Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Spalio 2, antradienis

Mano mylimiausias… japonas

Tada jo pavardę rašydavom Basio (vienu metu netgi Basius), dabar – Basho.

Mane lydintis mėnuo
Šaukia: „Užeik pas mane.“
Namai palei kelią.

Tai, žinoma, pažodžiui išversta, bet negali nesižavėti.

Budelis ir auka

Pirmą sykį prieš gerus 30 metų apie tokį suskirstymą išgirdau iš K. A.:
– Labai lengvai tie vaidmenys susikeičia. Auka virsta budeliu, budelis – auka…
Tą temą man sugrąžino viena žinutė, gauta mobiliuoju. Baigėsi ji taip: „(…) nevaidink aukos.“
Tiesą sakant, niekad nenorėjau šio vaidmens. Bėda, kad visi žmonės turi panašių savybių. Švelnesne forma tai būtų folklorinis: „Šiandien tavo viršus, rytoj bus mano viršus!“
Arba lošiant kortomis:
– Mano viršus! – sušunka laimingasis, mesdamas lemtingąją dešimtakę.
Sunku gyventi pasaulyje, kuris nuolat demonizuojamas.
Škotų statistika: bene 90 procentų nusikaltimų padaroma labai siauram rate, t. y. šeimose, tarp artimųjų, draugų ir bičiulių.
Kertame tiems, kuriuos mylime.

Spalio 3, trečiadienis

Iš „Kvadratėlių“

Ruduo sau raiščiu geltonu
Akis užsirišo
Ir skamba raudonos
Rudenio mišios.

Apie nuojautas

Ilgus metus apie tą žmogų negalvojau. E. J. – padaręs daug žalos mano gyvenime. Ūmai šįryt toptelėjo: „Gyvas dar ar jau miręs?“ Apie trečią valandą per LRT išgirdau, kad mirė eidamas 69-uosius… Moteris, kuri buvo pasipainiojusi jo gyvenime (viena iš daugelio), irgi mirė. Praėjusį rudenį.
Ar prieš mirtį jis norėjo man ką nors pasakyti? Aš jam – nieko. Matydavau išgėrusį ties dramteatriu. Susižvilgčiodavom ir tiek.

Spalio 4, ketvirtadienis

Iš Oriento

Pasaulis mini persų poeto Rumio jubiliejų. Kažkurioj antologijoj buvau radęs jo nesenstančių metaforų. Vokiečiai ir šiandien klausia: „Kas galėtų rasti tokių palyginimų?“
Kokių? Ogi apie vyrus: tavo protas yra mažas, bet ir jį gali prarasti, o galva be proto virsta uodega – švancu… (Tai reikėtų prisiminti literatams, kurie šiandien pamėgo perfrazuoti Descartes’ą: „Pisu, vadinasi, esu…“)
Arba dar apie šį iranietį:
„Rumio metaforos pritvirtina asilų uodegas prie angelų sparnų, bet šie vis tiek skrenda…“

Saulė Kisarauskienė

Mes ją vadindavom tiesiog Saule. Buvo tokio besišypsančio veido – sauliukė. Kodėl rašau – buvo? Yra dar, bet vadina save XX amžiaus žmogumi – pusiau užrištom akim. XXI amžių ji vadina per daug sudėtingu.
– Tada buvo vienos baimės, dabar kitos. Anksčiau vietinis, dabar globalinis spaudimas…
Keista, kad nuo jos vyro Vinco mirties prabėgo jau beveik 20 metų (1988-ųjų ruduo, spalio antroji pusė).
– Jį labiau domino graikų vyrai, o mane – tragiško likimo graikų moterys. Jeigu aš ką rašau, tai yra asmeniniai dalykai. Turiu stiprų atsakomybės jausmą, o į savo darbus žiūriu kritiškai. Kada vyras miršta, moteris ir vargsta, ir dirba už du. Ir mąsto už du.
Regis, ji mintija aiškiau, formuluoja kiečiau nei a. a. jos vyras…
Naujumo ir atradimų troškulys vijo mus visus XX amžiuje. Mažoj, mažoj Lietuvoj tu drebi už visą pasaulį, nes jis priartėjo prie mūsų kūno.
Labiausiai ją žavėjo ant Žaliojo tilto užmaskuoti socialistiniai paminklai, paroda Lukiškių aikštėj (R. Jurėnaitės akcijos). Trūksta (ji nematanti) vidinės programos, vizijos, vieningumo (kuriant naująjį meną).
Pasikeitė santvarka, pasikeitė moraliniai principai. Pasikeitė viskas, labai aštrus lieka atsakomybės klausimas.
Visuomenė nieko nereikalauja – nei iš savęs, nei iš kitų. Jokių įsipareigojimų.
(Čia užrašiau jos mintis iš parodos Radvilų rūmuose.)
Visos parodos jai baisios dėl to, kad labai save „išnuogini“.
– Užtat gauni labai daug erdvių!
Jai labai imponavusi viena J. Čiurlionytės mintis, kad „negalima atskleisti visko, kas buvo tarp dviejų žmonių, nes kūryboje ir taip jau apsinuoginusi“.
(Ji studijavo sykiu su M. K. Čiurlionio anūke Zubovaite – gal Roko motina?..)

Intarpas. Apie meškas

Be įprastinės reikšmės, šis žodis turi dar ir perkeltinių. Pavyzdžiui, rąstams kalti boba (nežinau, kas tai yra!), žemei, aslai plūkti kūlė, rąstams ar kitiems svoriams kelti keltuvas, trauktuvas… Tiesa, apstulbau ne dėl šitų reikšmių, o dėl tikrosios meškos savybių.
Ji nėra agresyvi, ji tik „taip atrodo“. Vožtelėti gali šiaip sau, iš niekur nieko. Gyvūnijos tyrinėtojai pastebi, kad ji netgi „bailė ir panikuotoja“, smaližė. Perdėtai jautri ir „seksuali“. Viską daro „tarsi miegodama“. Neapskaičiuojanti savo galimybių. Ilgas miegas (pavyzdžiui, žiemos įmygis) reiškia jos vasarinį pervargimą.
Neapsakomo prieraišumo (jeigu susidraugausite, tai paskui neatsikratysite).
Ir dar, ir dar (skaitau T. Ivanausko kn.).
Beje, dar Turgenevo persakytas Mérimée (jeigu tai tiesa) lietuviškas posakis „Meška su lokiu abudu tokiu“ turi daugybę atspalvių. Jis rastas Mérimée užrašuose (renkant medžiagą garsiajam „Lokiui“).

Moteris iš Panevėžio

Kuo labiau mane turtina, tuo liūdniau man. Gal nori mano neviltį ar neturtą paslėpti?

Kazimieros parafrazės

Vakar girdėjau: „Nebijau aš traktoristų. / Mano ežius nebe tas.“

Prietarų išsipildymai

Birželio mėnesį praleidau prie Nemuno. Kukuodavo tiek gegučių! Taip buvo tik 1991, 2004 ir 2007-aisiais… Dėl to tiek mirčių ir nelaimių?
Gegute, šaukias tavęs išnokusi miežio varpa, tamsgeltoniai lino plaukai!

Aukos ir budelio tema

Tasai iššiepęs dantis plokščiaveidis, kuris sėdėjo priešais mane plačiai išsižergęs, atsainiai numetęs savo revolverį ant stalo… Stebeilijos…
Ir tasai išsipustęs gražuolis su mantija, išsikvėpinęs, pietaujantis brangiam restorane ir, be abejo, besidalijantis su draugužiais ką tik praėjusio posėdžio smulkmenomis…
Kokių dar yra? Kokių dar pamatysiu?

Kenčiantys žmonės

Užsitęsusi kančia sutraukia raumenis, iškreipia veidą, pakeičia visus žmogaus judesius. Ką ten kalbėt apie akis!
Kalba, užsikirtimai, skubra dedant parašą…

Medimix

Balinis ajeras
Kvapioji vetiverija
Indinis miramedis
Akuotuotasis raugerškis
Himalajinis kedras
Gausiažiedis smaugikas
Blakinė kalendra
Kmyninis kuminas
Ekekinė embelija
Indinė tirpoklė
Plaukuotoji katuja
Indinis nimbamedis
Sėjamoji juodgrūdė
Indinis plumbagis.
Lazdyninis svirulis
Kininis sarsaparilis
Kuokinis imbieras

Jūs pagalvosite, kad čia nieko nereiškiantis sąrašas. Ne, čia yra sudėtinės muilo dalys.
Mūsų tėvai, o ir aš pats dar atsimenu muilą, kuris būdavo verdamas katile. Iš tam tikrų riebalinių atliekų ir „margancovkės“ (muilinio akmenėlio). Jo atveždavo iš Kauno. Paskui viralą išpilstydavo, laukdavo, kol sustings, pjaustydavo į gabalus… Prauskitės, baltprausiai!
P. S. Tiesą sakant, kodėl koks eiliakalys turėtų pūstis prieš „Medimixo“ išradėją? Vien instrukcija kaip kvepia!

Kasdieniai skaitymai

Po truputį iriuosi per R. Gr. romaną „Rūkas virš slėnių“. Tai idilė, bent jau iš pradžių. Grįžimas į tokią Lietuvą, kokią pažinojau iš A. Vaičiulaičio ir S. Zobarsko knygų. Žinau, bent jau nujaučiu, kuo šis romanas baigsis – instinktų proveržiais. Kolei kas – tyla viršum slėnių…
Jeigu ne karas, pokaris, okupacija ir beveik du dešimtmečiai sąlygiškai laisvos Lietuvos… Tuo pačiu metu televizija rodo kadrus, nufilmuotus mobiliuoju tel. (galima nufilmuoti ir per 20 min. perduoti į internetą) – bent penkios paauglės spardo vieną. Be jokio gailesčio. Siaubingo smurto scenos. Vienos prieglaudos vadovas sako matęs ir baisesnių vaizdų.
Kas tų mergaičių galvelėse? Apie širdis kaži kaip nepatogu užsiminti.

J. W. G. atošaukos

Šuo paseno, išėjo. Ir tu užmigai seno žmogaus miegu – neatšaukiamai.

Paliudijimai I

Šuo gyveno tuščiuos namuos. Tą rudens popietę išėjom prie upės, jis patraukė pasaitą, aš slystelėjau, pargriuvau ir – įspyriau jam. Jis metė į mane du gailius žvilgsnius, lyg norėtų ištarti:
– Mes nereikalingi vienas kitam. Prabėgo penkiolika metų… Lik sveikas!
Jo žingsniai darėsi vis tankesni ir spartesni. Tolo nutolo linkui šaltinių.
Du pasauliai: žmogaus ir gyvūno – išsiskyrė. Su juo namuose turėjau langą į man nepažįstamą erdvę – gyvūnijos.
Ryšys tarp žmonių absoliučiai kitoks.
– – – ir vos tik žengiu į tą kambarį, kur jis nakvodavo, nuolat mane pasitinka jo šešėlis
– – – arba jausmas, kad jis ten yra – – –

Paliudijimai II

Turėjau atsidurti taške, kuriame esu. Tą būseną gerai žino sportininkai. Jie negali kitaip. Ilgainiui žmogaus organizmas prisitaiko prie tokių (ekstremalių ar euforinių) sąlygų ir ima gaminti tam tikrą medžiagą. Mokslininkai turi net spec. terminus. Vadina ją euforiniais signalais ar pan.
Tik taip žmogus patiri tai, kas vadinama gyvenimu. Kova su savimi. Tikras sportininkas kovoja ne su kitais, o pats su savimi.
Antai alpinistas, paklaustas, kas jam svarbiau: ar tai, kad jis įkops į kalno viršūnę, ar tai, kad jo gyvenimas pasiekus šią pergalę gali sutrumpėti, atsakys:
– Viršūnė!
P. S. Jau rašiau, kad negalėsiu, nepajėgsiu gyventi „išėjęs“ iš šitos būsenos.
Žmogaus esmė kaipo tokia: kas ji?
Tai mano asmeninis klausimas.