Filosofija ir fotosofija

AGNĖ NARUŠYTĖ

Arvydas Šliogeris. Melancholijos archipelagai.
Žodžiai ir vaizdai. V.: Apostrofa, 2009. 167 p.

„Nes pats nesvarbiausias dalykas mirtingojo gyvenime yra pats gyvenimas“, – rašo filosofas Arvydas Šliogeris knygoje „Melancholijos archipelagai“, kur sudėti jo trumpi tekstai ir fotografijos. Kažkokia giliai pasislėpusi patirties briauna man sako, kad tikrai taip – nesvarbiausias. Bet tai skamba taip paradoksaliai, kad neįmanoma atsispirti knygos kvietimui patyrinėti tą bendrumo briauną. O prie jos, aišku, tegalima prieiti tik per tai, kas duota: žodžius ir vaizdus.

Man patinka Šliogerio sugalvotas (o gal pasiskolintas?) žodis „fotosofija“ – „šviesos išmintis“, ne „šviesos raštas“, ne aktyvus veiksmas mėginant ką nors „nutraukti“ ar pasakyti, o pasija, atsidavimas regėjimui užmiršus visus įsipareigojimus istorijai ar vaizdų kūrimo tradicijoms, nustėrus šviesos čia pat atveriamo pasaulio akivaizdoje. Tas neįsipareigojimas man leidžia vartyti Arvydo Šliogerio knygą kitaip, nei tai daro fotografijos specialistai (o tikrieji specialistai, žinia, yra tik fotografai, ne kritikai). Su jais kalbėdamasi ir skaitydama jų recenzijas girdžiu nusivylimą, kad filosofui nepavyko sukurti geros kokybės, originalaus estetinio objekto (jie kritikuoja spalvas, vaizdo laužimą knygos makete, motyvų banalumą ir pasikartojimus). Jei visa tai vadinčiau fotografija, jų priekaištus tektų pripažinti ir man, bet fotosofija yra kas kita. Fotosofija nėra savarankiška, ji diskutuoja su filosofija, su fragmentiškais žodiniais tekstais, priešindama jiems vaizdo (ne)kalbą.

Kasdienybės paraštėse liekantys filosofo pamąstymai sukasi apie būtį, melancholiškai žymėdami jos iliuziškumą ir laikinumą begalinėje niekio tuštumoje. Ir kartu tai yra metatekstai, kuriais filosofas apmąsto negalimybę kalba išreikšti, užčiuopti, priartinti gyvenimo patirtį. Spręsdami šią problemą nuo seno kamuojasi ne tik filosofai, bet ir rašytojai, nes jei tik neapsižiūrėsi, kalba pavers tavo neva unikalius išgyvenimus ir supratimus banalybėmis ar, geriausiu atveju, bendromis abstrakcijomis. Kalbant ištirpsta ir šiaip jokios apimties, jokio svorio ar storio – jokio fizinio pavidalo neturintis laikas, be to – aplinkos šiurkštumas, kietumas, lipnumas, žemės kvapas, tekančios saulės garsas. Žodžiai sukapoja laiko tįsą ir surakina patirtį į semantinių skirtybių ir gramatinių struktūrų sistemą, o išgyventas būties laikinumo grožis lieka skaudėti toliau, kol jį ilgainiui užklos nauji, jau iškart apdulkėję žodžių sluoksniai. Todėl kalbėjimas – beviltiškas veiksmas, filosofo gyvenimas gali pasirodyti besąs bergždžias. Bet štai čia gali padėti fotosofija.

Arvydas Šliogeris. Mliochnas

Atsiradus skaitmeninėms technologijoms, fotografuoti iš tikrųjų imasi kiekvienas („Fotografuoti gali kiekvienas“ – taip, tada dar melagingai, vadinosi tarpukario Lietuvoje išleistas fotografijos vadovėlis) – galima įsivaizduoti, kad dabar fotografijų skaičius didėja šviesos greičiu. Prie to didėjimo kartais prisideda ir filosofai, pavyzdžiui, Jeanas Baudrillard’as, su fotoaparatu praktiškai išmėginęs simuliakrų gamybą ir patikrinęs savo skelbtas tiesas. Tuo tarpu Arvydui Šliogeriui fotosofija reikalinga kaip kalbos antrininkė, padedanti užpildyti kalbos spragas, užglaistyti jos nusikaltimus, atgaminti tai, ką sunaikina žodžiai. Štai rašo filosofas opozicijomis – Niekis ir Esmas, gėris ir blogis, iliuzija ir tiesa, Žemė ir Dangus ir t. t. Į jas telpa labai daug, pavyzdžiui, Niekis (pradedamas visuomet didžiąja raide) susiurbia beveik viską, net tai, kas daugeliui atrodo kaip pats tikriausias Esmas. Visos idėjos, Dievas, kultūra – visa tai irgi atsiduria po Niekio ženklu. Tam norisi priešintis, nes jei nesipriešinsi, teks sutikti su filosofu, kad visas tavo gyvenimas yra Niekio gamyba.

„Melancholijos archipelaguose“ Šliogeris siūlo alternatyvą šiam kalbėjimui. Vaizdai taip pat remiasi opozicijomis: dangus ir žemė, kairė ir dešinė, artuma ir toluma, vertikalumas ir horizontalumas, tamsu ir šviesu ir t. t. Bet jas sprogdina turinio tolydumas, niekada iki galo nesusisteminama pilnuma, kurios sudedamųjų dalių neįmanoma suskaičiuoti. O jei ir pavyktų įvardyti kiekvieną į vaizdą patekusį šapelį, tai būtų tik žodžiai, bejėgiai sutramdyti vizualių pavidalų begalybės tekėjimą po sąmonės pamatais, į giliausius būties užkaborius, dar prieš užsimezgant kalbai, kuriai belieka kapituliuoti prieš tokį srautą. Žodinį mąstymą pertraukianti fotosofija akivaizdžiai parodo, kad pats minties laužymas opozicijomis filosofo pagrindinę problemą ir kuria. Ir nusivylimą, ir liūdesį. Fotosofija negali pasakyti „Niekis“ ir jo pastatyti prieš „Esmą“, negali nei jų atskirti, nei įvardyti. Galima sakyti, kad Niekis ir Esmas nufotografuotame vaizde esti kartu. Bet jei liausimės vaizdui taikę kalbos kategorijas, paaiškės, kad jų ten iš viso nėra. Nėra nei Niekio, nei Esmo. O kas yra?

Pristatydamas šią knygą, Arvydas Šliogeris pripažino, kad matyti jį išmokęs fotografas Algimantas Kunčius – matyti pačius daiktus, atsitraukus nuo kalbos. Apie Kunčiaus fotografijų ciklą „Reminiscencijos“ filosofas yra rašęs, kad čia „nėra nė vieno vaizdo, išspaudžiančio nostalgišką atodūsį „Buvo!“; ne, visi daiktavaizdžiai byloja džiaugsmingą „Yra!“ Tą „yra“ su šauktuku galima laikyti ir fotosofijos objektu – tai ne saulėtekiai, ne upės, ne akmenys ir ne žolė, o visų jų ir paties žiūrinčiojo „Yra!“ Fotosofija kaip regėjimo kristalas leidžia filosofui bakstelėti į konkretų, unikalų būties momentą minties pirštu, išvengiant mąstymo ir kalbos išsisukinėjimų. Tokios fotografijos kalba ir turi likti nematoma, pasislėpti už medijos objektyvumo, nes bet koks ryškesnis estetizavimas, formos kūrimas ją įpainiotų į vizualumo kalbos abstrakcijų tinklą.

Kada fotosofinis peizažas nustoja būti tiesiog banalus saulėtekis? Kai ant vienos belapio medžio šakelės pastebiu kviečio grūdo dydžio paukštelį, o paskui – voratinklius, blykčiojančius rūke, galiausiai – keistai horizontalų dviejų lygiagrečių kamienų atspindį vandenyje. Tai knygos viršelis, bet daugumos vaizdų suvokimą veikia tas pats principas: gamtos gausme įžiūrėta detalė, konkrečios būties sukurtas netolydumas, pažadinantis dėmesį ir parodantis, kad tokių būčių pilna visa fotosofijos erdvė – nuo pat čia iki horizonto ir jį jau palietusios saulės. Vos pastebimos detalės trapumas pririša vaizdą prie dabarties momento – pririša ir paleidžia, nes trapumas negali išlikti ilgai.

Todėl nebūtis, o su ja ir Niekis, vaizde yra nuolat, čia pat, rūke, šešėlyje, pakartojime. Kažkur filosofo pasaulyje yra kalvelė. Kiek žemiau auga trys pasvirę medžiai, viršuje – du tiesūs. Prie jų vis einama su fotoaparatu – viename vaizde dvi priešininkų stovyklos, kitame tik viena, toliau vėl dvi, o danguje rėžį paliko lėktuvas – prieš pat patekant saulei. Paskui – du, lyg medžių pirštai Čiurlionio nutapytame Raigardo slėnyje, vėl trys, palinkusiais kūnais gaudantys pirmuosius saulės spindulius, o kitame kadre virtę tamsiais siluetais. Ir taip toliau, kol sugrojamas paskutinis rasotos žolės, nusilenkiančių medžių ir tolumos juostų akordas. Kas dieną – tas pats vaizdas, bet ir ne tas pats. Vis kitaip iškirpdama gamtos fragmentą, fotografija išryškina to paties kartojimo netapatumą. O šio ritualo pabaigoje Šliogeris, žinoma, prisimena žinomą posakį: „Herakleitas sako, kad negalima du kartus įbristi į t ą  p a č i ą upę: T o s n a  p a č i o s n a upėsna brendantiems atplūsta v i s  k i t i  i r  k i t i vandenys. Nauja tai, kas kartojasi, kaip ir ta kasdien nauja saulė, kuri niekada neperžengs saiko, taigi liks ta pati. Kinta tik tai, kas pastovu, ir nebūtų nieko lavoniškiau už kažkokį neįmanomą gryną kismą, vykstantį be t o, k a s nekinta.“ Ar čia fotosofija pagrindžia filosofiją, ar, atvirkščiai, filosofija – fotosofiją? O gal tai yra vienintelis taškas, kur jos tiesiog susitinka? Trumpai, kad tuojau pat išsiskirtų – filosofija grįžta prie rašomojo stalo, kur jos laukia kalbos struktūros, o fotosofija – į gamtą gerti rūko ir rasos.

Bet kodėl buvimui gamtoje reikia fotosofijos? Juk tarp savęs ir pasaulio įterpus fotoaparatą, kad ir patį mažiausią, dėmesys sutelkiamas į juo gaudomą vaizdą, tarsi atskirtą nuo erdvės, kurioje vis dar stovi pamiršęs patirti kūnas. Tai pajutau priešpaskutinę kovo savaitę Nidoje, kai menininkas Andrius Rugys tarptautinę studentų ir dėstytojų kompaniją vedžiojo pamariu, liepęs visiems eiti vorele, vienam nuo kito nutolus per dvidešimt žingsnių, ir nekalbėti dvi valandas. Taip jis mus atvedė ant molo, į patį galą – į baltą tuštumą, nes tą rytą užšalusias marias buvo beveik paslėpęs rūkas. Tai buvo tylos siena, į kurią atsimušęs išryškėdavo kiekvienas garsas. Tylinčių žmonių būrelyje kurį laiką girdėjau tik tris garsus – jūros ošimą iš kitos pusiasalio pusės, per garsų savo kvėpavimą ir tirpstantį sniegą prie molo. Kadangi visi tą tuštumą fotografavo, išsitraukiau fotoaparatą ir aš – stebuklas akimirksniu suiro, veiksmas sunaikino garsus, rūkas ir tuštuma tapo vaizdu, plokščiu ir banaliu. Tad vėl klausiu – kodėl į savo melancholijos salą filosofas ima fotoaparatą?

Knyga pasufleruoja atsakymą – vieną iš galimų. Fotografavimas, žinoma, pertraukia patirtį. Bet fotosofija juk yra tekstas, įrašas dienoraštyje. Ji negali atstoti ar atkurti patirties, tik ją pakeisti, padalindama dviem, trims, tūkstančiui, milijonui suvokėjų kaip juos skiriančią ir jungiančią properšą. Kas čia įvyksta, geriausiai iliustruoja nemalonių išgyvenimų užrašymai: pavyzdžiui, skubi kur nors, šaltam lietui smingant už apykaklės, bet vos tai užrašai, perkeli į vaizduotės erdvę, tą patirtį apsivelki lyg svetimą gyvenimą, kurio skonį įdomu ragauti, atpažįstant save kitame. Tą patį daro ir fotosofija, kai leidžia nuo gimimo įprastame gamtos peizaže lėtai atrasti niekada anksčiau nematytą kerpės susiraukšlėjimą.

Filosofui, kuris nesirūpina fotografijos menu, fotosofija yra būdas prasibrovus pro kalbos abstrakcijas artėti prie pačių daiktų, prie tikrovės. Ir vis dėlto šio proceso rezultatas tėra atspaudas, dažų sluoksnis knygos popieriuje, tradicinė erdvės iliuzija plokštumoje. Vartydama „Melancholijos archipelagus“, kaip niekada aiškiai pajuntu, koks tas sluoksnis aklas ir netobulas, kaip jis neįleidžia manęs į filosofo regėtą tikrovę – į tą rūką, tą pievą, tą upę. Regis, kažką panašaus pasako ir jis pats: „Nuostabaus grožio peizažo akivaizdoje staiga pabusdavo visiško svetimumo, atskirties, nepasiekiamybės skausmas – tarsi tas peizažas nuo manęs būtų atskirtas storos, nors šiek tiek perregimos, stiklo sienos.“ Fotosofija tegali užkrėsti melancholija, žinant, kad šie saulėtekiai niekada nebus tikrai mano.

Čia sudėtos fotografijos nėra tiesiog vaizdai – jos yra slenkstis, riba, ryšio taškas tarp manęs ir kito. Nedažnai būna, kad jokių pretenzijų į meną neturintis vaizdas taip nuskaidrėtų, jog liktų tik intensyvumo akimirka, beveik priverčianti pamiršti kadro ribas. Tai man panašu į dvikamienio beržo patirtį, Šliogerio aprašytą knygos įžangoje: „Todėl dažniausiai mano žvilgsnis smelkdavosi į prošvaistę tarp abiejų kamienų, į tuštumos ertmę, tobulą, beveik ovalo formos, šiek tiek vibruojančią, bet dažniausiai ramią, lygią, gilią ir net šiek tiek bauginančią, nes toji gaubta prošvaistė kažkaip nesuprantamai atverdavo pačią tuštumos esmę ar šios nebuvimą – plynos nebūties skylę.“ Fotosofija neria į prošvaistę tarp kalbos ir daiktų, sukurdama fotografinio vaizdo pertvarą tarp manęs ir tikrovės, bet ir steigdama ryšį tarp manęs ir kitų, dabar laikinai kažką veikiančių šiapus beribės tuštumos. Kai patiriami tokie dalykai, argi gali būti svarbus tuščių siekiamybių tampomas gyvenimas?