Eilės. AGNĖ KLIMAVIČIŪTĖ

tokia visokia
va rodos
nepažabojama
laukinė
bet įrėminta
penkiasdešimties
dulkių siurblio
funkcijų
kruopščiai iškrakmolytų
biuro klerkų kalnierių
ir be žado baltų –
baltų šermenų
pirštinaičių
maklinėja
staipos
vypso
vidur savo kaimo
akropolio –
tokiakvaila
tokiaikiskausmodurna
apskritaveidė
gailestingojo Viešpaties
avelė

toji įduba
toks išsitęsęs krateris
tarp statmenų
rūpesčio raukšlių
tavo kaktoje
esu –
kai miršti vakarais
užu nykulio barikadų
o aš ataidžiu
meile

ak taip
saldžiai
bedieviškai saldžiai
šiandien noris
visa užbaigti
naiviai mergaitiškai tarsi
kokia Sylvia Pl. –
karšta-galva-šaltoje-orkaitėj
atsukus dujų rankenėlę
ligi pabaigos
ligi išteklių zenito

bet kaipgi šitaip
troškiai dabar pasimirt
kuomet, va, prie
kairiojo šono
šyla spragsi iki raudonumo
įpykusi
elektrinė viryklė –

ir ta pati
visa
tokia
lizinginė
iki grabo lentos

liaunapirštė džiūsna –
kekšė toji – štai
praeinant pro šalį
karias kiekvienam
ant kaklo
net įsiplėšė suknelę
dreskia tik pradžioj
ištiestą ranką
atsuktą skruostą
stovi pakelėj it
vienintelė
vienatinė
Tėvo atsiųsta
praeivių nukrušta

taip bedieviškai
pražydusi
vyšnaitė

iš
tokio nekalto
padėjimo
taikliai į širdies
vartus
atsiprašinėju vis
kokia nebūnu
nors galop
kaskart
tas pats
vienuolikos metrų
baudinys