Katynė 2010
DAINIUS JUOZĖNAS
„Tame lėktuve skrido Jūsų giminių?“ – nusistebėjo dvidešimt penkerių metų žmonos bendradarbė, pirmadienį nužiūrėjusi paraudusias mano ponios akis. Ir ką į tai atsakyti? Ne, neskrido. Kokie giminės?!. Nė iš tolo… Merginai nuoširdžiai sunku suprasti, dėl ko čia tas visas gedulas ir tas ardymasis. Mūsų Seimas praėjusią savaitę svarstydamas pavardžių rašymo klausimą pranašiškai parodė, kokios dar stiprios XX a. pirmosios pusės nuotaikos. Pamanyk, lenkai nukrito, taip jiems ir reikia. Piłsudskio, Żeligowskio, Jałbzykowskio, Kirtiklio ir Armijos Krajovos išperos. Okupantai, lietuvių kankintojai. Jokių pavardžių ir gatvių lentelių. Przenigdy…
Lietuvių tautos dalis, išsaugojusi kalbą ir kaimo tradicijas, civilizacinį atotrūkį įveikė tik XX a. pradžioje, sukūrusi savo valstybę, jos struktūras, literatūrą, mokslą, inteligentiją. Kai dėl tautinės valstybės reikėjo atsiriboti – ryžtingai tai padarė, paaukodama net istorinę sostinę – Vilnių. Kai palankiai susiklosčius aplinkybėms 1940 m. sugrįžo bemaž prie ikimindauginių laikų Lietuvos ribų, o 1990 m. toje teritorijoje atsikovojo laisvę, išsipildė, regis, visi išsvajotieji dalykai, tarsi išsitrynė pavojų, galinčių pakenkti tautos egzistencijai, grėsmė. Dalis mūsų ir toliau sergi karingo nacionalizmo tradicijas, kiti ieško istorinės Lietuvos ir jos piliečių, įvairiai suvokiamų „lietuvių“, tapatybės įvairiuose istorijos laikotarpiuose ir pjūviuose.
Vadinasi, tasai 700 metų bendrų meilės ir nemeilės santykių, sąjungų, unijų, karinių pergalių ir tarpusavio kovų, religijos ir kultūros ryšių laikotarpis giliai įsirėžė mūsų sąmonėn, nepalikdamas nė vieno abejingo. Turbūt, jei, neduok Dieve, nukristų latvių, estų, suomių ar švedų lėktuvas, nebūtų tiek emocijų. Nes nebūtų tokio stipraus istorinio konteksto. Nebūtų tokio fatališko ryšio. Ir mūsų politinio elito dėliojamos strateginės partnerystės konstrukcijos nėra diktuojamos kažkur iš šalies, o yra aiškus, tikimės – neapsimestinis, suvokimas, kad tai tiesiog vienintelė galimybė išsaugoti mūsų laisvę, jungtį su Europa. Ko ir taip siekėme nuo Gedimino laikų.
Taip, jų keturiasdešimt milijonų. Jie turi tankų ir lėktuvų. Nebijo ginklu priešintis rusams ar vokiečiams. Turi Nobelio laureatų, Chopiną ir net vieną popiežių, dešimtis šventųjų. Valdo Lietuvoje dvi savivaldybes. Geriau politiškai ir visuomeniškai organizuoti. Garsiau meldžiasi. Jie beprotiškai pašėlę ir herojiški. Kaip didelė ir per savo gyvavimo tūkstantmetį peržengusi tauta nevengia demonstruoti savo pranašumo, mūsų suvokiamo kaip arogancija. Ten geriau laikosi ekonomika ir viskas pigiau. Čia, Vilniuje, pasiliko jų atmintis ir panteonai. Jie mus myli stipresnio vyresniojo brolio globėjiška meile. Jiems tiesiog kitaip neišeina.
Tačiau jaunesnysis brolis kartais ožiuojasi. Taip jau visada šeimoje būna. Regis, jau visi žaislai nužaisti, metas būtų išaugti, nustumti į šalį kompleksus, parodyti, kad brolis jau yra brandus, suaugęs, galintis apginti savo interesus, kalbą, kultūrą, visapusišką tapatybę. Parodyti, kad tikriausia brolybė yra normali konkurencija ir dialogas laisvės ir demokratijos suteiktomis priemonėmis. Persirgti jaunesniojo brolio sindromu – tie 700 metų ryšiai, bendra istorija, religija ir tradicijos buvo ir liko neišvengiama mūsų identiteto dalis. Įsiklausyti į gražius XX a. tautų susitaikymo ir dialogo adeptų: prof. Mykolo Römerio, Jerzy Giedroyco (Jurgio Giedraičio) ar Czesławo Miłoszo – gyvenimo ir veiklos liudijimus. Todėl dalies mūsų jaudulys stebint lenkų tautos stačiai fatališką tragediją yra natūralus ir autentiškas.
Prezidentas su palyda, it tie sparnuotieji sarmatų husarai, nuskriejo tiesiai į mirtį, save paaukodami dėl Tiesos. Nuo šiol jau niekas negalės meluoti ar nutylėti prieš 70 metų įvykdyto genocido Katynėje, Smolensko žemėje.
