Iš sodo bendrijos nario užrašų

STASYS JUREVIČIUS

Gal ir velnias mus nunešė į tą sodą – būtent į tą, o ne į kokį nors kitą. Žmona daug metų vis geidavo įsigyti sodą: girdi, ir atgaiva, ir vasarą šiokia tokia materialinė nauda. Aš spyriojausi. Tačiau kiek gali spyriotis? Tiesiog nevyriška. Tad vieną dieną pasidaviau – sutikau. Ir iš tiesų, jei išdrįstume prisipažinti: visa kur tie vyrai pasiduoda, tik mano, kad jų viršus – tai paglosto savimeilę. O jeigu ir tikrai vyrų viršus, tai iš apačios geruoju, gražiuoju galima daugiau laimėti negu iš viršaus. Prisimenu, kažkurioje J.-P. Sartre’o pjesėje kalbasi kaimietės moterys. Viena ir sako: reikia tik vyrams neprieštarauti, o paskui jie daugiausia būna laukuose – gali daryti ką nori. Ar ne genialiai perprasta vyrų psichologija?..

Taigi pasidaviau, užleidau savo pozicijas.

Po ilgų sodo paieškų – vis netinka: tai per daug šlamučių prašo, tai toli nuo miesto – kartą atsidūrėme lyg ir neblogame kolektyviniame sode miesto ribose. O čia netikėtai iš gretimo namelio išlenda sena žmonos pažįstama, tiksliau, tik truputį pažįstama:

– Kaip seniai nesimatėme, tai būsime geros kaimynės. Gal Dievas jus čia siunčia!..

Kaip nepatikėsi – patikėjome. Įforminome sodo pirkimo (nors sovietiniais laikais to akto pirkimu nebuvo galima vadinti) dokumentus. Kažko paklaustas ar paprašytas, senas sodo pirmininkas gudas mums rimtai dėstė:

– U nas zemlia ne prodajotsa i ne pokupajetsa. A čto značit predsedatel’ kolektivnogo sada? Eto – ne korol’ Jordaniji.

Nuo to laiko jį ir praminėme Jordanijos karaliumi.

Buvo jau vėlyvas ruduo. Krintant pirmosioms snaigėms, kastuvais „suarėme“ nedidelį žemės lopinėlį: taip tarsi tapome pakrikštyti sodininkais – šešių ir pusės aro žemės ir nedidelio lentinio namelio (būdos) valdytojais. Laukėme pavasario, o kas mūsų laukia – nė nenujautėme.

Kvepia pavasariu, džiūstančia dirva. Šeštadienį pradedame darbą sode. Susipažįstame su artimiausiu kaimynu iš dešinės sklypo pusės. Vyras aukštas, prakaulus, tvirtas, dar ne pensininkas. Tamsiaplaukis, išsiskyręs. Gyvena su meiluže, linkęs ir papratęs užmesti kabliuką ir kitoms „žuvelėms“, žinoma, kurios ir pačios nieko prieš užkibti.

O išsiskyrusių ir našlių sode nors vežimu vežk. Praeidamos keliuku pro šalį, giedrai šypteli, krypteli, pasmailina liežuvėlius.

Kaimynas darbštus, mėgsta pasigirti, pasididžiuoti savo praeitimi, kai dirbo tiekėju kareivinėse ir turėjo daug „plaštakių“. Bando girtis ir savo buvusia šeima, buvusia žmona. Bet visiems mums netikėtai įkliūva. Mat mano žmona nustebusi teškia:

– Taigi jūsų buvusi žmona – artimiausia mūsų buto kaimynė.

Naujasis kaimynas kiek sutrinka, parausta, praranda ūpą, giriasi jau daug atsargiau:

– Ką gi, taip jau išėjo. Atrodė tokia graži mergina, o iš tikrųjų… paleistuvė ir alkoholikė.

Norėjau įsiterpti, kad nereikėjo pažindintis prie kareivinių tvoros. Bet susilaikiau.

Kaimyno meilužė, o dabartiniais terminais kalbant, draugė – daili rusiukė, irgi išsiskyrusi. Moka save tausoti, nepersidirba.

– Ar aš kvaila, kad jo dirvoje žemę kasčiau? Tik pradėk – paskui jau prašys, reikalaus, neatstos, – atvirai samprotauja ji.

Tačiau kai sklype prinoksta braškės – skina, dar kaip skina, ir kažkur išveža. Ypač tada, kai draugas nemato – būna mieste. Mėgsta ji pavalgyti ir išgerti, turi suaugusį sūnų, gyvenantį atskirai.

Kaimynas didžiuojasi savo naująja drauge:

– Tik pažiūrėkit, kaip moka gyventi! Vykdomajame dirba sekretore mašininke; gauna tik aštuoniasdešimt rublių, o kasdien geria kavutę su konjakėliu, romanus darbe skaito, vaikšto kaip lėlė.

Stebėjomės ir netikėjome tokiais dyvais prajovais, kaip senais laikais ne visai lietuviškai sakydavo. Netrukus paaiškėjo, kur čia šaknys slypi: su kažkuo iš aukštesnės valdžios skirsto butus. „Padarė“ butą ir gerai pažįstamam sodininkui. Aišku, ne už ačiū.

Mėgsta ji ir žydinčių gėlių pasiskinti, ne visada kreipia dėmesį, ar jos auga draugo, ar kaimynų sklype. Šiaip mūsų šeimos lyg ir draugauja, retkarčiais rimtesne proga ką nors šiek tiek aplaistome. Juk sode negalime per sausrą nelaistyti augalų. O argi žmogus – ne savotiškas vaikštantis augalas?..

Vieną popietę mums atvažiavus, labai netikėtai kaimynė atsiprašė mano žmonos:

– Pasiskyniau gėlių iš jūsų sklypo, atleiskite.

Ir dar mums nespėjus atsitokėti ir ištarti tradicinio „Na, ką jūs čia, nieko baisaus!“ pridūrė:

– To prašė jis… – suprask, draugas.

Supratome: kažkas iš plepių kaimynų ją užklupo mūsų darže. Kai ilgiau pagyvenome, pamatėme, kad daugelis – ir dar, oi, kaip daugelis! – rodos, ir padoresnių žmonių sode neskiria, kas sava, o kas svetima. Žinoma, kai patys glemžia. Bet tepabando kiti jų pačių gerą paliesti – sužinos, kur ragai dygsta.

Sklypą įsigijome senais medžiais užaugusį užgriuvusį. Niekas netikėjo, kad iš jo galima padaryti tikrą sodą. Padarėme – jei ne per vienus, tai per dvejus trejus metus. Reikėjo jėgų ir triūso: teko medžius su šaknimis kasti ir rauti, daug mėšlo pirkti, vežti, mėžti, gerai įdirbti dirvą su kastuvu. Dirbau aš, padėjo ir vaikai, bet darbštumo ir sumanumo pavyzdį rodė žmona. Ji buvo ne tik darbų planuotoja, darbštuolė, bet ir savamokslė agronomė. O žinių verkiant reikėjo, ypač tulpėms ir kitoms gėlėms auginti. Tačiau plačiai skaityti apie pilką juodnugarių darbą pašaliniam žmogui turbūt visiškai neįdomu. Todėl apsiribosiu tik nuotykingesnėmis istorijomis.

Labai sunku senų medžių kelmus rauti, tikrai pervargsti. Po dienos kitos atsigauni. Pabandžiau palengvinti triūsą: vieną kitą medį nupjoviau ir palikau kelmus dirvoje. Pagalvojau: iškasiu ir išversiu vėliau, kai turėsiu daugiau laiko. Aišku, apsirikau – iškasti kelmą, kai nebėra medžio, daug sunkiau. Niekas gerai ir nepatarė: galvojo, bus gera proga iš naujoko pasijuokti.

Eina pro šalį guvi pagyvenusi gyvanašlė. Ir girdžiu:

– Įdomiai dirba naujas kaimynas – medžių kelmai tik šviečia! Pažiūrėsim pamatysim, kas iš tokio darbo išeis. Aš tai dirbau – bent keli vyrai nuo manęs pabėgo, vienas net į Klaipėdą nusitrenkė. Jis mat jūros užsigeidė. O argi aš ne jūra? Tik reikia gerą žvejybos įrankį turėti. Kam man tokie b…galiai, degtinės sutraukti.

Ir nuėjo, krypuodama šlaunimis. Neilgai ir krypavo: gavo ligą, netrukus mirė. O smarkios moters būta. Linksma buvo ir jos apygražė duktė, ne su vienu vyru susimerkusi, ir į sodą atsiveždavo tos lyties pagalbininkų. Tik jiems ne tas darbas rūpėjo: sodas piktžolėm apaugo, namelis apgriuvo; taip ir baigėsi jos sodininkavimas.

Anksčiau mūsų sklypą valdė vieniša moteris. Matyt, tinkamai įdirbti žemę ir prižiūrėti sodą jai iš tikrųjų buvo sunku. Tuo naudojosi kaimynai iš abiejų pusių: susiaurino žemės plotą, ėmė kada tik sumanę – reikia ar nereikia – per jį vaikščioti, kai ką lyg ir netyčia pasiimdavo. Juk rankos riestos į save, be to, dirbdami gamykloje, taip buvo įpratę.

Ypač akiplėšiškai buvo įsigalėję, tiesiog į sklypą įlindę kaimynai iš kairės pusės, seni mano žmonos pažįstami – jau pensininkai, truputį lenkuojantys lietuviai nuo Širvintų. Valdydami savo sklypą gal apie trisdešimt metų, nė vandens čiaupo nebuvo įsirengę, neturėjo tualeto – gera proga tarsi draugiškai vaikščioti pas kaimynus. Žinoma, draugystė – geras dalykas, jeigu ji nepasmirsta.

Mėginome geruoju priminti, kad kažkas išmindo arba apskina mūsų gėles, dingsta kauptukai ir kiti daržo įrankiai. Dingdavo ir dalis mėšlo, ties daržo riba į jų sklypo pusę būdavo nukasama riebesnė žemė.

Pradžioje apie tai užsimindavome lyg tarp kitko. Bet kalbos visiškai negelbėjo. Pamažu iš po nakties ėmė dingti dalis braškių, svogūnų, česnakų, net bulvių, ką jau kalbėti apie agurkus, krapus, juoduosius ir raudonuosius serbentus, tarsi stebuklingai iš mūsų į jų sklypą pereinančias tulpes, narcizus.

O sode negyvenome, tik porą ar keletą kartų per savaitę nuvažiuodavome. Apie tai, kas vaikšto po mūsų sklypą, informuodavo ir tolimesni kaimynai. Suprantama, informacija taip pat ne visada galima pasikliauti: kartais tai tėra būdas dėmesį nukreipti kitur. Bet įrodymų pakako.

Šiaip kaimynas iš kairės pusės kažkoks bukas: neaišku, ar nuo gėrimo (gerti jis visada mėgo), ar nuo sklerozės, o turbūt paprasčiausiai, kaip žmonės sakydavo, nukritęs nuo šėpos. Padėrusiomis akimis, kažką neaiškiai niurna, vaikams pasirodė ne tiek grėsmingas, kiek komiškas. Todėl mūsų paaugę vaikai – sūnus ir dukra – jį praminė Drakoša, o jo žmoną – Drakošiene, vėliau dėl perdėto jos saldžialiežuvavimo – Lakštingala. Tačiau apie ją atskira kalba. O apie jį buvusi mūsų sklypo šeimininkė pasakojo tokį nuotykį.

Karšta vasaros diena. Ji, nuogai išsirengusi, kaitinasi smėlyje prie namelio, medžių apsiausty. Tik girdi – kažkas šlama. Pakelia galvą ir mato – priešais išvertęs akis kaip įbestas stovi Drakoša: nei pirmyn, nei atgal – nė krust, nors tu ką, stovi lyg ožys ir tyli.

O gal jis buvo stabo ištiktas? Ką tu žmogus gali žinoti.

Daugeliu nelabai gražių žodžių su Drakoša ir Drakošiene mums teko pasikeisti, kol pagaliau jie savo sklype įsirengė vandens čiaupą, pasistatė tualetą. Bet, kai mūsų nebūdavo, į sklypą užklysdavo ir toliau. Nieko nepadarysi: polinkis ir įprotis bendrauti, naudojantis savo artimo geru.

Kadangi tai primindavome, santykiai galutinai pašlijo. Negana to, iš jų burnų su žodžiais ėmė lįsti visokie bjaurūs gyviai, pasipylė šmeižto paplavos. Pasirodė, kad ko jau ko, o šios srities gabumų Drakošienei netrūksta. Pirmiausia išgalvojo, kad aš pakeičiau pavardę. Mums nereaguojant ir bendraujant su kaimynu iš kitos sklypo pusės, bandė paleisti gandus, esą mano žmona – kaimyno simpatija. Čia kaltas ir aš dėl pomėgio kartais pernelyg atpalaiduoti liežuvį.

O buvo taip. Neturėjome rūsio, tad mūsų obuolius žiemoti savo rūsyje priglaudė kaimynas iš dešinės. Be reikalo: rūsys pasirodė drėgnas ir netinkamas obuoliams laikyti. Tačiau ne tą norėjau pabrėžti. Žiemą retkarčiais aplankydavome sodą ir užeidavome pas kaimyną. Tą kartą užėjo žmona. Ir, rodos, kas čia baisaus: kaimynas – ne žvėris, nesuės. Bet, jai lipant į rūsį, sulūžo kopėčios. Irgi nieko baisaus: šeimininkas greit sutaisė – ir viskas laimingai baigėsi. Tik aš vis per savo nelemtą liežuvį dėl linksmumo kur nors leptelėdavau:

– Ir mano žmona su kaimynu buvo įlūžusi rūsyje!..

Regis, ne taip ten ir baisu įlūžti. Maža kas regisi, bet žmonėms paskalų reikia kaip žemei lietaus. O jeigu dar norisi įgelti, apšmeižti. Tokios progos Drakošienė negalėjo praleisti: bematant išplatino gandus. Ir kitiems (ypač moterims) buvo ne pro šalį išbandyti naująjį kaimyną: gal pataikys į silpną vietą.

Graži vasaros diena. Iš kažkur grįžtu į sklypą. Dirba žmona. Iš minimo kaimyno namelio išeina gerai nusiteikusi tolimesnė kaimynė. Aš ir prasižioju:

– Traukia kaimynas… Ir mano žmona ten buvo įlūžusi…

O ji nutaiso labai rimtą miną ir pila:

– Taip tai taip… Bet kad nors būtų su kuo, o čia su šituo skeletu…

Nuėjau kraipydamas galvą, bet nebesuvokdamas: ar ji kvaila, ar aš. Vėliau supratau: paskalos – svarbus dalykas, su jomis negalima lengvabūdiškai elgtis.

B. d.