Kluks

ROSANA LUKAUSKAITĖ

– Ar mes – kiaulės?

– Ja ja!..

Popiet mama paprašė, na, gerai jau, liepė sutvarkyti namus ir pakloti lovą svečių kambaryje, nes vakare apsilankys ir liks visai nakčiai kiaulė.

– Mes turime svečių kambarį? – nusistebėjau.

– Tai svetainė, mieloji…

– A, – ironiškai vyptelėjau.

Iš pradžių pamaniau, kad būsimos viešnios vardas iš raidės „k“ man tik pasigirdo. Velniop tave, „Power Hit Radio“, pagalvojau. Vėliau paaiškėjo, kad čia ne nesusipratimas ir ne pokštas – kas antras žodis, išskriejęs iš tėvų lūpų, buvo „kiaulė“ („Kiaulė tą, kiaulė aną…“). Jau bloga darėsi nuo tokių kiaulysčių. Ar dėl to mirkau lietuje laukdama autobuso, kuris iš taško K I mane nuvežė į tašką K II (t. y. į namus)? Ar dėl to sėdėjau sausakimšame „Ikarus“ niekaip nesulaukdama savo Dedalo? Ar dėl to ten ausinuku klausiausi estės Kerli, kurios drugeliai verkia už mane (koks palengvėjimas!). Ar dėl to derėjausi su savo vidiniu kontrolieriumi, kuris jau žadėjo mane išmesti už pakarpos (gal manydamas, kad aš kitokios pakraipos?), bet paskutinę akimirką apsigalvojo, nes parodžiau susidomėjimą jo paties dokumentais?.. Tiek to – nėra čia ko širsti. Namai namučiai, be namų negerai, gimtinėje ir tvoros žydi, o tvartai gėlėmis kvepia ir t. t. Be to, reikia džiaugtis kiekviena proga pasižmonėti. Žinoma, tik tol, kol tai vyksta tarp žmonių, bet aš neišranki – jei kiaulė, tai kiaulė.

Siurbdama grindis ir valydama dulkes jaučiausi atliekanti ilgai ir sėkmingai atidėliotą lažą. Aš tikrai ne iš tų retų personų kaip „vitaminų pardavėjas“ Regimantas Tamošaitis, kuriam, cituoju, net grindų plovimas yra dvasinė veikla (ypač jam patinka taisyti unitazą: „Tiesiog smagumas, kai vanduo liejasi laisvai. Štai kada pajunti tikrą polėkį!“). O aš dar stebėjausi, kad poetą Friedrichą Schillerį įkvėpdavo supuvę obuoliai. To tikrai nepajusi skaitydamas jo poeziją, o gal ir pajusi?..

Visokios nuograužos mėtėsi pakampiuose. Kokie čia paršeliai lankosi, kai manęs nebūna, baisėjausi.

Apkuopusi kambarius stebėjau, kaip motina nervingai vaikšto po juos vis dirstelėdama į stojiškai jau dvidešimt metų tiksintį laikrodį. Ne jai vienai tiksintį – visiems. Tiems, kas kino salėse iškentė dvi su puse valandos trukusią „Keistą Bendžamino Batono istoriją“, nuoširdžiai pavydžiu geležinių nervų ir turiu tik vieną smalsų klausimą – ar buvo verta?..

Užsidariusi savo kambaryje apsivilkau rausvu, kimono kiek primenančiu chalatu ir spėliojau, kuri kiaulė būtent šįvakar pas mus svečiuosis: ar tai bus impozantiškoji teta Kiaulienė, o gal femme fatale pusseserė Kiaulaitė, gal trigonometriškasis pusbrolis Paršaitis, na, nejaugi bravūriškasis dėdė Bekonas… Taip taip, mūsų giminių pavardės stačiai keistokos. Kažkas kartą pajuokavo, kad mūsų visų totemas turėtų būti šernas, o herbe galėtų puikuotis šnipas. Pajuokavo ir liko mūsų interesų rato užribyje. Esame vieningi. Paršeliai gyvena bendruomenėmis – kuo didesnė banda, tuo didesnis saugumo jausmas. Ką, nejau nematėte australų filmo „Mažylis mieste“?

Priėjusi prie veidrodžio arba, kaip jį vadina Kilgoras Trautas, vartų į kitas galaktikas, supratau, kad nieko nebus – vien su chalatu, esant namuose svečių, nepasisklaidysiu. Iš spintos išsitraukiau suknelę, deja, šiandien ji buvo tikra pankė – maištingai susiglamžiusi, neglamūriška. Į elektros lizdą, kuris komiškas, bet man kai ką labai primena, įkišau laidynės kištuką ir, klausydamasi japoniškos grupės „Schwein“, išsijuosusi kibau lyginti savo mažąją „neformalę“. Nespėjusi baigti, namie pajutau sujudimą. „Ji jau čia!“ – pagalvojau. Nulipusi į apačią akis į akį susidūriau su Lietuvos baltųjų veislės atstove. Viešnia nebuvo panaši į dailininko Davido Ho pieštas „žmogkiaules“ – ji tiesiog buvo savimi (Sus scrofa domesticus).

– Susipažink, čia – Paskutinė Kiaulė, – pristatė tėtis (nejaugi PETA pagaliau pasiekė savo, susimąsčiau) ir dar sušnibždėjo: – Ta pati, su kuria bylinėjomės dėl keturių arų prie sodo namelio, bet jeigu paslaugysime ją, tai žadėjo užrašyti mums ir likusius savo…

Nebenugirdau pragmatiškų reikalo detalių, nes susižavėjau tuo, ką išvydau. Kiaulė – vienintelis gyvūnas, galintis įdegti. Jos kramtymo aparatas toks pat kaip žmogaus. Paršeliams ir vaikams iškrenta pieniniai dantys, o širdis plaka tokiu pat ritmu… Būtent kiaulės širdies vožtuvas įsiūtas pasaulinio garso kultūristui, Holivudo kino aktoriui ir Kalifornijos gubernatoriui Arnoldui Schwarzeneggeriui. „Šunys žiūri į žmogų nusižeminę. Katės žiūri į žmogų iš aukšto. Kiaulės žvelgia mums tiesiai į akis ir jaučiasi lygios“, – kadaise sakė Winstonas Churchillis. Tačiau jos fiziškai neįgalios pakelti galvą taip aukštai, kad pamatytų dangų…

Būtent kiaulės apsilankymui paruošti gardėsiai jos visiškai nesudomino. Nors buvo kaip ir žmonės visaėdė, ji net nesiteikė paknisti patiekalų. „Tyli kiaulė gilią šaknį knisa“ – man visada atrodė labiau archeologų ir naftininkų devizas nei patarlė apie paslapčia kažką blogo darančiuosius. Šiaip jau ėsdamos kiaulės niekuomet neskuba, o kaip tikros gurmanės mėgaujasi maisto aromatu ir skoniu, kruopščiai kramtydamos tai, kas pateko į burną. Į burną kiaulei patenka toli gražu ne bet koks maistas. Jos labai išrankios maistui ir prišerti kriukses tuo, kas pakliūva po ranka, dar niekam niekuomet nepavyko. Kiaulės apetito stoka išdavė pakilią jos dvasinę būseną – ji ruošėsi skristi. Netiesiogine šio žodžio prasme, žinoma. Ji, matyt, norėjo būti lengvesnė, kad galėtų laisviau palikti šį pasaulį. Buvo jau tokia sena – beveik penkiolikos metų! Tikras stebuklas, kad siaučiant kiaulių marui, raudonligei, virusiniam gastroenteritui ir antivegetariškai dietai ji išgyveno iki šios dienos. „Jei būtume geriau elgęsi su kiaulėmis, dabar nebūtų jokio kiaulių gripo!“ – per vieną ceremoniją atsiimdamas apdovanojimą sušuko komikas Jimas Carrey.

Neiškentę įtampos, tėvai patys pradėjo vaišintis. Prisiminiau seniai matytą animacinį filmą „Stebuklingi Šihiros nuotykiai dvasių pasaulyje“: baikšti ir jausminga Šihira su tėvais važiuoja namo, bet pakeliui patenka į paslaptingą tunelį. Iš jo išvažiavę randa iš pirmo žvilgsnio apleistą miestą; jame Šihiros tėvai godžiai puola valgyti „nemokamų“ patiekalų ir magišku būdu pavirsta kiaulėmis…

– Nori, ir tau įdėsiu, zuikeli? – paklausė manęs mama.

– Oi ne, ačiū, aš ne alkana, – diplomatiškai atsisakiau.

Garsiojoje George’o Orwello alegorijoje „Gyvulių ūkis“ pagrindiniai veikėjai, kurie simbolizuoja sovietinius lyderius, yra paršai. Į visus kitus jie kreipiasi „drauge“.

Pro šalį, nešinas kava, kaip koks vaiduoklis praslinko Liūdesys. Trumpai stabtelėjo pamatęs mus visus draugiškai sėdinčius prie vieno stalo.

– Cirkas išvažiavo, klounai liko?.. – vien tik man girdimu balsu nustebęs pasakė, maktelėjo kavos ir toliau patraukė savo amžino nusiminimo takučiu.

„Gal dar nufotografuok šią akimirką atminimui, nes tai daugiau nepasikartos!“ – norėjau sušukti jam pavymui.

– Gal pasiklausykime muzikos? – norėjau nutraukti įsivyravusią tylą. – Mėgstu džiazą, o jūs?

Uždėjau Sammy Daviso Jr. muzikinį albumą ir įsijautusi į elegantiškas melodijas suskėliau pokštą.

– Klausykitės!

Po mėlynu nuo ašarų dangum

prie stalo tyluma baltai prisėda

ir jei alyvos nekvepia medum,

tai tik todėl, kad Sammy (D)avis Jr.

jas suėdė!

– Che che… Nejuokinga? Niekam?

Ir tik vienintelė viešnia paršavedė, pastebimai linguojanti į muzikos taktą, parodė supratingumą linksmai sužvygdama.

Supratimas gali būti nevienodo lygio. Pirmiausia šitai priklauso nuo to, kokiu mastu aptariamasis dalykas mus domina. Kaip nekantraujame kartais, kai tenka klausytis kieno nors ilgų postringavimų. Girdėdami juos, pastebime tik tai, kas mums patiems svarbu, ir visiškai nesidomime vidiniu pašnekovo gyvenimu. Tai kiek širdies turėjo turėti ši rausva keturkojė, nepasididžiavusi įvertinti mano sąmojo?

Nebėra laiko svarstymams – peniukšlė visu kūnu parodė, kad jai jau laikas keliauti į peslių pomirtinį pasaulį. Nežinau, ar reikės kviesti kunigą, ar reikės paskutinio pakepimo, t. y. patepimo. Akimirką man pasirodė, kad tėtis apsilaižo lūpas. Šoko meno atstovas Marilyn Mansonas joja ant kiaulės klipe „Saldžios svajonės“.

Kelios minutės iki dvyliktos. Kiaulė sėdi ant gėlėto linoleumo. Ji sėdi rojuje. Prie mėlynų kalnų. Aplinkui žydi gėlės ir didelės plaštakės tingiai mojuoja sparnais vėduoklėmis. Kiaulei vėsu ir gera. Jos kanopoje kiaulpienė. Mirusios moters veidas. Jos lapeliai minkšti kaip užuolaidos. Laikau popieriaus lakštą ir plėšau jį į siauras juostas. Mano veidas laimingas. Ramios idiotės (ne veltui „idiotas“ – tarptautinis žodis). Uostau popierių. Mano veidas – kiaulės.

Lewiso Carrollio knygoje kunigaikštienės kūdikis ištrūko Alisai iš glėbio, pavirto paršiuku ir patenkintas nurisnojo miškan. Arba į dešrų kombinatą.

Berniukas, kuris visada turėjo nuomonę

– Kaži kodėl man taip patinka siera? – paklausė savęs ausis krapštydamas vaikinas.

Savas pragaras visada arčiau širdies.

Nežinia, kodėl susidomėjau vaikinuku, kuris įdomus tik pats sau. „Nesvarbu, ar faktai fiziniai, ar moraliniai, jie visada turi priežastis. Garbės troškimas, drąsa, teisingumas turi savo priežastis taip pat kaip virškinimas, raumenų judesiai, gyvulio šiluma. Yda ir dorybė yra tokie pat produktai kaip sieros rūgštis ir cukrus“, – tvirtino vienas iš žymiausių pozityvizmo estetikų H. Taine’as. Jis buvo triukšmingai paneigtas. Bet tai dar toli gražu nereiškia, kad jis klydo, bent jau Karlosas, mūsų protagonistas, taip mano. Voratinklyje jis paliko savo akinius, dabar žvelgė į muses kaip apuokas, neperprantantis būties aksiomų. „Kur tas supuvęs padažas?!“ – kažkas sušuko tuščioje gatvėje. Labai lyriška tuštuma buvo parsinešusi namo sutrūnijusį pliušinį meškiuką – atėmė jį iš persenusio vaikiščio anapus upės. Rytais visi kartu skaičiuodavo, kiek dar liko konservuotų pupelių skardinių, ir žadėdavo pasikarti, jei ras žirnių. Tačiau niekas nenuvirs į karstą pirmiau nei motininė obelis. Pamatysi tą seną jūreivį švelniu tarsi Laura Marling balsu, o dainuos jis šiurkščiai netašytas melodijas ir necenzūrinius tekstus. Ar kas nors įsižeis? Jeigu lis, ne.

Karlosas niekad neapleidžia savo įkaitų. Net po daugelio metų gali pasakyti, kur jie ir ką veikia. Lyg pasiturintis mažažemis jis pėsčiomis bombarduoja visus savo dėmesio žingsniais. Iš už medžio išlendanti dvasia. Be kūno ir kraujo. Tai kam tiek vargo, kad ją išlaikytum? Absoliutas kiekvienam turi savo planą. Na tai kas, kad kai kurių planai panašūs į labirintus. Geriau nerasti kelio iš jų, nes prarasi stogą virš galvos ir žemę po kojomis. Žvelk į trimatę, keturmatę, penkiamatę erdvę! Mergaitės, nekantriai glamžančios kitų mergaičių sukneles. Jos vienu metu priklauso dviem pasauliams: paprastai ir nuoširdžiai kantri scenai ir laukinei šėlstančiai glamroko bangai. Kas išteisins teisųjį? Kas paduos ranką žvaigždžių dulkėms? Kur rasti artimiausią gėrimų automatą? „Tas kvėša, su kuriuo gyvenu, neturi razumo ir spakainai neveda rodos su manimi. Laimei! – karščiuojasi Karlosas. – Jei jis dar kartą parodys man savo išrautą dantį ar skųsis, kad jo šaukštas per didelis – dėl savo elgesio neatsakysiu.“ Dar taip nėra buvę. Turiu galvoje atomo branduolį. Begaliniai žodžių stumdymai perstumdymai horizantalėmis ir vertikalėmis. Kaip pavyzdį galiu pateikti narkomanų nuo prekystalių kažkada vogtas Kosto Kauko knygas. Gaila, nežinau, kaip jie jas susileido.

Pasirodo, erotomanijos fobijas kuriantys žemažiūriai popkultūros kritikai visada buvo čia, ant mano kelių, pasakė, o paskui pagalvojo Karlosas, pats būdamas toliaregis ir aukštaūgis. Žinia, visos mūsų svajonės yra vienaip ar kitaip politiškai angažuotos. Nepasitikėdamas esamuoju ir netikėdamas būsimuoju laiku, jis kabinasi į mitinį illud tempus. Depoetizuojantis žvilgsnis sufokusuojamas į „Tetris“. Jo sesuo, amžina ir tuščia kaip eilėraštis be suvokėjo, nuolat nešiojasi į kalėjimą panašų rankinuką. Kamantinėdami Karloso draugus ir tikrąją meilę nieko nepasieksite. Turiu blogą naujieną, kuri nieko nenuliūdins – jis penktame aukšte, bet žiūri į jus iš šešto. Ar dar reikia kokio kito ženklo, įrodančio, kad mesijų mėsa gardi? Vargšai bejėgiai šiuolaikiniai poetai, reikalingi tik kits kitam. Kam tie raštai, gal pelėms? „Rašau sau, spausdinu dėl pinigų.“

Verstinių foliantų stirtos vaizdo ir garso taisykloje pirmajam pasaulyje proletarui.