Eilės. AISTĖ JAKIMAVIČIŪTĖ

Laiškas mergaitei iš Mėnulio

Mergaite,

Mačiau tave Mėnulio ežeruose
Skinančią persikus.
Sakei, susitiksim gale dangaus
Rytoj, per meteorų lietų.
Mokysi mane skaityt žvaigždėlapius.

Mergaite,

Radau ryte pintinę persikų.
Neateisi nei šiandien, nei ryt.
Nežinau, nuliūdau ar išprotėjau.

Dabar pardavinėju persikus,
Skintus Mėnulyje.
Žmonės juokiasi, sako: trenktas.
Bet perka ir grįžta.

Mergaite,

Vis dar pabundu nuo persikų kvapo,
Buvai čia?

Jolanta Sereikaitė. Rožė. 1999

Iškarpos

Sudėliojau iš iškarpų
Tobulą žmogų.
Gyvenau su juo,
Išeidavau, grįždavau,
Rašiau eiles.

Sudėliojau iš iškarpų
Tobulą gyvenimą, namus,
Ateities planus.

Šalo ir lijo vis dažniau,
Spalvos ilgainiui išbluko,
Iškarpos suplyšo, pasimetė.

Gyvenu dabar gyvenimą,
Ne popierinį,
Savo.
Manau, gerai,
Tik vis galvodama apie vakar
Pramiegu ryt.

Mūza

Čeža plaukai
Tarp tavo pirštų…
Prisilieti –
Kuokštai
Nukloja
Kūrėjo kelią.

Lieku nuoga,
Be veido,
Dūžtu spinduliais
Tarp tavo pirštų
Deimantinių.

Krištolu nusningu
Pašalusias obelis –
Tu įjungi šildymą.
Ir ištirpusiu šerkšnu
Plauni įskaudusias
Plaštakas.

Sako, kairiarankiai – genijai.
Čiurlionis kūrė dešine.

Rudeninė tuštuma

Atsidusus į rudenio šaltį,
Dalelę sielos iškvepiu pasižmonėti.
Balti garai,
Koks gramas du,
Greit dingsta,
Grįš – tikiuosi.

Kad nebūtų taip ilgu,
Leidžiu tuštumai rudenio
Pasisvečiuoti.
Tik nesugalvok tapti
Parazitine
Kirmėle,
Paliekančia tuščią
Obuolių pintinę.

Kaži ar siela tada norėtų grįžti,
Ar atsirastų tokių, kurie
Turėtų drąsos
Širdy obelis auginti,
Kas suprastų,
Kodėl ruduo
Kasmet
Pasibeldžia? Kaži.

Vilniaus gatvės monologas

Nemėgstu sekmadienio
Poteksčių,
Klavišais klajojančių pirštų
Sekamų istorijų.

Nemėgstu išeinančių
Medinkojų teptukų,
Grįžti prašančių
Vyrų.

Nemėgstu akvarele ir spaustuve
Kvepiančių rytų,
Įamžintų negatyvuose,
Vienišų poetų apsnigtuose parkuose.

Nemėgstu slampinėjančių nuogų
Minčių,
Išnykstančių su cigarečių dūmais,
Rytų miglose dingstančių gatvių.

Ne mėgstu – dievinu.