Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Rugsėjo 27, ketvirtadienis

Trys eilutės – Vytautui K.

Dabar jau niekas tavęs neatpažins,
Tokio neatpažįstamo
Šviesią rugsėjo naktį.

Nuotrupos

Man regis, kad čia iš romano „Pasaulis pagal Garpą“: „Geismas patiesia geriausius žmones.“
Patiesia, tikriausiai, pražudo, prilenkia, paklupdo, pribaigia.
Kas gi kitas? Be abejo, geidulys (-iai). Galėtų būti: „Troškimai nugali (įveikia) geriausius žmones.“ Arba: „Meilė (tikra) suėda…“ Ganės!

Zuikis kramto kopūstus.
Zuikio ausys kruta.
Kaip suvalgyt žmones tuos?
Bent jau troleibusą…

Tikroji literatūra (tradicinė) pasibaigė su aukštesniuoju žmonių mąstymu, gyvenimo būdu.
Molekulinis pasaulis atpalaidavo srautus, t. y. išvadavo iš sistemiško požiūrio, visumos, diktuojančios kompoziciją, struktūrą.
Dabar į viską žiūrime „pro lęšį“.
Literatūra kaipo banalybė. Gražiau fragmentai, fragmentėliai… Jeigu turi žmogus atrankos dovaną? Jeigu aš ją turiu, jeigu visad? Ir dar, ir dar.

Mano šuns lemtys

– Kaip laikosi jūsų Mikutis? – klustelėjo mane guvi mergaitė Rebeka, sutikta prie geležinkelio stoties.
– Nėr Mikučio… – pasakiau taip, kad ir ji nuliūdo.
Jau porą savaičių stengiuosi apie tai nekalbėti. Tik Jonas vakar prasitarė:
– Tas, kas laikė savo namuose gyvūną, tave supras.
Taigi kad laikiau. Penkiolika metų. Pats išėjo.
Šiandien berniokas, vis mėtantis kamuolį į krepšį, vis pasilabinantis, sutiko mane, grįžtantį iš parduotuvės. Su kuprine.
– O kur jūsų šuo?
Paprastai Mikas išdidžiai eidavo šalimais. Matyk, žmogau, mes čia dviese!
– Nėr, – sakau, – dingo jis, Mantai.
– Kada?
– Jau greit bus dvi savaitės.
– Aš jį mačiau prie šitos aikštės besisukinėjant. Gal dar sugrįš?
– Kada?
Jis pasakė datą ar dieną (apytikriai), ir aš apskaičiavau, kad vis dėlto Mikas tada nenuklydo į raistus, o grįžo. Tik į namus tai jau nenorėjo. Nukeliavo į „savo tautą“, patraukė su valkataujančiais… Sunku patikėti, kad dar gyvas.
– Gal mašina kokia pervažiavo? Senas buvo, jau be dantų, lėtas.
– Ne-e, yra kur nors…
Nėr, tai tik paguodai. O šiaip – yra dalykų, kurių žmogus vengia pasakyti. Kam? Tai buvo mano šuo. Tie, kurie laksto, ne mano…
Žeidžia (labiau) savi praradimai. Kitus gali tik suprasti.
Tiek metų diena dienon tris sykius per dieną aš jį išvesdavau. Vaikščiodavom. Važiuodavom. Esam visą Lietuvą išvažinėję su Miku. Net jūroj maudėsi, ką ten upės ar ežerai! Net Nidoj…
Tai buvo mano gyvenimo bendrakelionis. Dienom, naktim, giriose ir gatvėse. Kada kojos sutinsta, o makaulės bažnyčioj – erdvė, žvaigždžių grūdai išbarstyti.
Kokia erdvė, kai atsigręži!
Kiekvienoj kelionėj prarandi po „savo dalį“ – čia tėvas, motina, čia artimieji, vaikai, namai.
Čia – Mikas.
Trečias mano gyvenimo šuo. Anuodu (Brisių ir Lordą) jau pamiršau.

Rugsėjo 28, penktadienis

Berniukas ir senis

– Ką jūs veikiate? – klausia mažis.
– Atveriu tokį langutį į žmonių mintis, – atsako jam senolis.
– Ar tai sunku?
– Kai kas mano, kad tai talentas, bet man tai sunki našta, – sako senolis.
– ???
– Tu užaugi ir tavo širdis plyšta pusiau, o kai būni mažas, pasaulis atrodo pilnas stebuklų.
– Neišeikite! – šaukia jam berniokėlis.
– Aš tik labai trumpam. Geriau manęs neprisiliesk, – sako užmerkdamas akis senis.

Kantas

Mūsų žmonės mėgsta pakalbėti, esą jis buvęs lietuvių kilmės, betgi retas jį perskaitęs. Šįryt mane tiesiog apstulbino viena jo mintis. Apytikriai: juo vertingesnė gyvybė, tuo mažiau ji bijo mirties… Turėtume lukštenti jį po sakinį, įsigyventi į jo gyvybės ir mirties sampratą. Taip jis tikrai taptų „mūsų“.

Rugsėjo 29, šeštadienis

Tikras ruduo

Kaip toj dainoj: „Vandeniu plaukia vos gimęs ruduo, raudonom čerpėm krykščia kregždutės… Ir aš velkuosi rudenio paltą, geltonas žiedas, šalimais baltas…“

Paskutiniai p. žodžiai

– Buvau Dievo kalėjime, dabar pabūsiu žmonių kalėjime. Turiu žinot, kur geriau. Dievas mane iš ten pasiims.

Rugsėjo 30, sekmadienis

Iš beveik profesinių sapnų

Apie jį esu pasakojęs tik Jonui J. Tada, kai paklausė apie lietuvių poezijos ateitį… Važiavome į Žirmūnus.
– Žinai, tas sapnas buvo su pertrūkiais. Ir labai slegiantis. Veikė net ir mirę poetai. Pavyzdžiui, Henrikas Nagys…
– Ir ką?
– Sapnas buvo pilnas sielvarto. Mintis apytikriai tokia: mes, kurie tiek metų turėjome viltį, kad kada nors lietuviai kurs didelę ir įkvėptą poeziją. Laisvi, nevaržomi. Išlaisvinta šalis, išlaisvinta kalba…
– Tai kas blogiausia?
– Ogi tai, kad didelė poezija seniai jau niekam nereikalinga. Įsivaizduok kvailį, kuris turi tokią svajonę… Pirmiausia – kalba, mažos tautos nesuprantama kalba uždaro, pakiša visus po gaubtu. Paskui – jeigu čia, savam krašte, ji niekam nereikalinga, tai kam reikalinga… pasauliui? Jokio adresato! O tai, kas buvo kurta, kas buvo bandyta daryti – kaip bulvių daigai rūsy. Nuo devyniolikto amžiaus vidurio. Vienas kitas išblyškęs stiebelis…
– O Milašius, Baltrušaitis?
– Manai, kad jie laikomi dideliais kokioj Prancūzijoj ar Rusijoj?
Pati didžiausia iš kvailiausių mūsų iliuzijų, kvailumo esmė ir buvo – galvojimas, neva tai kam nors reikalinga…
Auksaviduris Jo Didenybė Ruduo.

Iš Prancūzijos

Jei patenki į kalėjimą, bet turi Garbės legiono ordiną, tai tau prie durų pastato sargybinį.
(P. S. Aš turėjau daug ordinų, bet policajus tik šiepė bandito dantis…)

Jau trejetas metų –

taip pamaniau žiūrėdamas į kitapus upės purpuru tvieskiantį klevą. Jis stačiai dega… Taip buvo ir 2004-aisiais, kai grįžusį iš ligoninės mane čia filmavo Ž. P.
Ir dar viena detalė iš 2003-iųjų vasaros. Tada jiedvi (G. ir U.) pavakarį grįžo pavedžiojusios šunį. Menkai pažinojau šios upės krantus.
– Čia yra labai gražių senų keliukų ir medinių namų…
Paskui suradau juos visus ir išvaikščiojau. Prisipratinau ir prisijaukinau.
Išeitų, kad jau penkios vasaros ir keturi rudenys čia yra „mano“, t. y. iš jų kažką nusavinau.
Ar būta čia šviesių valandų?
Senas kaip pasaulis upės tekėjimas, saulės lūženos, medžių lajos, atsispindinčios vandeny.
Srūva ir srūva. Siaubas, sumišęs su prakaitu ir mirtimi. Pramaišiui.
Aleliuja upei! Kubistinė komedija (Adolfas Mekas).
– Ar populiarus alternatyvusis kinas Amerikoje?
Adolfas purto galvą:
– Ne. Taip kaip ir poezija. Mano brolis Jonas sako: „Alternatyvus sinema – tai kaip poezija. O kiek žmonių skaito poeziją?“
Labai, labai mažai.
Kai žiūriu į tave, tai man skauda… Vienas iš geriausių tikslų – būti beprasmiškam.
Vienas iš didžiausių pasiekimų: tam tikrą laiką, pavyzdžiui, 15 minučių, išlaikyti žmogų tam tikroje erdvėje.
Supurtyti jį, sukrėsti, atpalaiduoti.
Hipnozė?
Kodėl gi ne.
Balsas pernai mirusio vaiko, meškeriojusio palei upę.
Kambarys, kurio duris praverdamas visu kūnu jauti ten gyvenusį žmogų, alsavusį šunį.
Namų durys atplėštos, pelėsių, senų rūbų, draiskalų, dūmų, raugo, išmatų kvapas…
Viskas likę ir atgema.
Per nosį į smegenis, vaizdai iš kvapų – seniausioji praeitis.
Kada žmonės šaukia, kad kūryba yra gyvenimas, tai reikia epiteto „suintensyvintas gyvenimas“ – sodresnioji realybė. Prisodrinta.
Aš, mano vaizduotė ir gyvenimas.
Tikrovė, tūnojusi manyje.
Gyvenime jos tik maža dalis.

„Kelyje“

J. Kerouaco parašytas 1951 metais. Kupiūruojamas ir cenzūruojamas jis buvo dar šešetą metų. Šiemet 50 metų, kai pasirodė pirmasis leidimas. Lietuvoje ta proga išeis jau 6-asis leidimas. Galbūt be visų kupiūrų.
Kitas – „Valkatos“. Išeis irgi dar šiemet.

Ir – pagaliau

Ramus susitaikymas su nebuvimu. Išnykti, išblėsti, dingti.
Pasitraukti. Tenai! Už horizonto.
Kokia erdvė! Kokia šviesa galvoj.
Naktis, visur žvaigždėta.
Skliautas kaip bažnyčioj.

Spalio 1, pirmadienis

SMS iš Rokantiškių

Žinia apie mano mirtį yra gerokai perdėta.

Žmonės yra žmonės

Šiandien „Grand Casino“ (buvusi „Dainava“) vyko spaudos konferencija. Dėl ko gi visa tai? Aišku, kad dėl „Meilės ir mirties Veronoje“.
Viskas gražu, bet užkulisiai visad esti. Viena žurnalistė pareiškė, kad maestro Vytautas Kern. labai piktinosi, kodėl K. Antanėlio kūrinys, o ne V. Ganelino yra pirmoji lietuviška roko opera…
Atsakymų būta tokių:
1) taip rašo lietuviška enciklopedija,
2) „Velnio nuotaka“ buvo kine (pastatyta kaip kino filmas), tik vėliau „atkabinta“,
3) V. Ganelinas pats užrašęs partitūrų paantraštėse, kad „miuziklas“. K. A. dar pridūrė, kad „Velnio nuotakoje“ esama ir kalbamo teksto, o „Meilėj ir mirty…“ viskas dainuojama.
Nežinau, ką šiuo klausimu pasakytų V. Ganelinas. Man, tiesą sakant, tas pats, nes abiejų tekstų – libretų autorius esu aš. Kęstutis galėtų būti kuklesnis. „Velnio nuotaka“ pradėta 1972 metais, tų metų rudenį muzika jau buvo, nebuvo tik dainų teksto. Žebriūnas kažką buvo papeizelėjęs proza.
Sėdom su Viačeslavu ir padarėm schemas (beprasmių žodžių rinkinius – „babas ribas“), pagal jas reikėjo sukurti libretą, žinoma, atsižvelgiant į K. Borutos siužetą.
„Meilė ir mirtis Veronoje“ (dar nebuvo pavadinimo) atsirado apie 1981-uosius. Bent jau variantas. E. Nekrošius paklausė ir sako:
– Jei Geda parašytų tekstus, tada statyčiau…
Kęstas su sąsiuvinukais atėjo pas mane. Vėl improvizavome. Jis kaip mažvaikis kartais užsispirdavo, kad vienas ar kitas žodis liktų… Tokių „parazitinių eilučių“ yra likę.
Paskui teko girdėti, kad įkaušęs vapėdavo, esą ir žodžiai jo.
Tiek čia tos tiesos.
Mano asmenine nuomone, vis dėlto pirmoji roko opera yra V. G. Šnekamojo teksto ten gal du sakinukai.
Tokios operos teatre tada Ganelinas nebūtų „pramušęs“. Lietuviškas kinas turėjo savo asus, – Nekrošiaus dar nebuvo…
Beje, abu jie (kompozitoriai) kalė man į galvą, kad modelis, pavyzdys – „Jėzus Kristus superžvaigždė“. Kęstutis visad labai girdo V. G., bet šiuo atveju – neatlaikė. Visi nori būti pirmieji.
Beje, tiesa ir tai, kad „Meilė ir mirtis Veronoje“ – pirmoji lietuvių opera, pastatyta užsienyje, t. y. JAV 1988-aisiais. Pasak K., net su Raisos Gorbačiovos pagalba… Mat tais metais Gorbis viešėjo JAV, ir tuo pasinaudojo apsukrūs jo draugai bei draugės. Šiandien jis pasakojo tą painią istoriją, blaivas. Sakau, užrašyk kur nors, bus įdomu. Kur jis ten užrašys.
„Profai“ jo nemėgsta, girdi, kaži koks inžinierius. Nors Musorgskis buvęs chemikas, o kitas iš tos galingos grupės – artileristas…
Aš pasakiau tik tiek (šeštas pastatymas, 25 metų sukaktis), kad čia gera proga sukalti jaunimui į galvas Šekspyrą… Šeštadienį spektaklis užpirktas Vilniaus mokytojams (užpirko miesto savivaldybė). Bus ten jų 6000…
Sekmadienį – kas nori. Bilietai nuo 20 iki 170 Lt.
Dieve, kada tai buvo! Pradžia. Prieš 25 metus. Paskui pastatymas, kurį visi įsiminė – Kalnų parke. Vėjas, upės, kalnai, girios, fejerverkai…
Dabar „Siemens“ arenoje.