Visi laiškai – žirafos

AKVILĖ ŽILIONYTĖ

Labas, npl,

tu galvoji apie mane kaip apie tekstą, o aš galvoju – siūlai siūlai, susivykit, siūlo galo nepalikit, visi čia kaip pamišę dėl siūlo galo leitmotyvo – viską narplioja ir išraizgo, o man patinka raizgalynės.

Bepigu tau galvoti apie mane kaip apie tekstą. Aš apie tave galvoju kaip apie šokėją, nes pas mane atsiradai kaip šokėjas. Atsimenu judesius, kuriuos matau diskanuose, gatvėse ar bet kur, ir galiu tai atkurti. Galiu pašokti taip kaip tu, mėgindama atskleisti ir tavo pantomimos gebėjimus: išraiška su tam tikru nepatikliu pasipūtimu – pakelta galva, griežtas žvilgsnis, pozuojant sudėtos lūpos. Galiu mokyti tavo choreografijos ir ne tik tavo šokio technikos – atidaryta krūtinė (rytiečiai sakytų, kad iš šokio, iš visos eisenos matosi, kad ne vagis), bet visos tavo šokio dramos. Ir iš viso, paprašyk manęs ir tau pašoksiu kaip A. A. Jonynas, Anastasia ar Eglė Špokaitė. Ir dar sakai, kad nebeliko, dėl ko susitikti. O kaip per skype’ą ar facebooką su manim ant stalų pašoksi?

Mano batų dėžė pilna knygų, knygų lentyna pilna batų, burna pilna gėlių, gėlių vazonai pilni cukraus, nes jei tu būtum gimęs cukrinių runkelių mieste, iš džiaugsmo visa tavo lova būtų pilna cukraus – miegotum cukruj ir lova būtų mėgstamiausia tavo vieta. Mano puodai pilni drabužių, spinta pilna morkų, cukrinė pilna pieno, židinys pilnas lėkščių, šaukštų, šakučių ir peilių, stalas pilnas laužų ir paskui tuos laužus nors grėbliu grėbk, vonia pilna pagalvių ir patalų, o ko pilna lova, jau nebežinau. Kas nors dar nusiskuta barzdą ir – fejerverkas!

Ir tada: „Ką reiškia tavo knygos batų dėžėj? Ką reiškia puodai, pilni drabužių?“ Mano knygos batų dėžėj reiškia knygas batų dėžėj, o puodai, pilni drabužių, reiškia puodus, pilnus drabužių. Čia jokių simbolių ir metaforų, čia tiesiog mėgstami jaudinantys vaizdai ir puodas, pilnas drabužių, yra ypač jaudinantis vaizdas, toks, kad nereikalauja paaiškinti, kodėl kodėl, o jei jau nori tų simbolių, tai tegul kiekvienas daiktas čia būna simbolis. Kam čia rūpi, kodėl tėtė laisto žalią sodą oranžine žarna? Tas vaizdas ir taip yra toks jaudinantis bei stebinantis, žiūrėk ir jaudinkis, net specialiai čia parašiau „bei“, nors niekad nerašau. Jei tu pamatytum, kaip visa tai atrodo, verktum arba delnais plotum iš pasitenkinimo. Galvoju apie vulgarųjį realizmą, kai puodas nesensacingas, kai neturi iš koto verčiančio fatališkumo ar šyzos, kai nėra nė vieno puodo, kuris stovėtų ne savo vietoje, kai namie nėra nė vienos knygos, nė vienos kėdės, nė vienos gėlės, kuri stovėtų ne savo vietoje, tai jau vulgarusis realizmas. Chaosas vis tiek kada nors turi vėl būti sugrąžintas, chaosas, visa maišalynė turi daug daugiau energijos, pasaulio ir tikrovės. Chaosas yra vienas iš tų dalykų, kuriuos moku vertinti ir kurti. Ačiū Dievui, nėra man jokių kambarių, kurie turėtų būti sutvarkyti, ačiū Dievui, nėra nė vienos kėdės, kuri stovėtų savo vietoje. O šitas kambarys? Tai ne tai, kas vadinama įprasta šio žodžio prasme, aš nesirūpinu kambariais.

Rašytojai tai visada taip – savo sienas knygomis susimūrina, man iki dugno išvarva akys ir burna žiūrint į jų sienas. Kas kuo nori, tas tuo save ir iškloja, mano pačios vidus išklotas bunjueliais, visais animal party, espanjolom, monparnasų orgijom, klimtais, galom, godarais.

Vis tiek labiau mėgstu miegoti ir sapnuoti nei knygas skaityti. Sapnai paveikesni, beveik visada sapnuoju seilėdamasi, o su knygom taip neapsiseilėsi, taip netrūkčiosi ir taip nesimalsi. Na, kalbėdamas ir apie knygas, ir apie sapnus gali ekspresyviai spjaudytis, bet aš dažniau spjaudausi kalbėdama apie sapnus.

Visada labai didžiuojuosi, kad sapnuoju seilėdamasi, tai rezultatas to, kad aš tikra fantazijos mašina. Didžiuojuosi, kad miegodama trūkčioju, trūkčiojama iš aistros, tad man tai ir yra aistros išdava. Mano sapnų stiprintuvas veikia gerai.

Sapnų logika leidžia daiktus pamatyti ne tokius, kokie jie yra iš tikrųjų. Gyventi galima ir sapnų logika, bet sapnų logika vis tiek logika, bus tvarka, bet kitaip, ir jei jau gyveni sapnų logika, greičiausiai nebus nė vieno vaizdo ar minties, kurią įmanytum racionaliai paaiškinti. Kolektyvinei sąmonei aistra – ugnis, meilė – širdis. Kiekvienam daiktui čia tam tikras simbolis. Atsipalaiduok ir amžinai vaizdo klipuose gyvensi – čia tavo meilės simbolis galės būti ir arklys, šokantis tango ritmu. Ausys galės reikšti sparnus, kartą per egzaminą pamačiau dėstytojo ausis, jo ausys buvo panašiausios į sparnus. Dėstytojas nežinojo, kad jei man nepatiks, aš jį išskraidinsiu ausų sparnais, bet jis mane pirmiau išskraidino į koridorių atsigerti vandens, nes nuo savo mirtino juoko epopėjos buvau visai išsekusi. Dėl manęs tegul kiekvienas sapnuoja savo sapną ir kiekvienas tegul supranta, pamato ausis savaip, kaip tik nori.

Mano tekstai, palyginti su mano supersapnais, tik pats neįdomiausias dalykas gyvenime. Ten Michaelas Jacksonas parašo esė į „Šiaurės Atėnus“ ir siūlo uždėti ranką ant jo širdies ir pajusti, kaip jis vaikystėje svajojo būti padavėja, ne padavėju. Ten mes nunuodijam tokios Algytės dukrą ir du sūnus, ir ta dukra tampa Samantha Fox, o sūnūs – Davidu Bowie ir Freddie Mercury.

Dažnai mėgstama klausti – kokia knyga, autorius, kūrėjas padarė didžiausią įtaką? Mano supersapnai daro visas didžiausias įtakas.

Dabar galvoju ir aš, kaip noriu rašyti. Galvoju, jog aš visai nebesirūpinu galvojimais, kaip noriu rašyti. Žinau, kaip man reik – man reik rašyti neatsitraukiant, nes jei pradedu rašyti tau laišką arba nesvarbu ką, turiu rašyti neatsitraukdama, kitaip man tai tampa neįdomu.