Ne vandens, o nuskęsti

MINDAUGAS NASTARAVIČIUS

Jūratė Baranova. Baimė nuskęsti. Esė rinktinė.
V.: Apostrofa, 2009. 168 p.

Nebūtina eiti per tiltą. Nereikia bristi į vandenį. Sapnuoti skenduolį. Kad bijau vandens, tenka prisiminti į rankas paėmus filosofijos profesorės Jūratės Baranovos eseistikos knygą „Baimė nuskęsti“. Joje žmogus skęsta ne tik vandenyje. Skęsta savyje, kitame, skęsta žodžiuose, žodžiai skęsta tyloje, žodžiuose skęsta tai, kas ištylėta, kas anapus kalbos, tad anapus paties žmogaus, tai – kas nepasakoma. Gal iš baimės nuskęsti. Arba bijant išplaukti gyvam.

Knygoje, kuri sudaryta iš kultūrinėje žiniasklaidoje publikuotų, taip pat iki šiol neskelbtų tekstų, autorė plaukia per filosofijos, literatūros, kino, dailės kūrinius, platų kultūrinį akiratį siedama su savo kasdienybe. Devyniolikoje esė po vienatvės, laikinumo, moters ir vyro santykio, turėjimo ir buvimo skirties bei kitus žmogaus būklės vandenis ji kartu su savimi plukdo ir tą, kuris nori tik plaukti, tad nemąsto savęs kaip sustosiančio, ir kitą – suvokiantį, kad galiausiai nebeišplauks. Ir kad tai terūpi jam vienam.

Esė rašymas Baranovai, kaip sako ji pati, – it žaidimas šachmatais, žaidimas tarsi Ingmaro Bergmano „Septintajame antspaude“, tačiau ne tik su mirtimi, bet ir su savimi. „Kad ir kaip gudrautum, šis žaidimas šachmatais iš anksto numato būsimą pralaimėjimą. Tačiau kol rašoma, vis dar kai kas lieka – bent jau atidėjimas laike.“ (p. 48)

Kaip ir pirmoje eseistikos knygoje „Meditacijos: tekstai ir vaizdai“ (2005), Baranova kūrybingai kalbasi su jai artimais kūrėjais, jautriai analizuoja jų kūrinius, – tarkim, virtuoziškai nardo po lenkų režisieriaus Krzysztofo Kieślowskio „Mėlyną“, atidžiai iriasi per dailininko Šarūno Saukos „Sakmę apie Sigitą Parulskį“, – tačiau kalba ne tik „apie“, bet ir tai, kas rūpi jai pačiai, ką aplink save ir savyje, kitame regi ji pati, kas turėtų būti svarbu kitam, kiekvienam. „Supratau, kad gyvenimas stipresnis už mirtį. Kad kito mirtis vis dėlto yra kito mirtis. Su mano mirtimi ji neturi nieko bendra. Kad mirštame visada vieni.“ (p. 22) Kaip kad knygoje nekart minimo poeto Aido Marčėno soneto „Vasario šaltis“ paskutinėje eilutėje – „juk mirs visi! bet aš vis tiek labiausiai“. Akademiniame straipsnyje ar knygoje Baranova galbūt rašytų, kad čia autentiška sąmonė mąsto save kaip baigtinę, kad šioje poetinėje akimirkoje skleidžiasi vokiečių filosofo Martino Heideggerio „gyvenimo myriop“ suvokimas. Kaip eseistė ji kalba taip pat įtaigiai, leidžia pažinti savo pačios mąstymo ir suvokimo gelmes, nors „niekada iki galo nežinai, kas dedasi kito žmogaus galvoje. Deja, ne visada iki galo suvoki, kas dedasi tavojoje.“ (p. 29)

Knygoje autorė yra pakilusi nuo darbo stalo, moksliškai nebenagrinėja filosofijos ar literatūros temų, išeina iš universiteto auditorijos, tačiau visa tai plaukia su ja kartu – kelionėje po save, stažuotėje tose erdvėse, į kurias išsiruošiama atlikus akademinius įsipareigojimus ir kitus darbus, nors į atmintį ir „atplaukia pesimistiniai Arthuro Schopenhauerio tonai“ (p. 132). Bet tada ir yra laiko klausti ne studentų, o savęs: „Kas geriau – nuobodulys ar aštrus skausmas? Pasirinkimas nėra labai didelis. Gal vis dėlto geriau aštrus skausmas? Man asmeniškai tai geriau pažįstama kančios forma.“ (p. 133) Individualūs išgyvenimai, susipynę su moters žvilgsniu į savo kasdieną, perskaitytomis ir mėgstamomis knygomis, kino filmais ar paveikslais, šioje eseistikos knygoje įgauna bendražmogiškumo toną, autorė kalba ir „apie save“, ir „apie mus“, ką prarandame ir atrandame, kad „gebėti neįstrigti kokiame nors praradime – išradingas ir sunkus, bet kartu ir išganingas gyvenimo menas. Kai kuriuos praradimus pasiseka prijaukinti, kiti kerta ypač skaudžiai, atima jėgas, gal net suvisam.“ (p. 64)

Baranova vaizdžiai, stilistiškai patraukliai bendrina ir geografinių stažuočių bei kelionių įspūdžius: nuo kavos gėrimo su prancūzų filosofu Jacques’u Derrida, kai nustemba, „kaip velvetinis jo plytų spalvos kostiumas puikiai dera prie jo gilių rudų akių“ (p. 147), ekskursijos po Stokholmą su rašytojais Rolandu Rastausku ir Giedra Radvilavičiūte, kur „gana paradoksalu kas vakarą vaidinti, nors ir intriguojantį, bet keistoką rašytojo vaidmenį“ (p. 45), iki atostogų su anūkais Palangoje, kai autorė seka, „ką jie valgo, ar neperšals, ar ne per giliai brenda į jūrą“ (p. 99).

Ji pati paauglystėje gylio nemėgo – nubrisdavo iki kaklo ir parplaukdavo į krantą. „Juk plaukdamas gilyn gali staiga pajusti, kad dingsta jėgos.“ (p. 7) Galbūt jėgos ne tik plaukti, bet ir gyventi, atrandant ir prarandant, klijuojant prisiminimų šukes ir lipdant intelektualinių ar tiesiog įprastų žmogiškų patirčių nuotrupas, tampančias žodžiais. Gal tam ir reikalinga atmintis, galbūt todėl joje ir jaučiamės saugūs, nebijodami plaukti ne tik tolyn, bet ir į gylį. Kas bus, jei „imsiu nebeprisiminti, kur link einu?“ Kas bus, jei atmintis nuskęs sielos vandenyne? Užrašyti žodžiai, kurie leis suprasti, „kur link mane neša paskutinės likusios jėgos, ir taip beviltiškai neklausinėsiu praeivių man nežinomo kelio“ (p. 115). Ne tik užrašyti, bet ir ištylėti žodžiai, nes „jei kas ir išsprūsta į viešumą pasirašyta mano pavarde, tai tik tada, kai pajuntu, kad tekstą stumia pirmyn bent jau nutylėta mintis“ (p. 46).

Šio keisto sutapimo nutylėti nenorėjau. „Ar kada nors nueisime kartu į baseiną?“ – netikėtai buvau paklaustas praėjus maždaug savaitei po šios knygos perskaitymo, klausiančiajai nežinant, kad „Baimę nuskęsti“ turiu ant stalo. Atsakiau, kad bijau vandens. Tačiau bijau ne vandens. Bijau nuskęsti.