Priešybių pinklėse
DOVILĖ ALEKSANDRAVIČIŪTĖ
Vaikštant po Nacionalinės dailės galerijos sales vienas iš dėmesį patraukiančių kūrinių man visuomet yra Gedimino Karaliaus skulptūra „Šaukštas“. Poetiškai kalbant, ji žeidžia savo fiziniais spygliais, o vėliau glosto švelniu idėjiniu vidumi. Pirmiausia sužavi ir iš pasitenkinimo šyptelėti priverčia pats skulptūrinis sprendimas.Jis man primena vaikystę, kai bet koks gamtos objektas, kiek nors panašus į kasdienio naudojimo daiktą, tapdavo žaidimų namų buities reikmeniu. Tačiau mano vaikystės prisiminimuose kaštonai būdavo dubenėliai, o Karalius siūlo žaisti su kaštoniniu šaukštu. Ir siūlo žaisti įnirtingai, įtemptai, tarsi klaidžiojant po labirintą, kur netikėtai tai šypsodamasis, tai liūdėdamas vis atsimuši į visiškas priešybes.
Antrą kartą šypteliu tada, kai apie skulptūrą pagalvoju kaip apie medinį šaukštą. Juk šaukštų drožyba yra vienas iš tradicinių amatų. Bet Karaliaus šaukštas nėra paprastas (deja, nepavyko išsiaiškinti, iš kokios medienos jis pagamintas), tai aikštingas, savo spyglių tiesiogine ir perkeltine prasme nepraradęs objektas – kaštoninis šaukštas.
Taigi žaidimų šaukštas spygliukais kabinasi į tikras, žaismingas, bet vis rimtėjančias ir daugybės galvoje šmėžuojančių priešybių painiojamas mintis apie „Šaukštą“. O jų tikra gausybė: aštru–švelnu, tamsu–šviesu, buities daiktas–meninis objektas, kultūra–natūra ir kiti. Nors dažniausiai viena priešybė naikina kitą, čia žavi tai, kad daugybė priešybių sukuria ne tik sumaištį galvoje, bet ir meninį objektą. Karaliaus žodžiais tariant: „Menas [...] lyg mestas akmuo, kuris išjudina smegenų užsistovėjusią kūdrą, išjudina mintį.“ Taigi mintys apie šaukštą kaip skulptūrą.
Skulptūra, negana to, kad joje telpa daugybė prieštarų, dar yra ir dvigubo fizinio pavidalo – sudaryta iš dviejų dalių. Viena dalis tebūnie „kaštoniškoji“, o kita – „šaukštiškoji“.
Mąstant apie „kaštoniškąjį“ kūrinio dėmenį, reikia pasakyti, kad autorius pateikia iš pažiūros antrinę kaštono dalį: sėklos dėžutę arba tiesiog kiautą. Jo pagrindinė funkcija yra saugoti sėklą iki subręstant, taigi ir savo prigimtinės prasmės jis netenka drauge su ja. Šiuo atveju kiautas yra netekęs ne tik sėklos, bet ir kitos savo dalies – jo yra tik pusė. Jame žioji tuštuma. Švelni, balta materija, tįstanti žemyn, gobiama dėžutės, atrodo, lyg būtų ištekėjusi ją pravėrus, o kiautas, tarsi nenorėdamas prarasti savasties, vis tiek gobia ir saugo bent jau ją.
Tačiau, mąstant apie „šaukštiškąjį“ skulptūros dėmesį, viskas nebeatrodo taip fatališka ir dramatiška. Šaukštas kaip daiktas ne tik nėra nieko netekęs, bet ir yra gavęs apsaugą, kiautą. Tačiau nors fiziškai ir gavo, būtent dėl to funkciškai neteko taip pat fatališkai daug. Juk šaukštas savo paskirtimi yra kasdienis buities įrankis, skirtas valgyti. Bet vien tik pagalvojusi apie valgymą šiuo šaukštu burnoje jaučiu skausmą ir kraujo skonį. Neišvengiamai iškyla kita panašaus, tik ne tokio skausmingo, įsijautimo patirtis, kurią išgyvenu mąstydama apie Méret Oppenheim „Objektą“. Šis kūrinys, sudarytas iš puodelio, lėkštutės ir šaukštelio, šleikštulį kelia būtent dėl pastarojo. Kad ir kaip įsijautusi mėginu įsivaizduoti gerianti ką nors iš šio puodelio, tai neprilygsta šleikštulio jausmui, kurį patiriu, kai įsivaizduoju šaukštelį savo burnoje. Jaučiu, kaip šeriai tarpsta tarpudančiuose, lenda į gerklę, kutena gomurį, veliasi aplink liežuvį, sudrėksta nuo seilių ir palieka bjaurų šlapio kailio skonį burnoje. Karaliaus darbas palieka ne tik skonį, bet ir skausmą. Atrodo, kad šaukštas atveria žaizdas burnoje, kaip kad atsivėrė ir ėmė baltai kraujuoti kaštonas.
Iš viso to išplaukia milžiniškas, painus minčių chaosas, bet būtent jis ir priešybių derinimas viename objekte ir yra tai, kas traukia prie šio kūrinio. Baltas, tuščias šaukšto vidus tarsi Kazimiro Malevičiaus darbas „Suprematistinė kompozicija: baltas baltame“ apima begalę galimybių, jis apipila žiūrovą gausybe idėjų, bet drauge, būdamas begalybe, yra vienas iš galimybės variantų, juk rodyti begalę pasirinkimų yra vienas iš pasirinkimų. Spygliuotas kiautas Karaliaus dėka tarsi trumpą akimirką atveria baltą būtį, kuri lyg žeidžiantis šaukštas maitina naujomis, prieštaringomis, chaotiškomis mintimis, tarpsta ir neduoda ramybės suvokėjo sąmonėje. Teisingai pats Karalius yra pasakęs: „Suvokimas – jausmas, kad kažkas yra. Yra viena – Absoliutas, kuris atsiskleidžia paveikslų ir būdų neribotose galimybėse.“
