(Ne)maloni recenzija

EGLĖ JAKUČIONYTĖ

Vainius Bakas. Pretekstai. Eilėraščiai.
V.: Naujoji Romuva, 2009. 136 p.

Nežinia, prie kokių dalykų – malonių ar ne visai – Vainius Bakas priskiria recenzijas. Tikra yra tai, kad pirmoji šio jauno autoriaus poezijos knyga „Pretekstai“ nesileidžia pražiūrima ne tik dėl bravūriškai žavaus pasitikėjimo savo žodžiais (iš viršelio atvarto: „Kol ją vartysite, itin maža tikimybė, kad jums nutiktų kas nors nemalonaus“). Apie tai ir ši, nors vėluojanti, bet nutikusi, įvykusi, nuomonė.

Dramaturginiu požiūriu taikliai sutvarkyti „Pretekstai“ (įtaigos kreivės dantys tarp prologo ir epilogo, atvirai egzistencinius pamąstymus peršančius eilėraščius keičianti „Komunalinės kronikos“ žaismė) kulminacinį tašką pasiekia pirmajame skyriuje „Lankymai“, vėlesnieji – bandymai prilygti. Yra „laimingųjų“ eilėraščių, kuriems pasiseka („Paprastas“, „Abonentas dabar nepasiekiamas“ ir kt.). Negana to – „laimingųjų“ eilučių (pavyzdžiui, „Sergi mano angele sarge / Sergi“). Skubu prasitarti, kad tai – metaforų poezija. Netikėtų, gluminančių, ironiškų. Esate girdėję apie rūkstantį saksofono filtrą? Ne? (Čia turėtų nukristi mano „atodūsių grumstas“.) Tuomet jums nieko kito nelieka, kaip tik mesti „žvilgsnio plūdę“ į „Pretekstus“. Meskite nieko nelaukę! Jaučiuosi varžanti šios knygos išmonę ir savimonę, todėl toliau irgi purkšiu ir purkštausiu metaforomis.

Vainius beldžia į avilius. Prologe ir šiaip – apvaliai ar kampuotai paėmus – dažniausiai naudojasi klasikinio rimo taktais turbūt kaip protėvių (pavyzdžiui, A. Marčėno) išmislu prisišaukti bites, bičiulius. Prisišaukti pačius avilius. Rimo požiūriu nemažai ir kitų, pavadinkime jas laisvamaniškomis, eilių: „Iš vidinės kišenės“ iškrenta „Žu“, iš turtų, kuriuos nešiojamės po močiučių megztais skydais, labiausiai primenantis spalvoto stiklo šukę – persišviečiantis, nes nugludintas, toks lokalinis kitų „kišenės“ kaimynų simpoziumas ne aprėpiamų temų įvairove, bet numanoma, ryškėjančia minties projekcija. Be to, stiklas – tai beveik kaip ir poeto pasitelktas ledas eilėraščio Ofelijai ir kitoms prasminėms figūroms vaidentis.

Kalbant apie paranormalius reiškinius, kartkartėmis pasivaidena jau minėto A. Marčėno barzda, vieną sykį mačiau net H. Radausko plikę („Kai į priemiesčius džiazas sugrįžta“). Gali būti, kad tai tik klasikinio beldimo disonansai mano ausies geldelėje šėlsta. Gali būti, kad Vainius turi autoritetų, ir man ramu, kad, autoriui pataikius į kokį nors Čepkelių raistą, nebūtinai kentės sava barzda. Tačiau, net jei poezijoje taip pat kaip ir ant žemės, Miunhauzenas yra linkęs išplaukti pats vienas. Tai palinkėjimas.

Neabejotina rinkinio dominantė apimtimi – eilėraščiai-nuotykiai (pavyzdžiui, „Evangelija pagal Celsijų“). Tai tokie suaugusiųjų atradimai, išaugus Th. M. Reidą ir nebejaučiant poreikio šokti iš balno kaskart, vos pamačius irokėziškus būties pėdsakus. Apie pėdsaką ir apie nepavejamą irokėzą galima kalbėti iš pagarbaus atstumo. Apsigimusiems pirmykščių patirčių ieškotojams (pavyzdžiui, V. B.) – net tais patyrimais žaisti. Rimti žmonės sakytų, kad tai būties / žodžių nušvitimai, šiek tiek artėliau prisileidus ironiją ir nuostabą.

Užbėgant už eilučių – „Komunalinę kroniką“ praleisiu kaip kulinarinį skandalą, tinkamą tik tolerantiškai nusiteikusiems poezijos gurmanams. Ji kitokia. Ji – su „polietileniniu nuometu“.

„Miego skolą“, nevisiškai išsipildžiusią, ne(iš)augusią, atperka miego temos aplenktas (o, paradokse!) „Šachas“ ir jo „į upę įlūžęs galingas euforijos žirgas“. Pasimatavusi parafrazių visažinystę, esu linkusi tarti, kad poetinė euforija – nuotaikų ir vaizdų purslai – vietomis klampino, vietomis pridėjo autoriui keletą arklio galių. Todėl daugumą eilių taip ir perskaičiau – kaip nesulaikomas. Ar jos neturėtų būti užtvenktos, suvaldytos? Turėtų. Bet – šis pasaulis dar kuriamas ir aš su nekantrumu laukiu septintosios dienos.

P. S. Daug gera liko nepaminėta.