Stambiu planu – „meninykai“

AUDRONĖ JABLONSKIENĖ

Lietuviškoji „Kino pavasario“ dokumentika šiemet buvo ypač dėmesinga menininkams. Ne tiems, kurie dabinasi šiuo vardu lyg kariškiai akselbantais, o tikriesiems meno darbininkams, prie pirmųjų nelabai norintiems dėtis. „Mes ne menininkai, mes – meninykai“, – sako Antanas Sutkus, pabrėždamas tos tikrosios menininkų kastos tikrąsias kūrybos paskatas – kurti ne dėl vardo, o dėl tikrosios kūrybos, kurti – nes tai vienintelis jiems priimtinas gyvenimo būdas.

Trys fotografijos galiūnai

„Meninykų“ režisierius Petras Savickis neabejotinai ir pats priklauso prie šios kategorijos. Gerai žinome jo kuriamą televizinę „Laiko ženklų“ laidą, tikriausiai nepasižyminčią aukštais reitingais, bet ir ne tais kriterijais vertinamą. Valandinį filmą apie tris Lietuvos fotografijos galiūnus – Antaną Sutkų, Algimantą Kunčių ir Romualdą Rakauską – režisierius kūrė su „Laiko ženklų“ bendraautore Liudvika Pociūniene. Susigrojęs duetas – patikimas sėkmės laidas, juolab kad ir šis trigubas beveik vienmečių fotografų portretas – tų pačių laiko ženklų paieškos.

Algimantas Kunčius, tarsi paties likimo pastūmėtas į elitinių Lietuvos menininkų terpę, tapo ilgamečiu jos metraštininku. Impozantiška lietuvių tapybos tėvu vadinamo profesoriaus Antano Gudaičio figūra, neformalioje aplinkoje užfiksuoti Stasys Krasauskas, Rimtautas Gibavičius, dar jauni Kisarauskai, Augustinas Savickas… Fotografijos, natūraliai jungiamos su estampais, tapybos darbais, prisiminimais apie bendravimus, nebanaliomis taikliomis charakteristikomis – neįkainojami liudijimai žmogaus, kuris buvo šalia.

Kadras iš filmo "Meninykai"

Šiemetinės Nacionalinės premijos laureatas Romualdas Rakauskas yra prisipažinęs, kad ir jam dailininkai – Gibavičius, Žilytė, Steponavičius, Valiai – yra padėję kitaip pažvelgti į fotografiją, lavinę jo skonį. Šiandien visai kitomis akimis, kitu protu vertinąs andainykščius „meninius eksperimentus“. Peržiūri dešimtis metrų juostos – viskas niekai, viskas piemeniški žaidimai, o štai užfiksuotos tikro gyvenimo akimirkos, autentiški įvykiai ir veidai – neįkainojamos vertės dokumentai.

Antanas Sutkus, fotografavęs ir oficialiai, ir į stalčių, apgailestauja dėl kitų dalykų – kad šiandien jau nebėra to kaimo žmogaus, kurio veide galėjai įžvelgti lietuviškąjį mentalitetą. Jie išnyko kaip ir pats kaimas, kurio vietoje – arba plyni pamatai, arba Europos pinigais palaikomi stambūs ūkiai. Sutkaus albumai – negrįžtamai praeitin nuėjusio gyvenimo rezervatai.

Kaip įžymybes mato dailininkas

Kino kalba papasakoti apie žinomų žmonių dešimtuką (filmas taip ir vadinasi: „10“) pabandė ir vidurinės kartos dailininkas Džiugas Katinas. Tarpdisciplininio meno kūrėjas nelabai pasitiki tradiciniais kino portreto kūrimo metodais, todėl neabejodamas laužo jų rėmus tiesiogine šio žodžio prasme – plačiai naudoja poliekraną arba taiko ekrano „kaukes“, pro kurias stebime tik filmuotų epizodų ir veidų fragmentus. Pasirinktas principas pasiteisina filmuojant Violetą Urmaną (interviu sinchroniškai iliustruojamas epizodais iš operų), tačiau Andrių Mamontovą užfiksavusi medžiaga taip susmulkinama, kad iš jos likę tik rageliai ir nageliai. Lyg koks vaikiškas lego, iš kurio jau nieko nebesudėliosi, nes trūksta daugybės detalių.

Kadras iš filmo "10"

Panašus principas Valentiną Masalskį įamžinusiame epizode netikėtai įgauna ironišką atspalvį. Scenos ir ekrano įžymybė taip toli į lankas nuklysta savo samprotavimais apie aktorystę, kad keliagubos vaizdo projekcijos ir vienas ant kito gulantys tekstai maloningai mus atleidžia nuo prasmių ieškojimo beprasmybėje.

Nufilmuota Oskaro Koršunovo repeticija (kaip ir matytos analogiškos televizijos laidos) nepaliauja stebinti: kokiu būdu taip nekonstruktyviai dirbantis, atrodo, net nežinantis, ko nori iš aktorių, režisierius galiausiai tampa puikiausių spektaklių kūrėju. Manau, kad tai ne teatro režisieriaus, o pačių filmuotojų problema. Pasyviai fiksuojančių vyksmą, nekeliančių sau uždavinio struktūruoti gana amorfišką medžiagą, rasti joje įtampos, dramatizmo, galų gale – atradimų džiaugsmo. Koršunovas vieną kartą turėtų supykti…

Stipriausiu intrigos užtaisu pažymėtas Sigito Gedos portretas. Ne tik todėl, kad poetas nusinešė į kapus paskutinio gyvenimo tarpsnio ir mirties mįslę, bet ir dėl neįvardintos jo bičiulės atsivėrimų. Ji sklaido ranka rašytą poezijos rinkinėlį – unikalią artimo žmogaus dovaną – ir pasakoja, pasakoja… Tuo pat metu skamba ir paties Gedos skaitomos eilės. Vaizdo diptikas natūralus ir logiškas, giliai įsispaudžiantis į sąmonę, provokuojantis naujus klausimus.

Įdomu, kad į hierarchinį menininkų dešimtuką pakliuvo ir kardinolas Audrys Juozas Bačkis. Jam neprireikė nei fragmentuoto ekrano, nei kitų gudrybių – portretuojamasis taip užburia charizma, erudicija, iškalba, kad iš anksto planuotus klausimus belieka dėtis į kišenę ir klausytis įspūdingo monologo. Pamirštamas net poliekrano principas – formalūs rėmai būtų kaipmat ėmę braškėti nuo galingos asmenybės spaudimo.

Žmogus-paukštis

Netikėtai sugestyvų įspūdį palieka jauno režisieriaus Mykolo Vildžiūno debiutas „Šarka2“ – apie avangardistą Beną Šarką. Šiam klaipėdiečiui menininkui, Gliukų teatro įkūrėjui kūryba – kaip oras, kaip vienintelis gyvenimo būdas.

Kadras iš filmo "Šarka2"

Kasdien jai atiduodantis visą save ir nieko nereikalaujantis – tik tos atnašavimo galimybės. Apie šį kontroversiškai mąstantį, kuriantį ir gyvenantį menininką galima prifilmuoti daug. Vildžiūnas renkasi poetinę impresiją, atsiradusią iš Beno Šarkos pacituotos Šekspyro eilutės: „Esu mirtingas mišinys vandens ir molio.“ Nuo galvos iki kojų išsitepęs moliu, tarsi neišdžiūvęs skulptūros maketas, jis klajoja Klaipėdos pajūriu, rinkdamas į krantą išmestas šakas, kurios netrukus virs „paukščiais, kurie lesa jums akis“ (taip vadinasi autorinė Šarkos paroda). Paties menininko metamorfozė į paukštį, skausmingas apsiplunksnavimo ritualas – imli viso jo kontroversiško gyvenimo ir kūrybos metafora.28 minutes trunkantis filmas – jautrus, mąslus, kažką fundamentalaus išklibinantis mūsų vertybių, tarp jų ir meninių, hierarchijoje. Pats Benas Šarka deklaruoja nekenčiąs meno. Pasak jo, esąs tik menas gyventi ir menas numirti. Visa kita – žodžiai. Regis, ta jo maksima, nors ir nenuskambėjusi filme, buvo labai svarbi „Šarkos2“ kūrėjui.