūdniau atrodo jų viduje. Žmonės nepaprastai suvargę, vaikai išblyškę, apdriskę, kaip ir jų tėvai. Skundžiasi savo sunkia dalim, mažai tegauna už darbadienius, duonos nebeturį. Laiko po karvę ir telyčią. Matyt, pieną labai taupo, nes už jį perka duoną. Mūsų ekspedicijos negalėjo aprūpinti pienu nė vienas kiemas. Girdi, turiu tik pustrečio litro pieno. Už pieną mokėjome po 2 rb už litrą, o už kiaušinių 10 štukų pradžioje po 6 ir net 8 rb.

Mūsų nuotaikas dar labiau gadino bjaurus oras. Nuolat apsiniaukę, rytais šalta, dieną nuolat lynoja…

Birželio 28 d.

Medingėnų parapijoje yra apie 1000 gyventojų, prieš karą jų yra buvę apie 1500.

Kun. klebonas Paliukas menininkas, tarsi liaudies skulptorius miniatiūrininkas, pridirbęs įvairių miniatiūrinių skulptūrėlių iš kaulo būdamas lageryje. Jų turi apie 15 vienetų. Palyginti neblogai padaryta, kai kurios net visai vykę. Jis juos laiko kaip atminimą ir norėtų juos nufotografuoti.

Šiandien visą dieną dulkė nedideliais lašeliais lietus, nuolat merkdamas. Pagaliau vidudienį taip įsilijo, jog mes negalėjome iš kambario nė nosies iškišti.

Ši diena, galima sakyti, niekais ir praėjo. Išbrauktina iš ekspedicijos laiko, nors labai gaila. Gaila vyriausiai todėl, kad prarasta dar viena diena, o nieko ypatinga dar neužeita, kas galima būtų užfiksuoti.

Birželio 29 d.

Šiandien Medingėnuose švenčiama Šv. Petro ir Povilo diena. Kiek atėjo žmonių į bažnyčią – nežinau, nes anksti išėjome į darbą. Traukė keliais žmonių, vienas kitas net ir važiavo, bet vis dėlto nedaug. Dauguma likusių žmonių namie šventė, nors vieną kitą radome ir savo asmeninės nuosavybės sklypus purenant, daržoves kaupiant, bulves aparinėjant.

Žvalgantis po sodybas ir gyvenamąsias trobas susidarė labai niūrus vaizdas: trobesiai baigia griūti, dauguma kiaurais stogais, kai kurie jau pusiau nuvirtę. Sveiko kluono rasti beveik jau negalima. Nėra ir daržinių. Tvartai baigia griūti, dar truputį geriau laikosi svirnai ir gyv. namai, nors ir jų daugiau kaip pusė be stogų arba kiaurais stogais, kai kurie išvirtusiais sienojais. Kur gyvens žmonės? Kaip jie neužšąla žiemą? Ak, kaip šiurpu!

Sprendžiant iš trobesių tipų, žemaičiai teprasideda Rietavo ir Varnių rajonais į šiaurę. Čia pradeda vyrauti asimetriniai gyvenamieji namai su tipingu žemaičiams išplanavimu. Bet čia dar pažįstamas priemenės terminas, kai tuo tarpu šiauriau jau jo nėra, jį pakeičia „priesieniukas“. Rietavo–Varnių žemaičiams priemenė yra toji patalpa, į kurią patenkama iš ūkinio kiemo. Tuo tarpu per „gonką“ ir čia įeinama į „sienių“. Priemenės plane yra kaminas, o ten, kur jo nėra, yra priemenėje atviras ugniakuras ir duonkepė krosnis, kurios „pečungis“ yra priemenėje, o visas korpusas yra įleistas į priešininkę.

Priešininkė dabar tėra tik daržovių ir bulvių sandėlis. Priešininkės šone yra „špižarnia“, kurioje laikomas pienas, kabo mėsa, sūriai ir t. t.

Iš „sieniaus“ patenkama į „gerąją trobą“. Geroji troba paprastai turi gražiai paklotą lovą, stalą, vėliau spintą drabužiams. Jos grindys medinės, švarios. Už gerosios trobos yra dar viena patalpa: alkierius. Alkierius paprastai labai mažas, gal 3 x 3, gal 4 x 4. Tai svečio kambarys, kuriame taip pat stovi lova, skrynia, stalelis, gėlių vazonas ir kt. Ant sienų kabo paveikslų, daugiausia litografiniai šventųjų paveikslai.

Lygiagrečiai su gerąja troba stovi bakavoji arba virtuvė. Čia visuomet esti plyta, vadinama „kuknė“, prie jos arti stovi spinta indams, stalas maistui ruošti, kėdės, lopšys ir kt.

Už bakavosios, lygiagrečiai su alkieriumi, dar esti patalpa, dažnai alkieriumi vadinama, skirta suaugusiam miegoti, dažniausiai mergai samdinei.

Gyv. namuose miega tik vaikai ir tėvai, suaugęs jaunimas net ir žiemą miegojo klėtyje – kamarose. Net per didžiausius šalčius tekdavo miegoti nekūrentoje kamaroje, gelbėdavo šilti patalai. Sveikiau tokioje kamaroje miegoti. Žmogus vikriai keliasi – sako E. Daumantienė iš Medingėnų, kuri ir pati, jauna būdama, visada miegojusi nekūrentose klėčių kamarose, iki ištekėjusi ir sulaukusi vaikų. Buvę jų 4 broliai ir 5 seserys, ir visi, kai suaugę, miegoję klėtyse net žiemą.

Aplamai, reikia pasakyti, kad šių žemaičių namai žymiai patogiau išplanuoti ta prasme, kad beveik kiekvienas turėjo savo atskirus miegamuosius ir nemiegojo virtuvėse.

Žemaičiai duoną kepa duonkepėj krosny, kurios daugiau niekam nenaudoja. Kiaulėms jovalą verda vadinamam „mūryje“, kurių bent porą esu ir nufotografavęs. Pusryčius verda plytoje, vadinamoje kuknėje.

Dabartiniuose žemaičių gyvenamuose namuose apkūrenimo sistema yra suardyta: atsirado kambariuose daugiau viryklų, negu yra jų anksčiau buvę. Dabar žemaičių trobose gyvena po 2–3 šeimas ir kiekviena įsirengusi viryklas. Toks susiglaudimas kilo ryšium su jų trobų sunykimu. Nuvirtus savajai trobai šeima keliasi arba pas kaimyną į kampą, arba įsikuria išvežto arba pabėgusio kaimyno troboje. Medingėnų apylinkėje jau yra mažuma tų trobų, kuriose gyventų tik viena šeima…

Birželio 30 d.

Buvome Telšiuose. Maisto produktai turguje toki pat, kaip Vilniuje, jeigu ne truputį brangesni. Pav. sviestas 14–15, lašinių 1/2 kg – 15 rb, kiaušinių 10 št. 9–10 rb.

Turgus nedidelis. Valstiečių maža tėra atvykusių, o tie, kurie atvažiavo, prekiavo miltais, turėjo veršelių, avių, paršelių. Telyčiukė 4–5 savaičių kainavo apie 18 rb, tokio pat laiko paršelis – 250–280 ir net 300 rb. Pirkom muziejui keletą žemaitiškų klumpių. Nebrangios.

Bent keletą valandų maloniai praleidome laiką buv. Alkos, dabar Telšių kraštotyros muziejuje, kuris buvo pradėtas organizuoti Lietuvos valstybės laikais. Jo organizatorius – mokytojas poetas Genys. Pradžioje daugiausia jame buvo sukaupta liaudies meno kolekcijų. Per 1940 m. nacionalizaciją daugelis žemaičių dvarininkų turėtų paveikslų, taikomojo meno ir aplamai feodalinės kultūros paminklų perėjo į muziejų. Tai nepaprastai brangios kolekcijos, išsaugotos būsimoms kartoms.

Stebėtis tenka tąja mūsų Žemaitija! Tiek tos meilės menui ir dvarininkų, ir valstiečių tarpe. Lankaisi ir džiaugiesi tąja mūsų Žemaičių kūryba. Visi lietuviai yra mėgę skulptūrėles, vadinamus Dievukus, tačiau aukštaičiai jokiu būdu negali net lygintis su žemaičiais. Kryžius, koplytėlė, paminklėlis kiekviename žingsny. Jų dar ir dabar, 1957 m., galima rasti, nežiūrint tos audros, kuri nusiautė kraštą per karus ir sumaištis. Kas jų, tų skulptūrėlių, nėra nukniaukęs? Nėra muziejaus, kuris daugiau ar mažiau nebūtų papildęs savo fondų žemaitiškais Dievukais. Per karą nebuvo kareivio, kuris nebūtų šaudęs tų skulptūrėlių, o jų vis dar galima rasti, juos dar ir šiandien žemaičiai stato, nors jau ne taip gausiai kaip anksčiau.

Mūsų rūpestis būtų rasti žemaitiškąjį velnią. Daug ką prašiau, bet niekas nežino, kur jų yra ir kur tokį velnią galima būtų užsakyti. Galbūt reikės prašyti žemaičių liaudies menininką Puškorių, gyvenantį kažkur palei Salantus Kalnalio pašto ribose.

Grįžtant prie Telšių kraštotyros muziejaus reikia tik pasidžiaugti, kad čia buvo žmonių, kurie suspėjo išgelbėti nuo pražūties tokius turtus 1940 m. dvaro nacionalizacijos metu ir per karą. Telšiečiams muziejininkams tegalima pavydėti tokių gražių turtų – ir liaudies meno lobyno, ir feodalinės kultūros paminklų. Feodalinės kultūros paminklų gausumu Telšių kraštotyros muziejus pralenkia ne tik mūsų vad. respublikinius muziejus Vilniuje ir Kaune.

Grįžę iš Telšių tik šiandien sužinojome, kad yra tas dvaras, kuriame gyvenusi lietuvių rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Tai Medingėnų dvaras netoli Keturakių kaimo, anapus Minijos upės. Jos gyvenamąjį namą nufotografavome, padariau bent kelias nuotraukas. Dvaro rūmai jų baigia griūti, jau nugriuvo gonkai, išvirto vieno namo siena. Suvirtęs dvaro kumetynas, tvartai, klėčiai, rūsys. Dar tebestovi senos liepos.

Pabaiga kitame numeryje

Vinco Žilėno 1957 m. ekspedicijos dienoraščio rankraštis šiuo metu saugomas Lietuvos nacionalinio muziejaus fonduose. Jis perrašytas be trumpinimų, išskyrus tas vietas, kurių nepavyko įskaityti, jos pažymėtos skliaustais su klaustuku.