Beveik piligriminė Indija

SIGITA JARUTIENĖ

Pirma diena. Žinau, kad šiandien sveikinsime Indiją. Daugiau nelabai ką tesuprantu. Skrendam iš Helsinkio. Jau oro uoste, ties įlaipinimo vartais, stengiuosi pajusti šią šalį ir jos žmones. Greta sėdintis vyras itin komplikuotas ir įnoringas. Negi visa Indijos kultūra bus tokia?! Naktis už lango juoda kaip nežinia, pro debesis iš apačios blausiai šviečia vienas kitas dulsvas voras – daugiakojis miestas. Leidžiamės dar tamsoj. Ir iškart neriam į tankų, tirštą ir dulkiną Delį. Švinta. Po truputį skleidžiasi ir kitos šio miesto spalvos, kvapai ir skoniai. Ypač geležinkelio stotyje. Todėl bilietus rytdienos kelionei perkame įstaigoje, truputį panašioje į kelionių agentūrą. Pirmame turguje išgeriam po stiklinę ką tik išspaustų sulčių. Vėliau lassi – jogurtinio gėrimo. Kad daugiau nebereikėtų bijoti ir saugotis. Viešbutis iš išorės – nušiurusi lūžena, viduj netikėtai visai geras. Turguje renkamės kelioninius drabužius, perkam pamirštus rankšluosčius, dantų šepetukus, muilo. Kol kas man sunku net pagalvoti, kaip čia reikės valytis dantis. Valgyti paprasčiau. Pirmoji mūsų kavinė primena seną pakelės bistro, bet lėkštės lyg ir švarios, o maistas netikėtai geras ir neaštrus. Vakare važiuojam į oro uostą pasitikti bendrakeleivės. Ir geriam puikią arbatą su pyragėliu arbatinėje prie viešbučio.

Antra diena. Šiandien iš pat ryto traukiam į Amritsarą, kur stovi svarbiausia sikhų Auksinė šventykla, Sri Harmandir Sahib. Traukiniu, vagone be kondicionieriaus, užtat su daugybe bendrakeleivių ir pardavėjų. Truputį drebančiom rankom dalinamės perkamą maistą ir arbatą. Per vagoną nuolat eina arba šliaužia dainininkai, šiaip laimintojai, transvestitai, elgetos. Tikrai nenuobodu. Vėluodami apie pusantros valandos, pasiekiam šventąjį sikhų miestą. Europiečių jame tik vienas kitas. „Lonely Planet“ teigia, kad čia, kur gyvena daugiau nei milijonas žmonių, nėra nė vienos mėsos ar alkoholio parduotuvės. Sikhai atrodo išdidūs, pasitempę, mandagūs ir geranoriški. Viešbutį renkamės netoli stoties. Tada rikša važiuojam į Auksinę šventyklą. Gerai, kad viešbutyje paklausėm, kiek kainuoja tokia kelionė. Daug lengviau derėtis. Atrodo, kad jaučiu, kaip tirštėja oras, kol išlendame aikštėn su vartais į šventyklos kiemą. Šventykla mus įsileidžia. Tereikia palikti batus ir užsirišti skarą. Tai stipri vieta, kur vanduo sutaria su auksu ir akmeniu, hinduistinė architektūra – su musulmoniška, o šiltas minios klegesys – su monotoniškomis giesmėmis. Nusiperkam prasado, aukai skirto maisto. Jo užtenka ir aukai, ir mums, ir dar truputėliu pavaišinam auksinius tvenkinio karpius. Ant šventyklos stogo laksto basakojai vaikiūkščiai, leidžiasi saulė, daugiaspalvėmis akmeninėmis sienų mozaikomis bėga šešėliai, o stogo auksas, regis, toks minkštas ir šiltas, kaip peleninis. Vakarieniaujam šventyklos valgykloj. Maistas beveik dieviškas, aš toli gražu ne, ir dar lotoso poza sėdėt nemoku… Vėl apeiname tvenkinį. Marmuras atvėsęs, o šventykla švyti iš vidaus.

Trečia diena. Ryte einam į hinduistų šventyklą, skirtą dievybėms Durgai, Lakšmei ir Narajanai. Kaip skirtingai gali būti vaizduojama ta pati dievybė! Prasadas labai skanus ir aštrus. Aukojam šiek tiek pinigėlių. Džiugesys, regis, trykšta tiek iš akmens, tiek iš vandens ir kažkaip keistai vibruoja mano gyslomis. Gal nieko keista, juk žmogus bene 70 % susideda iš vandens?

Autorės nuotrauka

Vidurdienį važiuojam į autobusų stotį. O ten netikėta sėkmė, nes tuoj pat pajuda tiesioginis autobusas į Dharamšalą. Viešbučio vadovas buvo įsitikinęs, kad tokio nėra. Kelias ilgas, kelis kartus stojam. Ir jau drąsiau ragaujam pakelės samosas, sulčių kokteilius ir saldumynus. Į Dharamšalą atriedam temstant, į tibetiečių miestą Indijoje McLeod Gandj – tamsoj. Viešbutis pigus ir iš vidaus jaukus, vakarienė „Lonely Planet“ rekomenduojamame restoranėlyje puiki.

Ketvirta diena. Viešbutukas įspraustas šlaite, tarp kitų susigrūdusių namukų. Rytmečio šviesa plūsta iš pradžių lėtai, vėliau pliūpteli srautu. Pusryčiaujam terasoje ir žvalgomės. Kai vietos mažai, stogus, stogelius, stogeliukus žmonės naudoja kaip skalbinių džiovyklas. Rytmečio vėjyje kartu plevėsuoja įvairiaspalviai drabužiai ir maldų vėliavėlės. Indijos masteliais McLeod Gandj yra švarus, tvarkingas ir gana turtingas kurortinis miestelis su kai kuriom turtingiems vakariečiams skirtos vietos grimasom. Žinoma, šiai bendruomenei reikia užsidirbti pinigų, ir jie siūlo mums tai, už ką geriausiai mokame. Einame pasivaikščioti į Himalajų priekalnes. Dabar žiema, bet žydi rododendrai, nedrąsiai skleidžiasi magnolijos (čia jie kuplūs medžiai, ne krūmai). Būna tokių dienų ir vietų, kai viską turi, kai visko užtenka. Netgi sniego. Ir nieko baisaus, kad eidama kartais pametu kelią.

Vakare norėtume dalyvauti pudžoje, bet, regis, būsim neteisingai supratę angliškai prastokai kalbėjusius vienuoliukus. Ji vyko dieną. Dalai Lamos šventykla saugoma, apsaugininkai ir apsaugininkės labai mandagūs. Šventykloj stebina daug kas: spalvų ir altorių ryškumas, nuolat dūzgiantys maldų malūnėliai, bet labiausiai – paprastumas. Tvarkingai išrikiuoti dievybėms paaukotų sausainių pakeliai, vienuoliukas neskubėdamas plauna grindis, vandens siurbliukas ir katilas su skuduru patogiai stovi netoli altoriaus, o šventyklos paveikslai uždengti organiniu stiklu, kad nesusiteptų. Saulė irgi labai paprastai leidžiasi į Himalajų slėnius. Naktį autobusu išvažiuojam į Dehra Duną.

Penkta diena. Naktis ilga. Kartais miegu, kartais snaudžiu. Naktipiečiaujam Čandigare, sikhų administracinėje sostinėje. Miestas atrodo labai švarus, gatvės susikerta stačiais kampais, o stotyje perkam vegetariškų sumuštinių, suvyniotų į polietileninę plėvelę. Man jau užtektų ir laikraščio skiautės. Paryčiu vėl privažiuojame Himalajų priekalnes, pliūpteli ilgesys. Aš taip norėčiau lipti kalnų takeliu aukštyn, link pievų, kuriose netgi dabar, žiemą, yra žiedų! Važiuojam pro Dehra Duno miškų institutą ir per miškus, o tarpinėse stotelėse pamatau pirmąsias beždžiones. Jos man primena kates, miklias ir įžūlokas.

Paklausinėję ir paklaidžioję randam, kur stoja autobusai į Rišikešą, įsispraudžiam ir važiuojam. Rišikešas vadinamas jogos sostine. Tai ramus, galbūt šventas, o galbūt tik kurortinis miestas. Dėl Gango (indai šią upę vadina Motina Ganga), kuris čia, pačiame aukštupyje, greitas, šaltas ir smaragdinis. Jogos mokyklų skelbimai mirga ant visų tvorų ir stulpų, gatvėmis vaikšto šventos karvutės ir kiek mažiau šventi, bet labai dailūs jaučiai. Pakelėse sėdi, tupi arba guli piligrimai – oranžiniais drabužiais, susivėlusiom barzdom ir gyvom akim.

Nusiperkam pirmąją pudžą – dovaną Gangui, dubenėlį iš palmių lapų su gėlių žiedlapiais ir žvakele. Stipri srovė neša jį žemyn, maždaug 30 km į Haridvarą, kur šiemet vyksta Kumbhamela, ritualinio prausimosi šventė. Mes išsimaudom jau čia. Dugnas smėlėtas, šaltas vanduo žėri, užuodžiu kalnus. Ir jaučiu, kaip džiaugsmas nedrąsiai skverbiasi per odą.

Moderni ir kiek supermarketiška trylikos aukštų šventykla mūsų neįsileidžia. Tiksliau sakant, batų prižiūrėtojas pareikalauja dešimties rupijų. Neverta. Vietoj to einam į kavinę ir mėgaujamės pietų Indijos patiekalais. Aštru. Tada į klasikinės indų muzikos koncertą. Daug vakariečių turisčių, įsisupusių į rūbus, baltesnius už sniegą. Kiek kartų per dieną juos reikia skalbti? Aš snūduriuoju, atsirėmusi į sieną. Grįžtam į viešbutį, jis tarp šventyklos ir Reiki mokyklos. Man jau nerūpi nei viena, nei kita.

Šešta diena. Važiuojam į Haridvarą. Motorikša ir labai glaudžiai. Priemiesčiuose ištemptos didžiulės palapinės. Vienos, matyt, maldininkams, kitos – kariuomenei, sutrauktai palaikyti tvarkos. Einam per turgų, didelį ir ryškų. Nuo spalvų raibsta akys, dėl saldumynų džiūgauja skrandis, o bananinis lassi tirštas ir sodrus. Nežinot, iš kurio kioskelio pirkti maistą? Pažiūrėkit, kur stovi eilė ir nėra musių. Pašnekam su Baba prie milžiniškos Višnaus statulos. Šis Baba tikras, o statula tuščiavidurė. Žvalgausi į Indijos politikų ir babų plakatus bei sveikinimus Kumbhamelos dalyviams. Visi atrodo tokie rimti ir šventi. Sutikusi gatvėje turbūt neatskirčiau. Vidurdienį ropščiamės ilgais ilgais laiptais į Mansa Devio šventyklą ant kalvos. Tikrai nenorėčiau čia lipti vasarą. Šventyklos, kaip ir Gango pakrantės, apsauga sustiprinta. Indijoje apie tai byloja atskiros eilės vyrams ir moterims: moterį tikrinti gali tik moteris, o vyrą – tik vyras. Šventykla didelė, altorių daug. Nežinot, kaip eiti ir ką daryti? Žiūrėkit, ką daro indai. Nenorit? Ir nereikia, tai nėra būtina.

Tada maudomės Gange, įlindę į kiemelį už turgaus kioskelių, šalia mažo altorėlio ir Šivalingamo. Vėl užplūsta džiaugsmas. Į kiemą eina žmogučiai (indai tokie smulkūs), vienas galanda kirvį, dėlioja malkas, kiti skalbia. Altorius, šventa upė? Ir labai daug žmonių. Gangas tai supranta. Čia gyvybė skverbiasi per visus plyšius, čia nėra lygybės, nėra agresijos ir nereikia daryti problemų, kur jų nėra.

Septinta diena. Jaučiuosi pavargusi. Labai gaila, kad negaliu nuvažiuoti iki Gango ištakų. Kelionių agentūroj mums aiškina, kad šį kelią atidaro tik nuo gegužės vidurio. Oficialiai. Be to, neturim trijų laisvų dienų. Ir gerų batų. Su sportbačiais žiemą trenktis į keturių kilometrų aukštį būtų elementari nepagarba kalnams. Ir visgi man liūdna, reikia gamtos ir poilsio. Priemiestiniu autobusu kratomės į kalvas už Rišikešo. Paskui takeliu žingsniuojam iki šventyklos. Ak, tas ėjimas per žvirgždą, akmenis, per mišką, kuriame triukšmauja kažkokie paukštukai ir papūgos… O danguje suka ratus erelis, vis aukštyn, kol šviesios jo sparnų plunksnos susilieja su balkšvais debesimis, kol sparnų nebeįžiūriu plieskiančioje saulės šviesoje. Tada suvalgom visą dėžutę saldumynų, grįžtam į Rišikešą, kraunamės daiktus ir vėl į kelią, į Haridvarą. Šį kartą po ilgų derybų sumokame už visą motorikšą, tai maždaug 3–5 kartus daugiau, nei mokėtume paprastai – net 13 ar 15 Lt. Greitai paaiškėja, kad kelionė verta pinigų, nes rikša mikliai lanksto spūstyje užstrigusius autobusus ir pervažiuoja upę pėsčiųjų tiltu. Pristato mus tiesiai prie kelionių agentūros, iš kurios privačiu autobusu miegamose vietose važiuosim į Mathurą. Koks komfortas mūsų laukia!

Dar kartą braunamės per turgų, krantine, per šurmuliuojančią minią, pro įkyrius pardavėjus, elgetas, piligrimus ant tilto, nuo kurio stebime vakarinį aukojimą Gangui. Vanduo glosto ugnį, tamsa – žibintus, šventos giesmės skęsta greitoj tėkmėj. Gangas čia švarus ir stiprus. Paskui į autobusą. Kelio duobes aš puikiai jaučiu ir tamsoj.

Aštunta diena. Bildam visą naktį. Lyja. Mathuroje telkšo balos. Gal prieš penkis tūkstančius su viršum metų, kai čia gimė dievas Krišna, irgi lijo? Dievas Krišna vadinamas Govinda, ganytoju, ir karvės čia tikrai šventos nuo neatmenamų laikų. Tiesa, tą šventumą hinduistai supranta gan paprastai: jų niekas negaudo ir nepjauna, bet ir daržovių nuo prekystalio ėsti neleidžia. Gatvės karvės maitinasi tuo, ką išmeta žmonės. O melžiamosios pagarbiai laikomos uždarytos. Spraudžiamės į motorikšą ir pigiai važiuojam į Vrindavaną, dar vieną piligriminę, bet neturistinę vietą. Vėl kyla nerimas, pagalvojus, kaip reikės sutarti su nepažįstamais šių vietų žmonėmis ir dievybėmis. Tai turėtų būti tingus Indijos kaimas. Bet jame šiuo metu vyksta didžiulė piligriminė šventė. Vėl neriame į minią ir sambrūzdį. Visiškai nepritaikytą turistams iš Europos. Bulvių laukuose išdygo didžiulės laikinos polietileninės šventyklos. Pirmą kartą žengiu į indų namus, pas labai svetingus šeimininkus. Jų namų buitis paprasta iki minimumo. Centre – altorius. Dažniausiai užrakintas. Kad iš užpakalinio kiemo įsibrovusios beždžionės neištampytų blizgančių dievybių. Greitai užkandam ir bėgam pasivaikščioti link Jumunos upės, paskui greitakojį keturiolikmetį vedlį, pakeliui užsukdami į kelias laikinai sušventintas vietas. Daugybė dievybių ir scenų iš ryškiaspalvio plastiko ir putplasčio, pasakojančių man visiškai nesuprantamas istorijas. Kitur tai būtų kičas, bet čia viskas tikra ir tinka. Gal dėl žibančių berniuko akių ir jo noro viską paaiškinti. Tiesa, tam trūksta anglų kalbos žinių.

Maudomės Jumunoj. Žinoma, apsirengę. Vanduo tamsus, o šlapi drabužiai džiūva labai greitai. Traukiam į turgų. Daugybė labai pigių daržovių, siaurose gatvelėse spūstis, o čia dar kupranugario traukiamas vežimas užsikabino už traktoriaus. Iškart susidaro dviratininkų, motociklininkų ir rikšų spūstis. Namie jau laukia prasadas, išties dieviškas maistas, o ryt bus ryt.

Devinta diena. Vakar aptarėm tolesnę kelionę. Šįryt perkam traukinio bilietus į Kalkutą, Purį ir atgal. Tiksliau sakant, perka vyrai. Moterys šiam darbui lyg ir netinka. O gal tiesiog nėra atliekamo dviračio iki stoties nuvažiuoti. Įsidrąsinusi einu pasivaikščioti. Būtent drąsos čia reikia mažiausiai. Žmonės ir laisvai klaidžiojantys buivolai visai nepikti. Netgi besiriejančius šunis vaikai skiria žodžiu, ne pagaliu. Ir to užtenka.

Šiandien judėsim į Agrą, kur stovi Raudonasis fortas ir Tadž Mahalis. Pati Agra – nemalonus ir purvinas miestas. Turistų daug. Bilietai ne Indijos piliečiams brangūs. Eilės prie įėjimų ilgos, kontrolė dirba lėtai. Svarbiausia nesinervinti. Vis tiek įlįsim. O tada ramiai ir neskubėdami dairomės ir fotografuojam. Tikrai gražu. Tadž Mahalis vadinamas meilės paminklu. Ar tikrai reikėjo tokio monumento vienam žmogui ir jo jausmui? Nežinau, bet įsiamžinti jam pavyko, tas tiesa. O aš tikiuosi, kad baltieji garniai Jumunos upėje randa maisto. Pasak „Lonely Planet“, šioj vietoj upė jau mirusi ir virtusi nutekamuoju grioviu.

Grįžtam į Mathurą ir einam į didžiulę dievo Krišnos gimimo vietos šventyklą. Vėl sustiprinta apsauga, eilės prie patikrinimo punktų, stumdausi su ryškiaspalvėmis indėmis ir gėriuosi jų sariais. Nėra dviejų vienodų moterų ar drabužių. Ši šventykla irgi įsileidžia visus. Jeigu jums užteks kantrybės. Suirzusi kiek atsainiai apžiūrinėju šventyklos kiemo kerteles. Jos man primena prakartėlę Katedros aikštėje arba seno lunaparko būdeles su judančiomis lėlytėmis iš vaikystės dienų. Namie tai laikyčiau kiču, o čia, Indijoje, viskas gyva ir netikėtai tikra. Tada bėgam į šventyklą paskui savo greitakojį gidą, pro dainininkus ir muzikantus, pro pagrindinius altorius, kai kur aukodami smulkių pinigėlių, kitur apdovanojami ir be aukų. Lassi neperkame. Nes gatvėje jis penkiskart pigesnis nei šventykloj, paaiškina mūsų palydovas. O pienas vienodai šventas, suprantu ir be paaiškinimo. Jau penkis tūkstančius metų.

Įsispraudžiam į tuktuką, važiuosim namo, į Vrindavaną. Bet, mano siaubui, pakeliui išlipam prie dar vienos šventyklos. Vėl perkam bilietus į lėlyčių kambarį, vėl bėgam per pagrindinius altorius ir aukštus. Visus devynis tamsius aukštus. Paskui labai labai grūdamės į motorikšą. Priekyje sėdim bene penkiese. Nesuskaičiuoju, bet važiuojam. Pagal Europos standartus vietos ten užtektų tik vairuotojui. Ir vėl juntu, kaip džiaugsmas sunkiasi per nuovargį. O jeigu dar varškės ir vaisių vakarienei… Palydoviukas purto galvą. Pienas pas šiuos pardavėjus negrynas, gal buivolų, todėl nešventas, vaisiai per brangūs. Kaip ir rikša, todėl velkamės pėsčiomis. Tarkim, kad iš pagarbos vietinėms tradicijoms ir šeimininkams.

Vakarienė namuose dar kartą atperka viską. Naktis po tinkleliu nuo uodų gana rami ir labai šilta.

Dešimta diena. Ryte turiu truputį laiko. Rašau dienoraštį ir fotografuoju. Šiandien kažkelinta mėnulio kalendoriaus diena, todėl maistas ruošiamas paprastas, be ryžių, miltų ir ankštinių. Tai nesvarbu. Baisiau, kad šiandien eisim parikramą, tokį garbės ratą apie miestą, kartu su bene 8 milijonais piligrimų. Tikiuosi, šeimininkas apsirinka, sakydamas tokį skaičių. Tačiau net dešimtkart mažiau yra labai daug. Taip ir išeinam. Prieš pat vidurdienį, orui jau įkaitus, su šurmuliuojančia, džiūgaujančia minia per rausvų ryžių miltų debesis, per dažyto vandens krioklius. Būkit žmonės, nepilkit į akis ir fotoaparatą! Po truputį suvaldau baimę, ir vietoj jos skverbiasi pašėlęs džiaugsmas. Paskui nuovargis. Pasivejam didžiųjų mokytojų, babų, grupę. Spūstis – tai gerokai per silpnas žodis šiam žingsniavimui nusakyti. O mes einam ir einam, kiek atsargiai ragaudami pakeliui dalinamas vaišes ir vandenį. Per šventyklas, kur ant dievybių liejasi pieno upės, pro labai draugiškas karvutes, kurios nesitraukia miesto valdžiai iš kelio. Kai kurie medžiai ypatingi, puošti spalvotais kaspinais ir siūlais, ties jais būriuojasi moterys, aukodamos pieną, vaisius, pinigus. Kad viskas augtų ir žydėtų… Ties Jumuna spraudžiamės pro vartus taip, kad prisimenu savo pačios gimimą ir gimdymus. Kažkada ši upė tekėjo per Vrindavano centrą. Dabar tik miesto pakraštį vos paglosto ir vis tolsta. Sakoma, kad kai ji visiškai pasitrauks nuo miesto, baigsis šie laikai. Bet tikrai ne šiandien ir ne šiemet, nes gyvybė ir linksmumas čia tiesiog sprogsta. Paskutiniai kilometrai labai sunkūs. Grįžusi krentu miegoti. O vakare dar kartą traukiam parikramos keliu. Šįkart dviračiu. Taip gerokai greičiau. Deja, interneto kavinę uždaro, niekam nespėju parašyti. Bet lassi turguje puikus, ir vienkartiniai moliniai puodeliai taip smagiai dūžta į grindinį. Šeimininkai pervargę. Pirmą kartą matau nuo bendravimo išsekusius indus. Prasadas ir vėl paprastas, namų altoriaus dievybės priima ir tokį.

Vienuolikta diena. Šiandien važiuojam prie Govardhano kalno, į 21 km ilgio parikramą. Gerai, kad išvažiuojam iš miesto. Bet skaudu, kai prisimenu namus, šeimą, darbus, ir eiti visai nesinori. Et, nereikėjo apie tai kalbėti. Jaučiuosi kaip nėščia iš namų išvaryta skalbėja. Vis užplūsta ašaros, o šalia žingsniuojantys indai linksmi, ir ta jų nuotaika, švelniai sakant, visai nepadeda. Po kokio kilometro nusiperkam kelias daržovių lėkšteles. Su prieskoniukais. Tada liūdesys sklaidosi. Keturiolikmetis palydovas mus vedasi į svarbiausias šventyklas. Kai kur aukojam pinigėlių, kai kur ne, pakeliui nuolat nemokamai laiminami dažytu vandeniu, miltais ir vaišinami šventu maistu. Kalnas aptvertas, saugomas. Nes nyksta. O kai išnyks visiškai, pasikeis laikai. Kalną paliesti galima vienoje šventykloje. Ten aukojamas pienas su rožių žiedlapiais, grindimis liejasi pieno upės, šlapia ir be galo slidu. Keliu eina daug žmonių. Kai kurie šliaužia, perkeldami kažkokius akmenukus, savo dievybes ir kilimėlius. Kelią baigiam ties šventu Radha Kundės tvenkiniu. Visas vanduo čia bent truputį šventas. Vienas šventikas įkyriai siūlo atlikti ritualą ir gauti palaiminimą. Kaip tikras verslininkas, ypač kai jo ritualą gerokai sutrumpiname, o už palaiminimus pinigų neaukojam.

Pietaujam šeimoje. Mažyčiame kambarėlyje gyvena trys žmonės, telpa miegamasis, virtuvė ir altorius. Dušas ir tualetas lauke. Valgom rankomis, ryžiai byra man tarp pirštų, kojos niekaip neišsitiesia. Bendrakeleiviai juokauja – labai jauna matadži (moteris). Kai mokaisi, visada žmogus jautiesi jaunas ir juokingas.

Grįžtam į Vrindavaną. Motorikša ilgai laukia trūkstamų keleivių, o vairuotojas tuo metu garsiai leidžia indišką „popsą“. Tai tik truputį geriau nei „bumčikas“ Vilniaus mikriukuose. Pagaliau pajudame. Ir klausomės indiškų giesmių. Šioje šalyje rojus taip arti žemės, o viskas, kas čia auga, buvo ką tik vietos dievybių sukurta.

Dvylikta diena. Su šeimininku einam daršaną, t. y. kartu lankom jam svarbias dievybes ir šventyklas. Vaikštom po sodą, kuriame kas naktį nusileidžia dievas Krišna, medžiai virsta mergelėmis, o gyvatės sugelia visus smalsuolius, norinčius tai pamatyti savo akimis. Užeinam į šventyklą, puoštą marmurine mozaika kaip Tadž Mahalis. Kitoje siaučia spalvotų miltų audra, o žmonės šoka, gieda ir groja. Fotoaparatas springsta miltais. Nepilkit daugiau, man neužteks vien žodžių šiam šėlsmui nusakyti!

Vakare važiuojam į Aligarą, o iš jo traukiniu į Kalkutą visą ilgą naktį ir dar ilgesnę dieną. Tualetą pasiekti kartais visiškai įmanoma. Kai reikalas gerai prispaudžia, ropščiuosi per arbatos pardavėjus ir jų arbatinukus.

Išlipame prieš Kalkutą. Paskui dvi valandas bildam sausakimšu autobusu į Nobadvipą, miestą prie Gango. Laimė, kad nelipome ant autobuso stogo, kaip mums bandė įsiūlyti konduktorius. Būtų labai dulkina romantika. Gamtovaizdis gerokai pasikeitęs, čia auga bananai, kokosai, žydi mangai, plyti ryžių laukai ir laukeliai, o tarp jų įsispraudusios molinės trobelės šiaudų stogais. Moterys ir merginos itin ryškios bei puošnios, o mažyliai šypsosi visomis kalbomis vienodai. Aplenkiam kelias demonstracijas, nešančias akiai nemalonias raudonas vėliavas su pjautuvu, kūju ir žvaigžde.

Nobadvipe irgi minios žmonių. Vyksta kažkokia šventė, todėl visos nakvynės vietos užkimštos. Mūsų palydovas ilgokai kalba su rikšomis, ir galiausiai apsistojam viename didelės šeimos kambaryje ant grindų. Už kambarį mokam kaip už viešbutį su oro kondicionieriumi. Galai nematė to kondicionieriaus, žiema juk, bet tinklelį nuo uodų ant lango galėtų pakabinti.

Gangas čia, jau žemupyje, nuplukdęs savo vandenis skersai visą Indiją, nelauktai netikėtai skaidrus. Turguje išgeriame po kokoso riešutą, tiksliau sakant, po du. Man tai pirmieji.

Trylikta diena. Keliamės keltu į kitą Gango pusę, į Majapurą. Ten stovi ISKCON (International Society of Krishna Consciousness) šventykla. Įspūdis dvejopas. Jeigu ne šis mokymas, Vakarų pasaulis apie hinduizmą žinotų tik nuogirdas. Antra vertus, gyvą hinduizmą ši jo atmaina vakariečiams primena tiek, kiek bambalinė „Fanta“ ką tik išspaustas apelsinų sultis. Skonio reikalas. Man neskanu.

Grįžtame į Nobadvipą, ir mus visus kviečia į svečius mūsų palydovo draugas rikša. Mažutis skurdus kambarėlis, kuriame telpa keturi besišypsantys žmonės ir visa jų buitis. (Tikiuosi, už mūsų paaukotus pinigėlius tėvai nupirko dukrelėms saldumynų.) Tada traukiam pas Indijos armijos gydytoją, dabar pensininką. Jo vaikai užaugę, butukas pigus, pensija gera. O veidas skaidrus ir juokas šiltas. Vakare dar užklystame į šventyklą banjano medyje. Banjanas – tai keliaujantis medis ar medžių kolonija, šaknimis ir šakomis susipynusi ir žvaigždėtą dangų čia, miesto centre, prie grindinio prisiuvusi. Viskas taip gyva ir tikra, kad užsižiopsojusi įbrendu į nuotekų griovį.

Keturiolikta diena. Keliamės anksti. Į traukinį įsiveržiam jėga. Gerai, kad indai smulkučiai. Jie grupuojasi ir spaudžiasi taip, kad visi sutilptų. Moterys dailios, nors ir pavargusios. Ir iš mazgelio ant sario krašto išsitraukia kramtomojo tabako. Vyrai tiesiog pavargę. Tai žemdirbiai ir žvejai iš kaimų už Kalkutos, grįžtantys namo po savo 2 ar 4 dienų daršanos Nobadvipe.

Kalkuta mus pasitinka žuvų dvoku. Stotis didžiulė, purvina ir klaidi. Blaškomės, kol atiduodam saugoti kuprines ir grąžinam bilietus. Paskui ilgu ilgu tiltu einam į centrą. Gange maudytis nesinori. Miestas nutriušęs, kažkada matęs geresnių laikų, ir būtent čia labiausiai rėžia akį Indijos skurdo ir prabangos grimasos. Kokoso riešutai vėl pakelia nuotaiką. Spraudžiamės į sausakimšą autobusą, važiuojantį link Viktorijos memorialo. Kalkuta buvo Vakarų Bengalijos ir visos anglų kolonijos Indijoje sostinė. Šis paminklas puikiai primena beprasmišką tų laikų prabangą. Prigulam pailsėti parke. Tam jis puikiai tinka. Užklystam į Kalkutos planetariumą. Per vidurdienio karštį visai maloni vieta. Tiesa, nuobodoka. Matyt, ne veltui astronomai Indijoje populiarumu gerokai nusileidžia astrologams.

Penkiolikta diena. Kalkutoje nenakvojam. Išvažiuojam naktiniu traukiniu į pietus, Purį, miestą Orisos valstijoj, prie Indijos vandenyno. Užmiegam iškart.

Viešbutį Puryje pasiūlė rikša. Trečiasis tiko. Nebuvo nei brangus, nei blogas. Tik nuolatinė elektros srovė jame buvo itin nepastovi, o generatoriaus užtekdavo tik daliai kambarių. Pakalbėjom su administratoriumi, tai šiek tiek padėjo.

Pagrindinė Džaganathos šventykla yra vienas iš labai svarbių taškų hinduistų piligrimams. Trys besišypsančios figūros, du broliai ir sesutė. Deja, kitų tautybių ar tikėjimų žmonės neįleidžiami. Dar sakoma, kad čia svarbiau ne į dievybes šventykloje pažvelgti, o paragauti joje ruošiamo prasado, kurį galima išsinešti ir dalintis. Yra jaukių vietų ir šiapus aukštos tvoros.

Liekam tirštame indiškame turguje. Mirga marga prekybininkai, pirkėjai, maldininkai, šventos karvutės, nuplikę šunys, ryškiaspalvės moterys… Ties saldumynų prekystaliais dūzgia bičių spiečiai. Čia visko daug: kur ir kaip žiūrėsi, tą ir pamatysi, ką pasirinksi, tą ir ragausi.

Pliažas nėra romantiškas, be palmių ir jaukių kampelių. Vien pliko smėlio juosta. Vanduo šiltas. Bangos putoja ir kiekviename lašelyje atsispindi po visą saulėlydį.

Šešiolikta diena. Paskutinė mūsų laisva diena Indijoje. Iš vandenyno, prie pat kranto, į dangų brenda saulė, susisupusi į debesis, o dangus, smėlis ir putos persisunkia oranžiniais ir rausvais tonais bei atspalviais. Pliažas jau atgijęs, besimaudančių žmonių gana daug.

Šiandien samdomės motorikšą visos dienos kelionei po Orisą. Pakeliui geriame kokoso riešutus ir graužiame bananus. Svarbi piligriminė hinduistų Lingaradžos šventykla Orisos sostinėje Bhubanešvare uždaryta. Menka bėda, nes mes, europiečiai, ten vis tiek neįleidžiami. Džainistų Khandagirio ir Udajagirio šventykla atvira visiems, erdvė jos viduje skaidri ir vėsi, kaip Gangas prieš Rišikešą. Ji stovi ant kalvos, perkirstos plentu. Kitoje pusėje liko džainistų atsiskyrėlių urvai. Ten dabar muziejus, kur bilietai mums, europiečiams, penkis kartus brangesni nei indams. Užeiti ir palandžioti vis tiek verta. Orisa – neturtingas kraštas, kartoju sau, kai perkam bilietus ir mokam keistus kelių mokesčius. Orisoje puikiai sutaria visos trys pagrindinės Indijos religijos: hinduizmas, budizmas ir džainizmas.

Važiuojam į Konarką, seną akmeninę saulės dievo Surijos šventyklą. Tai milžiniškas, puošnus daugiaratis vežimas, kurį traukia akmeniniai žirgai ir drambliai. Šventykla padabinta bareljefu, pasakojančiu apie žmogaus gyvenimą ir gyvybę. Tiek prieš aštuonis šimtus metų, tiek dabar šventykla vaizdžiai kalba apie dievišką ir žmogišką meilę bei jungtį. Ką tokio nežinomo dabar randa žmonės sekso žurnaluose ir muilo operose?

Grįžtam palei vandenyną, per atsodintą mišką, šiek tiek primenantį Kuršių nerijos pušynus skaidrią vasarišką dieną.

Septyniolikta diena. Teka saulė. Žvejai skubriu žingsniu neša valtis į vandenį. Iš pažiūros labai sunkūs laiveliai grakščiai neria į atslūgusias bangas ir motoro bei medinių irklų varomi persirita per mūšą. Siūlo ir man plaukti kartu. Norėčiau, deja, nebeturiu laiko. Gyventi – tai piešti ant šlapio pajūrio smėlio. Galima braukyti vienu pirštu, galima abiem rankom iš karto. Ir nosimi, jei to norisi. Laiko maudynėms dar užteks.

Pusryčiai indiškai paprasti ir pigūs. Bet ruošti tikro meistro ranka. O kai meistras pavaišina dar ir Džaganathos šventyklos saldumynais, širdis kažko ima dainuoti. Susirenkam daiktus, išgeriam po kokoso riešutą, pažiūrim į šventyklą, skubiai pirkdami paskutines lauktuves lekiam į traukinį. Traukinys šįkart švarus ir neperpildytas.

Važiuosim pusantros paros, per Kalkutą, pro Varanasį, mirties miestą, per neįtikėtiną ir nepažinią Indiją. Kalbamės su pakeleiviais apie muziką, šeimas, tradicijas, apie tai, kas šiame gyvenime svarbiausia ir kaip iš gyvenimo išeinama.

Keliaujantis maldininkas stotelėje prisiskina žiedų. Puošia savo nešiojamąjį altorėlį.

Aštuoniolikta ir devyniolikta diena. Traukinys vėluoja. Gan nedaug, tik dvi valandas. Naktis, turgus jau ištuštėjęs, dvi dienas aptarinėjamų lauktuvių nebesusirinksim. Bet dar spėjam nusipirkti po stiklinę sulčių ir lassi iš snaudžiančio pardavėjo. Ir pavakarieniauti su mus priglaudusia šeima. Miegui laiko nebelieka. Tai visai nesvarbu. Nesvarbu ir tai, kad į oro uostą atvažiuojam dulkėti iki paskutinio siūlo galo. Sveika, civilizacija. Drabužius namie išsiskalbsiu. O įspūdžius ir mintis paliksiu neskalbtus, kad išsaugotų šios kelionės spalvas ir kvapus.

Komentarai / 1

  1. purslas.

    Daug dėmesio maistui, valgymui, labai krinta į akis. Nežinau, ar skaitančiam tai labai svarbu. Gerai, kad yra įdomių detalių, nors ir nedaug.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.