Radęsis iš nebūties ir lūkesčio

SAUDADA

ATGAILA (IX sūra)*

Vardan Alacho maloningojo, gailestingojo!

17 (17). Nepritinka daugiadieviams lankyti Alacho mečečių, liudijant netikėjimą savo sielose. Tuščias darbas yra šitie jų poelgiai, ir amžinai jie ugnyje skendi!

18 (18). Atgaivina Alacho mečetes tasai, kur įtikėjo Alachą ir paskutiniąją dieną sukalbėjo maldą, davė apvalos ir nesibijo nieko, išskyrus Alachą, – galbūt tokie pasirodys teisingai einančiais!

19 (19). Nejaugi maldininko pagirdymą ir šventosios mečetės lankymą jūs laikote tokiu pat daiktu, kaip kad kas įtikėjo Alachą ir paskutiniąją dieną ir kovėsi Alacho kelyje? Nelygūs jie prieš Alachą: Alachas neveda neteisingų žmonių!

20 (20). Tie, kurie įtikėjo ir išsikėlė ir kovėsi Alacho kelyje, – rizikuodami savo turtu ir sielomis, – aukštesni jie laipsniu pas Alachą: jie – patyrusieji sėkmę.

Šiandien po ilgo laiko, gal net po kokios amžinybės ir vienos dienos, iš spintos dugno išsirausiau hidžabą ir vargau gerą pusvalandį, kol pagaliau pavyko juo sutvarstyti vėl arabiškuoju gyvenimu karščiuojančią galvą. Tokiais momentais vis prisimenu vieną užkietėjusią vietinę krikščionę protinant: „Auklėkit vyrus, kad būtų padorūs, ir moterims nereikės vaikščioti apsidangsčiusioms.“ Tiesa, šiandien man tas netinka, nes turiu svarbesnę misiją nei tik nejaudrinti perkaitusios daugiatūkstantinės Kairo gatvėmis srūvančios vyriškosios masės. (Reikia pasakyti, visada labai neteisingai maniau, kad, ko gero, vienintelis būdas nejaudrinti šitos masės – užsitraukti ant savęs celofaninį maišą. Klydau. Jau vien galvos susukimas į hidžabą Kaire tolygu virtimui nematomu žmogumi – visi iš priekio gatve ateinantys vyriškiai „prasilenkti“ bando leisdamiesi tiesiai per tave… visai kaip ir automobiliai gatvėje. O vaikštinėjant plika galva visi staiga ima lenktis jei ne per pagarbų atstumą, tai kepštelėję, kur pasiekia, žaibo greičiu lenkiasi per neišmatuojamai pagarbų atstumą – jį net ne visada pajėgia įveikti kaip atsakas į „pasisveikinimą“ pavymui švystelėtas akmuo.)

Šiandien privalau perprasti Kairo geografiją ir kaip nors Burt Said gatvės gale pasiekti Saidos Zeinab, Pranašo anūkės, mečetę, akylai pamaldžiųjų vietinių saugomą, idant kokio netikėlio koja nepaliestų šventojo slenksčio. Taip, netikėlio… Bet juk man tas negalioja, – šypteliu ir čia pat nutaisau padoriai musulmonei prideramą rimties veidą, lygiai tokį patį kaip ir šiandienis surūgęs dangus, grasinantis kylančia pavasarine smėlio audra; tik lankomo objekto svarbą netrunki suvokti visai ne iš tvyrančios pagarbios rimties – rimtyje Kaire net mirusieji nepratę gulėti! – o iš ausų būgnelius sprogdinančio moteriško dūzgesio ir energingo irstymosi alkūnėmis.

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad jau gerokai paįkyrėjo vietinių, bet ne tik, savitikslis žaidimas simuliakrais ir gajus naivus archajinis įsitikinimas, kad tik savos genties nariai vadinami žmonėmis. Saudo arabai lig šiol didžiuojasi, kad į Meką nebuvo įžengęs nė vienas nemusulmonas. Kadaise šis absurdas buvo pasiekęs tokią ribą, kad Mekos šventoves restauruojantys kitatikiai prieš įžengdami į miestą buvo masiškai be paklausimo atverčiami į islamą – tegu ir savaitei, dviem ar tiek, kiek trukdavo darbai. Tiesa, pats Pranašas yra nusprendęs, kad šventoje apeiginėje kelionėje Mekos vietovėse neturėtų dalyvauti pagonys ir neturėtų būti pagoniškųjų papročių (mat iki tol hadžą Mekoje atlikdavo ne tik musulmonai, bet ir pagonys pagal savo papročius), tačiau ar Jėzus nuo šventyklos prieigų nėra vaikęs gausių prekeivių, pavertusių Dievo namus kiaulide?

Islamas savo esme niekada nedraudė nemusulmonams lankyti mečečių, nes tai paprasčiausiai nesuderinama su bet kokios aktyvią misionierišką veiklą skatinančios ideologijos tikslais. Apskritai bet kokio veiksmo vertė islame pirmiausia nustatoma pagal to veiksmo intenciją. Kokios intencijos šiandien aš esu vedama mečetėn, net neabejoju – Tiesos. Turiu tokią pat teisę čia būti kaip ir bet kuris šių musulmonų.

Prie durų stovintis policininkas besierzeliuojantį moterų debesį skaido būreliais ir paeiliui leidžia vidun. Manausi pakliūti su pirmuoju, nes jau senokai išmokau nestovėti eilėse. Tik staiga sušvytavusi policininko ranka tvirtai įsikimba į kitą durų staktos kraštą tiesiai man priešais nosį, kad net iš netikėtumo užspringstu paskutinės minties trupiniais. Dievaži, jei kas šią akimirką paklaustų, koks mano vardas, šitai būtų ne lengviau prisiminti nei visą Mendelejevo lentelę. Atsikvepiu po sekundės – ne, nei ragai iš po hidžabo nebus išlindę, nei kanopos iš po abajos pasimačiusios, – suprantu, kai staktos nusitvėrusi ranka vėl pakyla ir su dar vienu dūzgiančiu moterų debesiu įvirstu mečetėn. Pagauta minios srovės, judu nė pati tiksliai nežinau kur. Aštrus smilkalų kvapas palengva kutena nosį ir svaigina. Aplink mirganti spalvotų hidžabų jūra vis šiaušiasi ir banguoja, palydima nesuprantamų arabiškų čia iš vienos, čia iš kitos mečetės pusės aidu atsiritančių rypavimų. Tai, ką regiu, viena vertus, vilioja nepatirta tikrove, kita vertus – baugina. Pamenu, kartą bičiulis išpuoselėta Pranašo barzda, ganėtinai atsidavęs musulmonas, su manimi kalbantis tik pagarbiai atsukęs nugarą arba įsmeigęs žvilgsnį kur nors pro šoną (islamas draudžia žvilgsniu varstyti svetimas moteris), bendrojo išprusimo dėlei apsilankęs vietinėje koptų bažnyčioje, tirtėjo it šėtono spirgomas, kai tikintieji skrupulingai bučiavo šventųjų paveikslus ir ikonas bei su atsidėjimu ant kaklo matavosi kažkokio nukankinto šventojo grandines, pakabintas čia pat bažnyčios prieigose… Nors žmogiškosios beprotybės – tikėtis stebuklo garbstant šventųjų trūnėsius – tiek krikščionybėje, tiek islame man visada rodėsi atgrasios, vis dėlto negaliu atsispirti priešais alsuojančiai realybei – ji man šią akimirką vienatinė. Net jei niekada nesu bandžiusi jos įsivaizduoti, žinau – ji kaip tik ta, kuri visada gyveno kažkur giliai manyje. Viskas iki smulkmenų tobulai atitinka tai, ką nesąmoningai laikiau kažin kur užkištą ir ko visada ilgėjausi, tik pati nesupratau, kad ilgiuosi. Čia jaučiuosi, tarsi kažkas būtų išvadavęs mane iš savęs pačios, o užgniaužtiems lūkesčiams ir svajoms būtų atrišęs sparnus ir paleidęs laisvai sklęsti dienos šviesoje. Instinktyviai tiesiu rankas prisiliesti prie tvorelės apie šv. Zeinab kapą – briliantinės žalumos stiklinį kubą, aptaisytą geltono metalo apvadais – kaip ir turbūt visa minia spjaudama į faktą, kad kape visiškai nieko nėra (Zeinab palaikai, tyrinėtojų teigimu, kuo ramiausiai ilsisi Damaske). Pati nesuvokiu ir nežinau, kam man to reikia, bet savivokai čia ne vieta ir ne laikas, svarbiausia – esu dalis kažko, kas dabar labai sėkmingai dirba savo darbą, esu to svaigaus kvaitulio, susipynusio su Kairo vasaros kaitra, tirštais smilkalų debesimis ir muedzino šūksniais, kviečiančiais popietės maldai, įkaitė. Aš esu Jie, aš esu visi. Esu tai, kuo niekada nebuvau drovioje krikščioniškoje bažnyčioje su sustingusiais kūnais, kurie kas kartą suklupdami, regis, girgžda ne prasčiau nei ant surūdijusių vyrių varstomos durys.

„Kairas – tai blogio miestas, valdomas velnio ir galingas velnio galia, nes daugelis išvykę į Egiptą nebesugrįžo…“ – spengsi man galvoje „Arabiškojo košmaro“ nuotrupos. Taip, tikiu, kad niekada daugiau iš čia nebesugrįšiu. Bet mėgaudamasi dvigubos tapatybės jausmu aš prasibrausiu pro prieštaravimus ir sumaištį ir atrasiu tiesą! „O jei atrasiu dvi tiesas, kurios viena kitai prieštarauja, pasiimsiu jas abi ir dar prieštaravimą kartu!“ Kažkodėl tikiu kelintą mėnesį iš rankų nepaleidžiamu G. K. Chestertonu, kad galima suprasti daug, padedant keletui dalykų, kurių visiškai nesupranti.

* Koranas: literatūrinių prasmių vertimas. Vertė Sigitas Geda.
V.: Kronta, 2008.