Benediktas XVI iš arti

DAINIUS MARTYNAS ČIŽAS

Peter Seewald. Benediktas XVI: portretas iš arti.
Iš vokiečių k. vertė Elena Eimaitytė. V.: Katalikų pasaulio leidiniai, 2008. 300 p.

Katalikų bažnyčios tradicija stipri savo literatūra apie šventųjų gyvenimus. Viena tokių naujai išleistų knygų yra Peterio Seewaldo „Benediktas XVI: portretas iš arti“. Tiesa, ji kiek skiriasi nuo šio žanro knygų: jos herojus dar gyvas, be to, tai itin ryški asmenybė. Tegu ir nusileidžianti savo pirmtakui charizma, tačiau ne Biblijos pažinimo autoritetu. Ją mielai cituoja ir ja remiasi. Kur kas daugiau nei kiti teologai ar popiežiai, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Josepho Ratzingerio kaip profesoriaus originalumą ir populiarumą tarp studentų lėmė tai, kad jis nagrinėja šaltinius. Jo dėmesio centre Augustinas (iš kurio jis pasisavino apibūdinimą „tiesos bendradarbis“), Tomas Akvinietis, Bonaventūras, Liuteris, Marxas…

Turi fenomenalią atmintį. Pavyzdžiui, kartą paklaustas, ar žino, ką apie tai mano Tomas Akvinietis, Ratzingeris atsakė: „Taip, jis kalba apie tai aštuoniose vietose. Apie kurią turėčiau kalbėti?“

Bibliją nagrinėja pirmiausia siekdamas išryškinti tiesioginę jos prasmę. Jo sėkmės receptas paprastas: jis niekada nebando pašildyti atšalusių patiekalų. Bent taip teigiama profesoriui palankioje Seewaldo knygoje.

Tai antroji Seewaldo knyga apie dabartinį popiežių. Pirmoji knyga „Žemės druska“ parašyta tuomet, kai Benediktas XVI dar buvo kardinolas Josephas Ratzingeris. Jam tapus popiežiumi, pirmoji knyga buvo šluote iššluota iš lentynų. Ji buvo išversta į 20 pasaulio kalbų. Knyga parašyta klausimų ir atsakymų forma, joje nevengiama kontroversiškų ir Katalikų bažnyčiai nepatogių klausimų. Atsakymai lakoniški, tačiau taiklūs, įžvalgūs, suteikiantys kur kas daugiau aiškumo įvairiausiais klausimais, pradedant tokiais: kaip suderinti Bažnyčios turtus su krikščionišku nuosaikumu, ką daryti su išpūsto Vatikano biurokratinio aparato nerangumu, baigiant celibato, abortų, eutanazijos ir kt. klausimais. Pabendravęs su būsimuoju popiežiumi knygos autorius iš kone ateisto tapo nuoširdžiu tikinčiuoju, tad susidarė visos prielaidos parašyti antrąją knygą. Josios nenaudai pasakysiu, kad ji išėjo labai teigiama.

Ratzingeris yra antras ryškus religinis veikėjas vokietis po Martyno Liuterio. Taip jau sutapo, kad abu jie – stiprūs teologai. Galbūt tai simptomas – jei vokietis imasi valyti kluoną, gero nelauk. Bent jau stagnuojančios ramybės požiūriu. Matyt, dėl šventos ramybės per 500 metų popiežiais rinkti vien tik italai. Benediktas XVI yra tik antrasis popiežius ne italas per pastaruosius 500 metų! Pirmasis buvo lenkas Karolis Wojtyła.

Knygos „Benediktas XVI: portretas iš arti“ autorius taip pat vokietis. Tačiau vokiečiams būdinga kritinė tradicija, matyt, bus išnaudota pirmojoje knygoje. Ratzingerio kritikai parodyti kone kaip beviltiški netikšos. Kad ir Eugenas Drewermannas, kurio mėgstamiausias žodis „senilhierarchija“ (lot. senilis – senatvinis). Nesunku suprasti, kam jis jį taiko. Štai tik vienas pavyzdys, kaip tendencingai pokalbį su Drewermannu pateikia Seewaldas:

„Nutariau čiupti jautį už ragų.

– Dvasinis skurdas? (klausia apie Ratzingerį – D. M. Č.) – užklausiau tiesiai šviesiai.

– Objektyviai žvelgiant, tam tikrų pasąmonės kanalų užblokavimas, atitinkamos patirties nebuvimas… Manau, tokia šio paprastumo, o gal ir apsukrumo kaina.

Drevermanas man nepaprieštaravo. Taigi dvasinis skurdas“, – triumfuodamas pats iškelia teiginį ir pats sau atsako Seewaldas.

Vienas Ratzingerio oponentų teigia, kad jis labai pasikeitė, t. y. tapo konservatyvus. Taip manyti leistų ir paties Ratzingerio mintys „Žemės druskoje“, kai jis kalba apie pareigą ir atsakomybę, kurią užkrauna vyskupo tarnystė. Tuo tarpu profesoriaudamas jis nevengė Bažnyčios kritikos. Visgi dabartinis popiežius konstatuoja, kad jis nepasikeitė, išliko nuoseklus, o pasikeitė patys kritikai, buvę bendradarbiai ankstyvuoju jo profesoriavimo laikotarpiu. Žinoma, gerai Ratzingerį pažinojusių kolegų vertinimai nebūtinai yra teisingi. Juoba jei tuos santykius sieja ir asmeniškumai.

Visgi tam tikrą Ratzingerio asmenybės prieštaringumą nesunku įžvelgti. Kaip profesorius, jis yra modernus ir mėgstamas. Kaip Vatikano II susirinkimo gaires brėžęs jaunas mokslininkas – modernus. Kaip Bažnyčios klerkas, jis – tikėjimo gynėjas ir didis konservatorius. Kaip tolerantas ir ekumenizmo šalininkas, jis – modernus. Tačiau kartu klumpantis lygioje vietoje: vienu savo pareiškimu jis papiktino musulmonus; protestantus supykdė šiems priskirdamas vaidmenį mažesniųjų brolių, veikiau pusbrolių, kurie pasieks malonės pilnatvę nebent Katalikų bažnyčioje. Taip vertindamas protestantus jis, žinoma, nepasakė nieko nauja, o tik suformulavo tai, ko konjunktūriniais sumetimais vengta padaryti anksčiau. Tad stigo aiškumo, kaip katalikams vertinti protestantus. Čia jis veikia sau įprastu būdu: siekia aiškumo ir nevengia tiesiai pasakyti tai, ką galvoja. Be to, jam nestinga platesnio akiračio. Jis nevertina vienareikšmiškai Liuterio ir reformacijos laimėjimų. Galbūt ir dėl to, kad yra vokietis ir jo nuomonei turėjo įtakos nacionalinė savimonė.

Tačiau jis, žinoma, konstatuoja, kad buvo padaryta didelė žala Bažnyčiai ir atsivėrė negyjanti žaizda. Be to, reformacija neišsprendė problemų. Ko gero, jo, kaip modernisto, gyvybinė energija yra būtent jo konservatyvumas. Tokia laikysena pastebima ir jo Raštu grįstoje teologijoje.

Tačiau jis nėra tik teoretikas idealistas. Yra ir laimėjimų. Į Katalikų bažnyčios glėbį linksta anglikonai. Vėl imta ieškoti sąlyčio su lefebristais.

Ratzingeris rengė Vatikano II susirinkimo nutarimus. Būta daug viltingų lūkesčių sudabartinti tikėjimą, atsikratyti scholastinio sustabarėjimo, suteikti jam naujų impulsų, naujos jėgos. Tačiau Benediktas XVI nėra patenkintas rezultatais. Anot jo, ėmė ryškėti, kad atnaujinimu visai nesiekiama grąžinti buvusią tikėjimo jėgą, o tik paprasčiausiai „atsikratyti balasto ir ieškoti lengvesnio kelio. Dėl reformos tikėjimas netapo radikalesnis, o tik labiau ištižęs.“

Popiežius teigia: „Esu įsitikinęs, jog Bažnyčios krizė, kurią dabar išgyvename, labai priklauso nuo sudarkytos liturgijos, iš kurios teliko konspektas, etsi Deus non daretur. Ši liturgija nepadeda susitikti su Dievu – nepatiriame, ar Jis yra, ar mus užkalbina ir išklauso.“ Tad į Bažnyčią jis kaip papildomą alternatyvą sugrąžino lotyniškąsias mišias.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad Vatikano II susirinkimo nutarimai Lietuvą pasiekė pavėluotai, faktiškai tik kartu su Atgimimu. Dabar susidaro įspūdis, kad mūsų hierarchai, sunkiai perėmę Vatikano II susirinkimo pamokas, neskuba įžvelgti naujųjų Benedikto XVI gairių. Lietuvoje lotyniškųjų mišių entuziastai, švelniai tariant, nėra itin skatinami. Ilgametis Marijos radijo vadovas kunigas Oskaras Petras Volskis, kuris yra lotyniškųjų mišių šalininkas, turėjo atsistatydinti, taip deramai ir nebuvo paaiškinta kodėl. Atrodo, kad ir be didesnio dėkingumo už nuveiktą darbą. O ar reformacijos ir Vatikano II susirinkimo siekinys – kalbėti žmonėms suprantamai, – tad ir mišios gimtosiomis kalbomis yra kliuvinys krizei įveikti, čia jau atskira tema.

Benedikto XVI pontifikatas visgi, manau, yra dovana katalikų bendruomenei ir visam pasauliui. Iš jo braižo ryškėja, kad jis sieks sutvirtinti visas konservatyviąsias Katalikų bažnyčios pozicijas, nebūtinai stagnacijos ir sustabarėjimo požiūriu. Protestantams, manau, tai nieko gero nežada, nes visi prieštarų tarp šių konfesijų keliantys klausimai bus tik dar labiau paryškinti.

Nuomonė, kad šis popiežius rinktas kaip kompromisinis, pereinamasis variantas tik trumpam, nepasiteisino. Gali būti, kad jis padarys kur kas daugiau nei paskutiniai jo pirmtakai kartu sudėjus. Jo naudai reikia pasakyti, kad jis orientuojasi į tikėjimo turinį ir jo kokybę, o ne į išorinio įspūdžio aspektus, siekia tikinčiųjų sąmoningumo ir nevengia imtis reformų.

Įdomu tai, kad jis formulavo Vatikano II susirinkimo uždavinius, o dabar jam tenka taisyti spragas ir žengti į priekį. Šis popiežius atsisakė triaukštės tiaros ir nesiekia prabangos. Palinkėkime jam sėkmės!