Eilės. AUŠRINĖ ŠIAUDVYTYTĖ

Gėdingai

o kad taip
kaip vakar
susėdę ratu
įtraukę vėjus
iškosėję
siūlus
it voratinkliai
gyventume
adatomis po dygsnį

o kad taip
kaip vakar
jauni it vandenys
neužterštų upių
sūpuotume viens
kito mintis
neslėpdami
įraudusios gėdos

ir užmelsdami
savus
ropotume it vorai

užbaigę ties kẽliais
po
paskutinį dygsnį

trupu
vilkams už
ištikimybę

Melo dramiškai

jie užpučia
mažąją liepsnelę
kad neužsidegtų
tie kurie vejasi
nubyrėjusius obuolius
pažeme

jų laukimas
ne vėjas bet
nugairina veidą
ir pripučia
smėlio į ausis

kiekvienu
riksmu pasitinka

laimingą pabaigą

melo dramoje
po apipuvusia
antklode

Iš atgal

supinu garbanas
apibyrėjusias spalvomis

neliestų
vaikystės akmenų

kalbėjo kad
ten šaudė

varnais

prie sienos
po tris

trejybei
tikėjimui

o galbūt
tik šiaip

iš įdomumo

Skudurinis

nubyrėję
tie kuriais
žaidžiama kaip
su senatve

gult stot
gult stot

eilėse prie
nepagydomų
žvėriškų kalbų

apakina
dar ir riksmais

nėra čia vietos

o kur yra?
gal tik ten

kur klaupiasi
atiduodami

paskutinius žodžius
potėpiui

Segtukais atminties

neišmetu
kilimo siūlų
o adatas slepiu
po tavim

griebiu akmenis
it šieną rudeniais

augu po lašą
it pelkė
suimu be antrankių
slepiu visas šaknis

išnykus siūlams
susiaurėja akys

blakstienas segu
atmintin