Eilės. ERNESTAS NOREIKA

mėlynoji

jaučiu, kaip vėjas už rankos vedžiojasi kvepalus,
kaip kvepia purslai alyvų giraičių ir žaibuojantys žvirbliai,
tai laiškai, paliesti ugnies origamio, ir šokančios kapų gėlės

ir mėlis tas mėlis toks šonkaulis ryto, panašus į tave,
upeveide, o smėlio nebūta, tik akyse šiek tiek pripustyta
žiedadulkių, bitės aptupia veidą, tarsi rytojuj nieko nelieka

tarsi rojus tik tiek, kiek buvai atsimerkus per kuprą mėnulio,
per švelnią žibuoklių alėją, kai liūtys kaip liūtai užpuldavo
tyliai berūkančią dangų, paukščius iš pageltusių atvirukų

ir viską, kas grožis ir daiktiška, taškus sudėliojai, todėl
nebeliko eilėraščiams, tik rūkyt ir žudytis žodžių skustuvais,
lietais iš pirmykščio lietaus, kur nebūta nei žvilgsnio,

nei aklojo, tik paukščiai ir kvepiantys krūmai, nerašyti
laiškai ir dvejonės, kur niekas iki šiol neketino iš mėlyno
šonkaulio ryto sukurt tavo veido ir liūdno dangaus

nemiga

nežinau bet vis kamuoja nemiga matau per langą
skleidžias ir sužydi parašiutai mažas apelsinmedis
vazone povo plunksnos ir muselės lyg pavasarį atgyja

kartais lyja? lyja daug knygų šifrais liūdesiu
ir paukščiais kartais sapnas plyšta ties sausra ir
sužydi skausmas mylima ir skauda lyg žuvis už-
siūtaburnė plėštų liežuviu siūles ir suplėšius rastų
žvaigždę tylinčią ant lūpų o ant lubų?

o ant lubų šešėliai vasarų tik laižos ir laiko rankose
ugnies dėžutę kurioj laiškai rašyti gaisro ir gaisre
prie žvakės ir prie degančių smilgynų o kaip smėlynai?

smėlynai ramūs ir juodžemis jaučiu kaip kartais
kanda taip kanda lūšys ir vilkai ir mantros jei ištartos
kaip užkeikimas tau ir nežinau bet vis kamuoja nemiga
girdžiu kaip dega sapnas ir vaizdai išblėsta ir lieka lietūs
veidrodis dulkėtas taip tyliai nugulėtas tavo atvaizdo

mažasis sprogimas

visai netyčia užvertas langas. ugnis bučiuoja kovo snaigę,
o debesys balti kaip parke medituojantys vaikai iš kreivių,
iš vystyklo išlipęs dievas paspardo kamuolinio žaibo sūkurį

ir teka moterys ir vandenys, o tu manęs nesukuri, kimiu
balsu dainuoja lūšys, vaidenas: meškos karuselę suka,
palangių gėlės kelias ir išeina į puslapius tarp knygų,

gūžiasi maži paukšteliai po lietvamzdžiais rausvų namų,
kai degančią plokštelę groja suanglėjęs gramofonas
ir nežinau, kiek dar turiu tavęs jau neturiu, tik slogų laiško

žodį, tik karuselių ūžesį, pasenusį ir gelsvą bilietą, įrėmintą
ant sienos, ir dienos dienos dienos lyg šlapiakailės hienos
džiovinamos sode tarp dviejų vyšnių – ant virvutės, kur dūsta

laikrodžiai ir gimsta tušas iš užrašytų tūkstančių eilučių,
o nuvarvėjęs taškas aš. jei leisi. būsiu.

kalbėjimas