Tu žiūrovas, o aš menininkas?
DARIUS POCEVIČIUS
Mano organizmas nepakelia „sunkiojo kultūros narkotiko“ – elitinio rimtojo meno. Pro gerklę ima veržtis patosinis operos solisto staugsmas, o galūnės pradeda trūkčioti tarsi apimtos baleto judesių konvulsijų. Panaši atmetimo reakcija įvyksta ir popkultūros atžvilgiu, todėl savo pojūčius dirginti mėginu vadinamosios kontrkultūros injekcijomis.
Balandžio 30 d., penktadienį, kaip tik pasitaikė proga gauti neblogą kontrkultūros dozę – pro Alytų keliavo tarptautinio performansų festivalio „Kitas pasaulis“ („Diverse Universe“) atlikėjų karavanas. Pati idėja keliauti automobiliu per Europą ir sustoti tose vietose, kur gyvena bent vienas laisvos dvasios „performansuojantis“ menininkas, greičiausiai pasiskolinta iš „Fluxus“ popiežiaus Jurgio Mačiūno, kadaise puoselėjusio užmačias keliauti aplink pasaulį laivu ir sustoti tose vietose, kurios jam būtų pasirodžiusios kuo nors patrauklios.
Kasmet vykstantį festivalį „Kitas pasaulis“ 2005 m. įkūrė Pernu (Estija) menininkų grupė „Non Grata“, nusibrėžusi tikslą teikti pirmenybę neoficialioms, eksperimentinėms erdvėms ir neformaliam tarpusavio bendravimui. Šiemetinis festivalis prasidėjo balandžio 21 d. Estijoje, o jame dalyvaujanti tarptautinė daugiau nei 70 menininkų komanda iš abiejų Amerikų, Azijos, Europos ir Skandinavijos yra pasiryžusi apkeliauti aplink visą Europą. Festivalis siekia grąžinti menui prarastą eksperimentavimo džiaugsmą, nonkonformizmą ir kūrybinę sinergetiką.
Galiu patvirtinti, kad Alytun mikroautobusu atvykusi 9 performansininkų komanda, pasirodžiusi kartu su vietinio jaunimo būreliu, nuoširdžiai stengėsi perteikti nonkonformistinio eksperimentavimo siekius. Ribos „tu žiūrovas, o aš menininkas“ beveik nebuvo, mažne 100 žmonių pasinėrė į šiek tiek organizuotą, bet itin spontanišką kolektyvinį veiksmą.
Festivalis, reklaminiais tikslais pavadintas „performansų meno protrūkiu“, prasidėjo Alytaus dailės mokyklos mokinių pasirodymu. Lauke, priešais paradines mokyklos duris, parodytas keturių galvas apsitvarsčiusių jaunuolių performansas, kurį sąlygiškai pavadinau „Mumijų klyksmas“, buvo kupinas sunkiai iššifruojamų prasmių (ką reiškia kėdėje sustingusi mergaitė su pilna burna kokteilių šiaudelių?). Mįslingai pasikraipiusios ir pastrykčiojusios „mumijos“ užbaigė pasirodymą kraupiu klyksmu, kurį lydėjo ir prievartos veiksmai – priekyje stovintys žmonės buvo tempiami į „kapą“, kurį atstojo pravirų mokyklos durų tamsa.
Daugelis mokyklos fojė pratęstų pasirodymų buvo susiję su akrobatiniais triukais ir neįprastomis kūno pozomis – mokiniai grojo gulėdami, vertėsi kūliais, statė keistas kūnų konstrukcijas. Mane – seną egzistencializmo gerbėją – labiausiai pamalonino monotoniškas ir specialiai ištęstas beketiškas veiksmas, per kurį mergina užpakaliu bei kojomis atkakliai ir nuobodžiai sprogdino balionus. Šlykštukė publika netvėrė piktdžiuga, kai ji klestelėdavo ant grindų nepataikiusi ant baliono, ir skystai plojo, kai balioną pavykdavo susprogdinti. Tikras gyvenimas!
Po trumpos pertraukos, kurią praleidome dalindami kvietimus Alytaus gatvių praeiviams (o stebukle – jie mielai ima lapelius ir net užmezga pokalbį!), aplink mokyklą pasirodė spalvinga ir ekspresyvi naujųjų truverų, špilmanų, minezingerių ir skomorochų kompanija.
Visų dėmesį traukė ryškiu odiniu kombinezonu pasipuošęs ir šepečiais apsiginklavęs ekscentriškasis prancūzas Roshdy – „žmogus valytojas“. Jis šliaužiojo grindiniu, kabarojosi ant sienų, trynėsi tarp žmonių ir viską kruopščiai valė. Nuvalė netgi „Laisvės angelo“ paminklą, pastatytą žuvusiems už Lietuvos nepriklausomybę, ir mano akinius. Keistuolis menininkas iš Marselio akivaizdžiai laiko save revoliucinės menininkų tradicijos tęsėju ir stengiasi sudaryti dviprasmiškas situacijas visuomeninėse erdvėse (pro šalį einančios senutės burnojo, kai jis, užsiropštęs ant paminklo, „valė“ užrašus ritmingais klubų judesiais).
Intymiai bendraudamas su publika (kažkodėl bučiuodamas žmonėms į kaktą) ritualinį šokį, simbolizuojantį persikūnijimą į drakoną ir moterį, atliko japonas Oikado Ichiro. Šis žmogus vėliau mielai gėrė lietuvišką girą ir noriai pasakojo, kaip pėsčias perėjo visą Europą (nuo Paryžiaus iki Stambulo) ir Šiaurės Ameriką (nuo Kanados iki Meksikos pietų).
Kaliforniečio Steve’o Vanoni performansas prie „Laisvės angelo“ paminklo pritraukė būrius praeivių. Kūrybiniame veiksme dalyvavo visi – vieni pūtė švilpynes, kiti lenktyniavo dviračiais, treti rankiojosi nuo galvų gausiai purškiamą šventinių fejerverkų guminę masę.
Daugelį nustebino ir net šokiravo Niujorke gyvenančio dailidės Eriko Hokansono performansas, kurio metu jis sudegino lietuvišką šakotį ir taip išreiškė asmeninį santykį su maistu. Valgymas, anot jo, yra prievartos aktas, per kurį mes „valgome savo artimuosius“. Didžiulio šakočio buvo šiek tiek gaila, ypač išalkusiems žmonėms, tačiau, atlikdamas šventinį ugnies aktą, Erikas draugiškai dalijosi maistu ir gėrimu (trauktine) su žiūrovais.
Festivalį užbaigė niujorkietė Jill McDermid – aistringa performanso meno propaguotoja. Jos galerijoje „Grace Exhibition Space“ yra pasirodę tokie lietuvių menininkai kaip Jonas Mekas, Dalius Naujokaitis ir Redas Diržys. Jill visų atkakliai klausinėjo, ką reiškia laisvė ir kuo Lietuva skiriasi nuo Amerikos. Nesulaukusi rišlaus atsakymo (R. Diržys persakė kiek modifikuotą G. W. Busho frazę apie Lietuvos ir JAV vienybę), ji puolė it pasiutusi šokti, šlakstytis sau galvą kokakola ir vartaliotis šio gėrimo balose.
Kolektyvinės kūrybos šventė baigėsi. Performansininkai susikrovė negausią mantą ir dar tą pačią dieną išvyko dalyvauti Gegužės 1-osios manifestacijose Berlyne. Mes grįžome į Vilnių kurti pirmųjų Dvasios darbininkų tarybų – alternatyvos Kultūros ministerijai ir kūrybinėms sąjungoms. Tokie veiksmai ir vadinami nonkonformizmu bei kūrybine sinergetika.
