Iš sodo bendrijos nario užrašų

STASYS JUREVIČIUS

Tęsinys. Pradžia Nr. 15

Ir šiaip nepėsčias kaimynas iš dešinės. Jam vis per maža žemės: nors ir atsargiai, vis mėgina sukti sklypų ribos liniją į mūsų pusę, o visu frontu sėkmingai veržiasi į kitų kaimynų valdas, mat anie kitur turi dar bene du sodus ir šiuo rūpintis tiesiog nespėja. Tad kodėl jiems nepadėjus? Ir padeda: perdaro savo sklypo planą, kad viskas atrodytų tarsi teisėta. Anksčiau pagal planą neturėjo nė šešių arų. Ir štai kone stebuklas – plane jau beveik aštuoni arai. Moka žmogus dirbti: to išmokė komunistų partija, kurios narys jis yra, ir gera praktika, gera duona. Tiesa, sode jis brigadininkas. Taigi tik kvailas nesinaudoja proga, o jis jau įpratęs.

Papratęs jis kai ką nemačiom pasiimti iš kaimynų gal ir iš draugiškumo – juk mes beveik draugai. Be to, mes naujokai – negi su visais pyksimės: tada neatsiginsi nuo priešų. Šiaip jis mandagus, korektiškas. Tik štai: mudu su žmona dirbame bene daugiausia, tręšiame daugiausia, o geriausios tulpės – vis tiek jo sklype. Ką reiškia patirtis! Bet įsitikiname: kai kurios mūsų tulpės tikrai turi kojas ir pereina į kaimyno pusę, – ir niekas kitas čia nekaltas, kaip toj dainoj. Viskas gražu, mūsų santykiai kaimyniški.

O stebuklų tikrai būna. Vieną vasarą gerai įtręšėme violetines bulves už namelio, išaugo aukšti, stambūs stiebai – gražu žiūrėti. Tai turėsime bulvių šiais metais, viliamės mes. Patikriname: atrodo, bus puiki pakasa. Ateina bulviakasis – nukasame. Ir griebiamės už galvų: nesurinkome nė tiek, kiek pasodinome. O kaimynas draugiškai šypsosi, labai draugiškai. Draugystė – geras daiktas.

Tiesa, netikėtai užėjusi pas jį, mano žmona užtiko kibirą lygiai tokių pat bulvių. Ji tik žvilgtelėjo, žiobterėjo – ir nieko nepratarė, bet kaimynas netikėtai išraudo kaip pomidoras, neklaustas ėmė aiškinti kažkur pirkęs. Pirkęs tai pirkęs – ką gi. Kitąkart kalbantis su juo ir man lyg netyčia tarstelėjus, kad, girdi, sode žinome ne vieną mėgėją grabštauti, kaimynas nė kiek nesutriko, tik pamokomai pareiškė:

– Reikia pagauti. Nepagautas – ne vagis.

O šiaip kaimynas visiškai neblogas: galima pasikalbėti, pabendrauti, retkarčiais išlenkti po stiklelį.

Vakarais išvažiuojame namo, o mūsų minėtas draugiškas kaimynas lieka. Nakvoja. Rytais kažkoks nesavas: prislėgtas, susierzinęs. Bandome juokauti, kad gal ne ta koja išlipęs iš lovos ar buvęs užspaustas prie sienos. Juokai negelbsti. Matome jį su „fanarais“: tai jis po stikliuko paslydęs ant rasotos žolės, tai tamsoje netyčia užkliuvęs, užsigavęs, – aiškinasi. Tik kartą neaiškiai prasitarė, kad sūnui jau keturiasdešimt metų, o niekur nedirba, reikalauja pinigų. Supratome, iš kur mėlynės tėvo veide: sūnelis tėvelio užvadėlis, anot liaudies dainų, naktimis reketuoja.

Aš irgi geras. Tarsi paguosdamas tarstelėjau tėvui: ką padarysi – visgi savas kraujas, ne svetimas.

Kitą pavasarį kaimynas nepasirodė sode. Sužinojome, kad išvažiavo, o tiksliau – nuo sūnaus pabėgo net į Visaginą. „Tik į Visaginą, – pagalvojau, – ar ne per arti? O svarbiausia – už kokias gi nuodėmes mus taip nubaudė sode vietoj savęs palikdamas savo vienturtį – vagį, plėšiką, girtuoklį?..“

Bet ką tu gali pakeisti? Telieka tikėtis, kad gal mūsų – artimiausių kaimynų – nelies, šypsotis ir tarsi apie šunį kalbėti: kaimyno sūnelis geras.

Tai drakošiškas gyvenimas sode!.. Drakošienė, kokią pažįstamą į sklypą pasikvietusi, vis suokia apie savo sąžinę, dorumą.

– Žinai, sesute, aš net musės užmušti negalėčiau, – čiulba ji paplonintu balsu. – Tik tie kaimynai, bjaurybės, viską išsigalvoja. Sako, kad aš net gėles, vaismedžius nuodiju. Ir prasimanyk tu man! Nebeturi jokios gėdos.

Nors ir skaudu girdėti visišką neteisybę, apsimetame priekurčiai. O šiaip rytais dažnai randame tai pageltusių krapų plotelį, tai vaiskrūmių. Ne viena ir kriaušaitė, slyvaitė netikėtai ima ir nugeibsta, nors nuolat prižiūrime. Gal ir dėl kokios mums nežinomos priežasties suserga augalai, abejojame.

Vieną ankstų rytą netikėtai atsirandame sode ir matome, ko nematę: palei sklypų paribį plačiai išpiltas storas baltų miltelių sluoksnis.

– Kaimyne, ką padarėte?! – bėgame pas ją. – Kas jums leido?! Čia tikrai kažkoks augalų nuodijimas.

– Atsirado išminčiai! – drąsiai rėžia Drakošienė. – Jūsų galvos nevertos mano sėdynės. Kalkėmis barsčiau savo sodą, tai ir jums truputėlis padulkėjo. Didelio čia daikto: saulė pašvies – ir dings.

– Liaukitės mums akis dumti! – nebeištveriame, tuo labiau kad jos sklypo pusėje jokių kalkių nė su žiburiu nerasi. – Kviesime policiją!

– Na ir papūskit jūs man! – Drakošienė patapšnoja sau per plačiąją ir išdidžiai nueina.

Teko kviestis tvarkos saugotojus, susemtus miltelius perduoti laboratorijai, už tyrimą sumokėti dvidešimt litų. Ir rezultatas – mūsų serbentai ir kiti augalai apipilti karšta soda, dvidešimt kartų viršijančia leistiną koncentraciją. Augalams kenkia, bet kas iš to? Pamėgink paduoti į teismą: reikės įrodymų – sugaiši daug laiko. O ką laimėsi? Šnipštą! Aišku viena: kaimynė nuodija mūsų augalus. O gal ir mus? Tai miela kaimynėlė!.. Jei tik klausytum jos suokimo – ne paprasta moteris, o tiesiog angelas.

Drakoša – ypatinga asmenybė, visokių fokusų mėgėjas. Galėtų tuos fokusus daryti savo darže, bet savo ir yra savo – gali daug kam praversti. Tad geriausia fokusus krėsti kaimyno dirvoje.

Vienas iš jo pomėgių – žaisti akmenimis. Parašiau žodį „žaisti“, bet iš tikrųjų akmenys dideli ir sunkūs: kur tik kasi, tuoj atsitrenkia kastuvas. Tačiau yra labai protinga išeitis: kodėl gi jie, užuot painiojęsi po kojomis ir trukdę dirbti, negalėtų persikelti į kaimyno dirvą. Tik, suprantama, reikia jiems šiek tiek padėti. Ir Drakoša padeda.

Vakarais arba anksti rytą, kai mūsų nėra sode, Drakošai ir Drakošienei pats darbymetis: sukasa, įleisdami giliau, akmenis dirvoje, kad tie atsipūstų, išrikiuoja kaip kariuomenę, bet ne savo, o mūsų sklype.

Kitą dieną kasu dirvožemį ir nieko nesuprantu: ką tik išrinkau akmenis – ir vėl kaip galvų, nors mašina vežk. Ar jie čia pat atsiranda ir pernakt išauga?!

Visus iškasu ir nunešu į savo akmenyną. Po mėnesio kito – ir vėl tas pats. Tai dera akmenys mano dirvoje! Ką ir kalbėti apie stiklo šukes: kiek jų beišrinktume, kitais metais – dar daugiau. Išvada tegali būti viena: oi, kaip myli mus, kaip rūpinasi mumis kaimynai! Išradingi kaimynai.

Kad jie labai išradingi, ne kartą įsitikinome.

Vieną dieną savo dirvoje aptikau guminę žarną augalams laistyti. Buvo įdomu kasti ir stebėtis: iš kur čia ta guma atsirado vidury sklypo – gal iš dangaus nukrito? Vėliau supratau: tai mielo kaimynėlio darbas. Kamgi jis kažkur temps savo atliekas, kai čia pat kaimyno dirva. Gal žmogus veikia ir nesusimąstydamas: kas būtų, jei kaimynų nebūtų?

Aš pats ir atsakau sau: kartais visiškai negerai būtų be kaimynų, liūdna. Štai pats karštymetis, užsitęsusi sausra. Net alsuoti sunku. Būtina laistyti augalus. Dieną iš čiaupo vanduo neteka: pritrūksta – visi laisto. Tenka apsinakvoti, griaudžiant perkūnijai, gaudyti vandenį. Taip prabėga naktis, kita. Rytą šaukia mane Drakoša:

– Kaimyne, ar pas jus vagys nesilankė?.. Užeikite į mano daržą – pamatysite.

Užeinu. Drakoša aiškina, kad naktį girtas siautėjo kažkoks vaikėzas, neseniai atsibastęs iš Ukrainos. Rodo nukastas bulves – telikę susmaigstyti bulvienojai. Baigdamas priduria:

– Jei pas jus nebuvo, tai bus! Laukite!

Taigi, žino, ką sako, tikrai lauksime. Staiga mintis kaip perkūnas iš giedro dangaus: koks gi vaikinas, naktį vogdamas bulves, dar kaišios atgal bulvienojus? Tai gali daryti tik Drakoša – senas vagis. Vadinasi, jis rengiasi vogti mūsų violetines bulves. Nakties įvykis – tik akių dūmimas, vagystės preliudija.

Mėginame išvengti vagystės. Apsimetu, kad nakvosiu sode. Žmona kaip paprastai išeina keliuku, bet viena. Aš slenku kito sodo paribiu, slėpdamasis už vyšnių. Manevras lyg ir pavyksta, tačiau tik iš dalies. Kitą naktį Drakoša pasigėręs nebeištveria. Rytą pamatome, kad basliu apdaužyta mūsų namelio siena, apgriautas Gedimino pilį primenantis židinys, kurį neseniai susimūrijau iš akmenų. Bet keisčiausia – suspardyti sulankstyti du mūsų lauke palikti kibirai.

Kam viso to reikėjo? Ogi girtas vaizdavo siautėjantį jauną chuliganą – gąsdino mane, tariamai apsinakvojusį, kad daugiau nakvoti sode nebeturėčiau ūpo.

Violetinių bulvių taip pat neišsaugojome: po dar kitos nakties radome tuščią didelį plotą. O Drakoša triumfuoja:

– Sakiau, kad vagis ateis – štai ir matote!..

– Matome, kur nematysime, – linguoju galvą.

Drakoša apsvaigsta nuo savo žygių, tiesiog nebesivaldo. Sunkoka santūriai laikytis ir man.

Gerai užderėjo mūsų serbentai Drakošos sklypo pasienyje. Dukra pasikviečia uogauti mokslo draugę. Malonu matyti, kaip jos vaišinasi, klega pasišnekučiuodamos. Bet malonu ne visiems. Staiga iš kažkur išdygsta girtas Drakoša, grėsmingai artėja prie jų ir šaukia, kad skinančios jo uogas. O tų jo uogų – nė padujų. Čia nebeištveriu ir aš, pribėgu prie Drakošos ir išstumiu iš dirvos. Išstumtas tyčia ar netyčia jis išvirsta ir šūkteli:

– Ratujcie!..

Ir lyg iš plyšių netikėtai subėga kelios truputį lenkuojančios moterėlės ir vienu balsu ima lenkiškai šaukti ant manęs. Niekur nedingsiu, tenka ir man laužyti liežuvį – prabilti lenkiškai. Nežinia, ar tai būtų padėję, bet atsirado pas kaimynus viešintis svečias iš Lenkijos. Tas viską suprato, užstojo ir išgelbėjo mane nuo egzekucijos.

Vėliau kitas truputį lenkuojantis gudas juokais klausė:

– O žinai, pone, kodėl jis šaukė lenkiškai?

– Kur nežinosiu, – atsakiau, – psiakrew Litwin bije Polaka.

Kad ir ką apie jį kalbėtume, Drakoša gudrus.

Tolimesnė kaimynė papasakojo įvykį iš sodų kūrimosi pradžios. Jos vyrui labai reikėjo tuo laiku sunkiai gaunamos plėvelės lysvėms nuo šalnų pridengti. Drakoša prižadėjo tą ar kitą dieną atvešiąs, kad tik būtų reikiamų pinigų.

Drakoša ateina į jų namelį ir randa vieną dukrą – paauglę mergaitę. Praneša, kad plėvelės ritinėlis jau yra, skubiai reikia pinigų. Mergaitė nedelsdama surenka pinigus ir paduoda dėdei. O dėdė, vienos moters žodžiais tariant, turi stiklinį banką – ten ir įdeda pinigus, konkrečiau šnekant, paverčia juos skysčiu ir pervaro per savo gerklę.

Taigi dienos bėga, pasėtos daržovės, Dievui padedant, dygsta ir auga, bet apie plėvelę nieko negirdėti ir Drakošos niekur nematyti.

Po geros savaitės kaimynas aplanko Drakošą, randa jį girtą kaip maišą, apskaldo antausius, matyt, nepagaili ir kojų. Netrukus Drakoša ima skųstis kojos trauma. Atsiranda naujas invalidas, o visi žinojome, kad jis mėgėjas karstytis per vielos tvoras į kaimynų daržus. Ką ir pasakysi: gal kas kojas pamušė, – galvojome.

O kojos jis ir toliau nesaugojo. Jau minėjau savo suspardytus kibirus. Bet kartais ir bėda ne bėda – ji praverčia, tik reikia mokėti pasinaudoti. Tą mokėjo Drakošienė, dviejų giminaičių, dirbančių Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, padedama.

Artėjo nauji laikai. Lemtingoji Sausio 13-oji. Tą naktį, kai vieni žmonės šalo prie Parlamento, laukdami priešo tankų, kiti liejo kraują prie Televizijos bokšto, Drakoša miegojo kaip užmuštas savo lovoje, tankų šūvių ir šautuvų smūgių nė nesapnuodamas. Tačiau Drakošienė nesnaudė. Išgirdusi per pogrindinį radiją, kad reikia kreiptis į gydytojų komisiją Sausio 13-ąją nukentėjusiųjų invalidumui nustatyti, ji, padedama giminaičių, atitinkamai įformino Drakošos dokumentus ir jį, pamokymų pripūstą, nuvedė į komisiją. Ir ką jūs manote?! Drakoša gauna Sausio 13-osios invalido pensiją. Tai, suprantama, pasityčiojimas iš Nepriklausomybės, to Kruvinojo sekmadienio aukų kraujo ir atminimo. Apie tai, atrodo, buvo informuotos atitinkamos instancijos. Na ir kas – Drakošai ir Drakošienei nė plaukas nuo galvos nenukrito, tos aferos niekas netikrino. Aferizmas triumfuoja.