Kovo devynioliktosios Druskininkų bliuzas

GINTARAS BLEIZGYS

Tai įvyko kovo devynioliktą dieną. Tai neįvyko. Įvyko ne tai, o įvyko kovo devyniolikta diena. Ir netgi dar kitaip. Ta diena neįvyko. Ji dar vyko. Ji dar beveik tik prasidėjo. Tai buvo Druskininkai. Ir ten buvau aš. – – Visos antys buvo išlipusios iš Nemuno, nes ledo lytys labai pokšėjo, grasindamos sutraiškyti visa, kas lieka vandenyje. Antys turškėsi balose tarp Nemuno ir gydyklų. Priėjau ir atsistojau jų viduryje. Stovėjau, kol jos liovėsi į mane kreipti dėmesį. Trynėsi aplink kojas kaip kokie šunys. Buvo debesuota, bet debesys tokie kaip rūkas, tokie beveik permatomi, todėl atrodė, kad oras yra pilnas saulės, ir buvo šilta: plius dvylika. Taip staiga, taip net antims netikėtai tie plius dvylika, tai antys todėl ir buvo tokios apkvaitusios – pakeldavo galvas, pažiūrėdavo į mane, nusispjaudavo ir toliau sau turškėsi aplink kojas.

Druskininkai. XX a. pr. atvirukas. Fotografas L. Baranowskis

Palyginti su šiuo atšilimu, su šiuo ančių išvarymu iš Nemuno ir Rojaus, buvau tuščia vieta, niekalas, į kurį net antims lieka tik nusispjaut, nusigręžt, gyvent, dalyvauti vykstančioje kovo devynioliktoje, savo gyvenime, savo baloje, savo debesyje – dairiausi po viską, kas tik buvo: plius dvylika ir plius mano gyvenimas, plius Druskininkai, kuriuose gimiau ir baigiau pirmą klasę, ir plius kokie trisdešimt metų, plius Kornelijus Platelis, Nijolė Miliauskaitė, Vytautas P. Bložė, mano tėtė, senelis, dar galėtų būt koks nors M. K. Čiurlionis, plius antys, daugybė ančių, žiūrinčių į mane kaip į visiškai tuščią vietą, daugybė žiūrinčių ir spjaudančių ančių, plius vandens atrakcionų parkas, plius pradėtas statyti naujas tiltas, plius pikti žmonės anapus Nemuno, kurie gyveno sau ramiai čia dešimtmečiais, o dabar staiga pakliuvo tiesiai prie tilto, galėtų nusikaldinti gerus peilius ir budėti ten po tiltu, kai ateis laikas, kai vaikščios visokie poilsiautojai, galėtų nebūti pikti, galėtų džiaugtis gyvenimu ir rinktis sau pinigėlius iš po tilto, galėtų įdomumo dėlei nusipjauti kokio atvykėlio galvą, nugremžti mėsas, iš kaukolės pasidaryti peleninę, sėdėtų sau, rūkytų, kratytų pelenus į kaukolę, juoktųsi, o dabar pyksta, kad palei jų kiemus tiesia tiltą ir rengia automobilių aikšteles, ot, sunkiai gi vis dėlto prisitaiko tie lietuviai prie kintančių gyvenimo sąlygų, prie naujų galimybių, naujos beprotybės, visatos srauto, ne, čia per daug poetiška, jokios visatos, – prie Europos srauto, nemoka atsipjauti savo Europos gabalo, nuo Mindaugo, nuo Gedimino, Vytauto – niekaip neišmoksta imt ir atsipjaut, būtų imlesni permainoms, tai tik stovėtų po tiltu ir pjaustytų, o antys, išvarytos iš Nemuno, žiūrėtų į juos ir spjaudytųsi iš nervų, ot, sakytų, tie lietuviai, šitiems tai sekasi, šitiems tai gyvenimas pats į saujas, t. y. ant peilių, eina, bet šiandien taip nevyksta, viso šito nėra, šiandien kovo devynioliktoji, ji savaime išlindo iš tirpstančio sniego, be menkiausių mūsų pastangų, net be supratimo, nepaisydama visų mūsų bukumo, ėmė ir išlindo ta kovo devynioliktoji, geltona nuo saulės kaip kokia trizna, kaip beveik laimė, kaip ančių turškimosi, ledo lyčių pokšėjimo ir vaikų spiegimo Druskininkų vandens atrakcionų parke diena, o, beje, ne tik vaikų spiegimo – ir moterų spiegimo, ir vyrų baubimo diena, ir ožių tvartukuose anoj Nemuno pusėj mekenimo, ir veršių ten pat baubimo, ir dar visokio kitokio labai labai didelio baubimo diena – baubimas jaunesnysis, baubimas vyresnysis, baubimas, kurį girdžiu aiškiai, baubimas, kuris vos girdisi, baubimas, apie kurį parašysiu, baubimas, apie kurį nutylėsiu, išsigandusio vyro baubimas, senstančio vyro (pavyzdžiui, Sigito Parulskio) baubimas, nenusisekęs baubimas, sėkmingas baubimas, paskutinis baubtelėjimas, kovo devynioliktosios baubtelėjimas, ji vis baubens ir baubens mano galvoje, kol galiausiai negalėsiu išsilaikyti ir pats imsiu baubti šitais štai žodžiais, šitomis štai raidėmis, antytėmis, kurios, vos tik man pradėjus baubti, pakelia galvas, pasižiūri į mane ir nusispjauna, žodžiu, praėjęs pro antis ėjau prie Nemuno, lipau laipteliais ten, kur ištrykšta grožio šaltinis, bet nuo šaltinio nusisukau, atsisukau tiesiai į Nemuną ir vėl ilgai ilgai žiūrėjau, kol jis liovėsi į mane kreipti dėmesį, trynėsi aplink kojas kaip koks šuo, o iš tikrųjų tai plukdė didžiules lytis ir pokšėjo, ir šitas pokšėjimas, pagalvojau, yra tarsi koks Nemuno perdimas, – – stovėjau prie Nemuno, kol jis liovėsi į mane kreipti dėmesį ir trynėsi aplink kojas kaip šuo, žiūrėjau į plaukiančias ledo lytis, antis pamažu pamiršau, nes čia, visiškoj upės artumoj, buvo gerokai rimtesnių dalykų nei antys, – – lytys buvo didelės, kai kurios maždaug pusės futbolo stadiono didumo, Nemunas gerokai patvinęs, kažkaip pirmą kartą pamačiau, kokia greita yra Nemuno srovė, pati banaliausia laiko metafora – upė, pagalvojau, Nemuno tėkmė yra laikas, ir net šyptelėjau, kaip tai banalu, tačiau tada vėl pajutau, kad šiandien pirmą kartą supratau, kokia greita yra Nemuno tėkmė, koks greitas laikas – tik kelios dienos per metus su tomis didelėmis lytimis, kelios praregėjimo dienos, kelios bliuzo dienos, šniokščiančio, baubenančio, spiegiančio, nešančio, antis iš upės išvarančio Druskininkų bliuzo dienos, plius dvylika, plius trisdešimt metų, plius pusė mano praeities – tėtis gyvas, motinos nebėr, pusė mano veido nėra – viena pusė bažnyčioje, į kurią važiuosiu (šį vakarą vyrų vakarienė), kita pusė Nemune, viena pusė Druskininkuos, kita pusė Vilniuj, viena pusė Druskininkuos, kita pusė kitoj pusėj, būtų galima sakyti „anapus“, bet šitas žodis gali pasirodyti per daug banalus Druskininkų bliuze, Druskininkų triznoj ar kitoj vietoj, iš kurios kiekvienas turime teisę kilti į dangų, išsiauginti anties sparnus ir nuskristi arba išnykti, nebūti, viena pusė – pergalė, kita pusė – niekas, apėmė toks keistas noras susirasti virvę su inkaru ir mesti ant praplaukiančios ledo lyties, užkabinti, įstrigdyti į lytį ir mėginti sulaikyti, įdomu, pagalvojau, ar galėčiau išlaikyti pusės futbolo stadiono didumo ledo lytį, nuneštų mane kaip šiaudą, o jeigu prisiriščiau ne tik prie tos lyties, bet dar ir prie kranto, įsibetonuočiau kojas ir laikyčiau, įdomu, ar nutrauktų kojas, gal rankas, išluptų sąnarius – ir tada labai pokštelėjo, taip, kad net krante pašoko pulkas ančių, – viena didelė ledo lytis trenkėsi į kitą didelę, į naujojo tilto pamatus, ir prasiskyrė debesys, pamačiau, kad upe plaukiančios ledo lytys ir debesys yra kažkokie vienodi, pajutau, koks esu silpnas ir menkas prieš upės, debesų ir ledo lyčių galybę, ir pasakiau, tegu ateina angelas arba koks demonas, tegu jisai šoka į upę, tegu čiumpa ledo lytį, tegu galynėjasi, kokia nors dangiška būtybė, kitokios galios, kitokių parametrų, kitokios demonizacijos arba angelizacijos, štai tokia būtybė tai neabejotinai galėtų sustabdyti, sutriuškinti visas šitas ledo lytis, visą šitą tėkmę, ir Nemunas man pradėjo rodytis tarsi koks raumeningas, gigantiškas, permatomas demonas, kuris varo lytis ir žūtbūt nesirengia pasiduoti, nesirengia nusileisti nė vienai dangiškajai būtybei, kurią netyčia per šitą savo galvojimą, per šitą savo antyną ir raidyną galiu prišaukti, mačiau, kaip Nemunas šiaušiasi prieš mane, traiško iš galios pertekliaus ledą, mačiau, kaip debesys smenga į jį, ir saulė, ir mano gyvenimas, trisdešimt, trisdešimt ketveri metai, tai, kas neturi metų, mačiau kaip Vytautas P. Bložė, Nijolė M., mačiau virves, kuriomis esame pririšti, mačiau S. Gedą – – labai vaidentis pradėjo man, todėl nusigręžiau nuo upės, mostelėjau ranka, pasitrauk, sakiau, demone, žodžiu, ėjau palei upę, buvo labai mažai žmonių ir tik ten, kur į Nemuną įteka Ratnyčėlė, staiga pakliuvau į naują antyną, į tokį antyną žvejyną, staiga kaip pradėjo lįsti tos meškerės, einu, o jos vis lenda ir lenda, ir kuo toliau, tai vis daugiau, žodžiu, sustojau ir skaičiavau – keturiasdešimt aštuoni žvejai, daugiau negu ančių toj vietoj, tiksliau, vargšės antys visos nuvytos, o jie žvejoja, išsitraukia degtinės, gurkšteli, pasidalija, juokiasi, o aš stovėjau kaip miręs, kaip iš ano pasaulio, kaip ir nematomas, kaip ir netrukdantis, kaip ir nebūtų manęs, kuris nemoka taip juoktis, kuris yra bukas, keturiasdešimt aštuoni potencialūs apaštalai, pagalvojau, keturiasdešimt aštuoni gaudantys žuvį, kuriuos Kristus gali pašaukti bet kurią sekundę: viskas, baik gert, eik žvejoti žmonių, nuo šiandien tu būsi žmonių žvejys, tu nebegersi, Petrai, nebestovėsi prie upės, aš pastatysiu tave prie kitokios upės, prie kito Nemuno, bliuzo šokėjai, man vis blogėjo ir viskas skaidrėjo, išsišvietė, ėmiau lyg ir suprasti visokius dalykus, kurių žmogui geriau nežinoti, nes žmogus gali sprogti, neišturėti, paskui važiavau į Vilnių, skubėjau į vyrų vakarienę, ir oras vis dar buvo geltonas nuo saulės, pilnas didelės laimės, didelio pavasario, ir galvojau, kad ne taip jau vis dėlto lengva rasti savo vietą žmogeliui, tą peiliuką po tiltu nusikaldinti, ko nė Mindaugas – Gediminas – Vytautas vis dėlto taip ir nesugebėjo padaryti, ar pakilti vienam iš tų keturiasdešimt aštuonių žvejojančių prie upės, išpilti degtinę, išskleisti sparnus ir pulti į debesis, ne taip jau lengva yra žmogui imt ir skraidyt, ir antys tą puikiai supranta – pasižiūri, nusispjauna, o Gintaras štai šoka visaip nerasdamas vietos, neišsitekdamas, gal vis neapsispręsdamas iki galo, vis važiuoja iš Druskininkų į Vilnių, neturėdamas vietos, bliuzo ritmu – – –