Savilaidos malonumai
DARIUS POCEVIČIUS
Knygos šiandieninėje Lietuvoje leidžiamos laikantis gana paprastų taisyklių. Autorius nuolat kalba apie dieviškąją kūrybos prigimtį, tačiau stengiasi sukurti velniškai paklausų produktą. Leidėjas be perstojo kalba apie aukštą visuomenės kultūrą, tačiau stengiasi išlaikyti kuo aukštesnę pelno normą. Pardavėjas atkakliai kalba apie masinio skaitytojo išprusimą, tačiau stengiasi palaikyti masinį pirkėjų srautą. Skaitytojas tiki gražiomis autoriaus, leidėjo ir pardavėjo kalbomis, tačiau praranda kalbos dovaną, kai pamato tuščią savo piniginę ir krūvą neseniai įsigytų abejotinų skaitalų.
Akivaizdu, kad visose šiose knygų gamybos ir vartojimo fazėse (autorius–leidėjas–pardavėjas–skaitytojas) svarbiausias elementas yra pinigai. Tačiau egzistuoja ir kitoks knygų leidybos būdas, tiesa, itin nedidelis, kuris eliminuoja dvi tarpines proceso grandis (leidėją ir pardavėją) ir iki minimumo sumažina pinigų svarbą. Tai savilaida.
Savilaidos būdu leisdamas knygas, autorius persikūnija ir tampa kartu ir autorius, ir leidėjas, ir pardavėjas. Parduodama dažniausiai už dyka, bet finansines netektis autorius kompensuoja kitu būdu – jis išvengia susvetimėjusios rinkos ir patiria malonumą tiesiogiai bendraudamas su skaitytoju.
Šįkart apžvelgsiu dvi neseniai išleistas savilaidos knygas, kurios dėl leidybos specifikos nebus prieinamos daugeliui skaitytojų ir liks „nežinomos“.
T. A. Rudokas griebiasi siurrealizmo
Tomas Arūnas Rudokas. Pornomūza U2. Kišeninis romanas. V.: Tramvajų spaustuvė, 2010.
Dėl savo ne itin švelnaus charakterio ir nelabai įprasto gyvenimo būdo žemai kritęs Lietuvos literatūrinio geto gyventojų akyse, T. A. Rudokas vis dėlto bando kapstytis ir įsitverti buvusio kultinio jaunimo autoriaus šlovės nuolaužų. Visą šių metų balandžio 8-osios popietę ir pavakarį jis oriai sėdėjo prie apskrito stalo „Suokalbiu“ vadinamoje Rašytnamio kavinėje ir kiekvienam lankytojui demonstravo ką tik spausdintuvu iškeptą šedevrą – 10 plonyčių romano „Pornomūza U2“ egzempliorių.
Užpakaliniame knygutės viršelyje rašoma: „Kišeninis romanas „Pornomūza U2“ – tai 2007 m. išleisto romano „Pornomūza“ tęsinys. Romano herojus Jurgis Mitkis toliau tęsia erotinius nuotykius kartu su Irka, Nina, Igorioku, Egle ir, žinoma, savo kūrybos bei gyvenimo deive Mūza. Ankstesnį romaną užbaigęs žodžiais „Pisu, vadinasi, esu!“, šį kartą autorius pasitelkia kitą sentenciją – „Myliu tave, supistas pasauli!“ Pasaulis Jurgiui atrodo supistas, bet tobulas – kaip tobulos pyzdos tamsa.“
Deja, šiuos teiginius ganėtinai problemiška iliustruoti droviam ir doram „Šatėnų“ skaitytojui, nes knygoje sunku atrasti bent du greta einančius sakinius, kuriuose nebūtų brutalaus sekso, riebių keiksmų ar kitų gyvenimo dugno grožybių. Anotacijoje išvardyti knygos herojai nieko daugiau ir neveikia, tik geria, keikiasi ir dulkinasi. Atrodo, autorius pats išsigąsta tokių nešvankių banalybių, nes ties knygos viduriu paskelbęs savo herojams negailestingą verdiktą – „Juodas mėnulis buvo storas kaip kiaulė. Kiaulė buvo juoda ir žviegė iš juoko, matydama tokius ABSOLIUČIAI DEGRADAVUSIUS GYVULIUS“ – radikaliai keičia pasakojimo stilių. Itin realistinį girtaujančių herojų aprašymą keičia siurrealizmas su mistikos elementais.
Netrukus paaiškėja, kad visi „degradavę gyvuliai“ yra viso labo tik šmėklos, lankančios Jurgį Mitkį blogą košmarą primenančiame jo gyvenime. Negana to, pasirodo, kad pagrindinis herojus yra anaiptol ne prasigėręs valkata, o vedęs ir vaikų turintis pilietis, tarytum gyvenantis pagal Seime priimtos Šeimos koncepcijos principus. Antroje knygos pusėje keičiasi netgi sekso scenų aprašymas: „Jie atsigulė ant grindų ir mylėjosi. Kūdikis Jurgelis užmigo tarsi aguonų pievoje, šypsodamasis. Šmėklos dingo. Nebuvo nei šukių, nei kraujo. Jis tegirdėjo savo jaunų tėvų meilės ritmą, kaip motinos pilve, kada tėvas ateidavo pas mamą į svečius.“ (p. 22) Graudžią tėvišką ašarą spaudžia finalinė romano scena: Universiteto gatve Jurgis Mitkis stumia vežimėlį, kuriame guli Jurgiukas Mitkiukas, aprengtas jūreivio palaidinuke…
Taigi pagrindinis herojus iš tikro labai dorovingas, tačiau baisiai nelaimingas. Kaip ir pats autorius, knygoje pateikiantis daug autobiografinių detalių – tėvo mirtis, giminių parduotas butas, jį priglaudęs žmogus ir pan. Tokios nelaimės, kurias aprašinėti yra gana nuobodu ir skausminga, mano manymu, ir priverčia autorių pasukti iškreiptos fantazijos (siurrealybės) link. Bet šis metodas išgelbsti visą kūrinį.
Reikia pripažinti, kad T. A. Rudokas sukūrė trumpą ir labai intensyvų… ne, ne siurrealistinį romaną, o tvirtai sukaltą tokio romano scenarijų. Jį gerokai išplėtus ir papildžius personažus charakterizuojančiomis detalėmis, išeitų gana retas lietuvių literatūroje mistinis andergraundo trileris. O dabar belieka tenkintis poros valandų skaitalu ir tiek pat trunkančiu lengvoku katarsiu.
Revoliucijos nesukėlėm, užtat pasilinksminom
Cinikas. Tegul klykia sirenos… Eilėraščių rinkinys. Hardcore.lt, 2010.
2010 m. sausį didžiajame Vilniaus andergraundo portale „Hardcore.lt“ pasirodė Ciniku pasivadinusio autoriaus savilaidos eilių rinkinys. Vadinasi, poetinis gyvenimas vyksta ne tik LRS Rašytojų klube, didžiosiose leidyklose ar konferencijose, į kurias kviečiami lietuvių poezijos grandai.
Ciniko eilėraščių rinkinys pradedamas šūkiu „Tegul klykia sirenos, pranešdamos apie visuotinę debilų utilizaciją“ ir perspėjimu „Tai ne menas ir ne literatūra! Mes tik spjaudom ant šaligatvio“. Pridėta ir dedikacija: „Visiems, kurie nerimsta.“ Tolesni puslapiai skaitytojus pasitinka emocingais, socialiai angažuotais, hardkoro dvasią atitinkančiais tekstais, įrėmintais raudonuose ir juoduose skrituliuose.
Oratorija pagal Pintikliuškiną
trach taba dach ir nieko tik pažyra kibirkštys ir vėl saugu traiškyti kasdienybę pro rakto skylutę žiūrėti į praplaukiančius debesis nesustojančius dangaus kupranugarius spjaudančius H2O tiesiai tau į mielą snukutį emocingai rodantį nepasitenkinimą egzistuojančia pasaulio operacine sistema tačiau su didžiuliu užsidegimu toliau statai pamatus naujam babelio šūdų supermarketui smagu atsipalaiduot be politikos lytinių santykių froido feminisčių žviegiančių apie visuotinį sąmokslą gėjų kurie visai zjbs bičai tik smegenys tiesiog kažkuriuo momentu gavo ne tą programą manau tai tik operatoriaus klaida mes nekalti mes tiesiog pelkių siurbėlės grožiu nepasižymim tačiau pasaulinei medicinai praverčiam
Atvirai sakant, tie „dangaus kupranugariai, spjaudantys tiesiai į mielą snukutį“, itin primena kadaise andergraundinio, o šiandien beveik elitinio Vilniaus poeto B. Januševičiaus opusą iš 2007 metų rinkinio „Raugintu krauju“:
taip gyvuliškai snigo taip sąžiningai gėriau lyg dar turėčiau ką pragerti be savo apgailėtino snukučio
Panašiai yra ir su kitais Ciniko eilėraščiais. Jie primena ankstyvuosius A. A. Jonyno, G. Patacko ar B. Januševičiaus tekstus, parašytus pernelyg nesilaikant eilėdaros kanonų, tačiau jų ir pernelyg nelaužant. Hardkoro poetas Cinikas tiesiog žino, kad tokie kanonai egzistuoja, tačiau nesistengia nei jų laikytis, nei nuo jų nutolti. Atoki distancija, vieniems reiškianti pagarbą, kitiems – abejingą šaltumą.
padainuok man dainą
aš šiandien nevalgysiu sniego šiandien nedarysiu revoliucijos nevalgysiu sojos nebučiuosiu švenčiausios mergelės kojų neprisikelsiu iš numirusių nei trečią dieną nei dar kažkurią kažko teisti aš šiandien daužysiu krumpliais sienas žiūrėsiu į trūkusius kapiliarus pasaulio žemėlapį mano pasaulį neteisingai gražų ir laimingai nelaimingą mylėsiu tave mano broli verkiantis už stiklo pabučiuočiau tave o bratka tačiau vyrui juk nepadoru seilėtis vyrui padoru būt atsakingam už pasaulio gelbėjimą moterų išlaisvinimą iš pasaulinės patriarchato priespaudos o bratka – būk mano sese o sese – padainuok man dainą apie rytojų kuris išauš tiesiai man į širdį
Taigi Cinikas revoliucijos nekels – nei socialinės, nei poetinės. Kokiems velniams? Kaip sakė kitas į poetinį andergraundą jaunystėje linkęs didis eiliakalys: „Į Vilnių, kvepiantį / lapių kailiais ir hiacintais, / įsiveržė Choleros haidukai – / tą naktį šnipai išpjovė / Medininkų sienos postą. // O poetui – tai kas: / jis spalvingoj rugsėjo kolekcijoj / renkas analogijų neturinčią / metaforą.“
Save Cinikas pristato šitaip: „Esu neišsilavinęs, nieko nebaigęs, nepastatęs namo, bet pasodinęs medį ir užauginęs sūnų. Esu totalus bedarbis, nes darbas manęs nemėgsta, kaip ir aš jo. Tikiu, kad menas gimsta, gyvena ir miršta gatvėse. Būtent miršta, nes kiekvienas gyvas tvarinys turi pradžią ir pabaigą. Kaip akimirką gyvuojantis graffiti ant niūrios prezidentūros sienos, kuris vos prašvitus jau tampa šviežiu baltų dažų plėmu.“
Taip. Ne tik poezija, bet ir visas menas turi būti akimirksnį švystelėjęs blyksnis, jau kitą sekundę nugramzdinantis stebėtoją į dar niūresnę tamsą, kuri dažnai vadinama susitaikėliška gyvenimo realybe be maišto, kanonų laužymo ir revoliucijų.
