Eilės. STASYS STACEVIČIUS
Prakeiktos tos bangos! – negarsiai sušunka visai nepažįstama, godžiom akim, įspūdingom krūtim atsigręžus į jūrą. Jos veidas mįslingas, o visas jos kūnas nelyg ant ribos – liepsnot ar jau gesintis?
Galvoju: kiek vyrų jai sieloje, kiek namų dvasioje?
Vėjo plaukams štai nestinga.
Gražiai apkūni, metų daugmaž kaip man, ant visų pirštų blyksi sidabras ir auksas.
Erdvi liemenėlė jai tramdo krūtis ir melsvai, rauzganai liemenėlė banguoja, kai ji eina arčiau vandens, kai sugrįžta, jos oda ir josios kelnaitės banguoja.
Ji žvilgteli į mane, į mano draugę, nusigręžia į nepažįstamus akmenis, kojom pajudina galbūt patikusį.
Lenkiasi, vėl stovi tiesiai prieš jūrą, susivelia plaukus, reikšmingai juos glosto, kartoja: prakeiktos tos bangos!
Miegamasis vidunakty sveikina mus? Atsisveikina priešaušry nemiegamasis?
Miegokite, mano jaunieji dievai, po vestuvių ir niekad neklauskite, kas aš.
Aplinkui jus švyti ir gęsta daiktai, o visi jūsų priešai jus gerbia ir myli.
Gyvi jūsų broliai, o seserys gyvos. Sutaiko su jais jus tėvai ir kapai.
Turit priekyje metų kaip marios bangų, ir, atrodo, jums negresia išsiskyrimas.
Stipri paslaptis vynuogynuos – kol kas.
Jūsų laukia žiema už erotinių zonų, pavasaris, kur meškos tebežiemoja ir didelės tundros pasąmonėj tirpsta, du žmonės per naktį netaupo šviesos.
Jūsų laukia šilti skaičiai, laukia šalti, keli tūkstančiai puslapių metų, klajonių, kad juos atsirinktų šilti ar šalti.
Jūsų laukia labai atvira lyguma, ir kalnuos pamesta asilo pasaga.
Jūsų lova nuo jūros lig jūros nekliudo man, nekenkia jūsų sapnams ir namams.
Aplink šypsos draugai, visi priešai jus myli.
Miegokite, mano jaunieji dievai, kai nubusite, viskas kitaip bus.
Tai žiema lyg ne žemėje, o šalia jos.
Pragiedrėjus ant suveidrodėjusio sniego prieš naktį naktin saulės takas nusidriekia.
Kartais į šiaurę, dažniau – į šiaurelę.
Tarytum sukurtas patiems vienišiausiems – idant pusiaukelėje susitiktume.
Eiti reikėtų iš priešingų pusių, tačiau tik prieš saulę jos takas regėti.
Stiprus gal keliolika žemės minučių, bet saulės minutės tikriausiai kitokios.
Todėl ir atrodo, kad labai ilgai aš labai neilgai ilgu saulės taku galiu brist, kol užges, ir nepasibučiuosim.
Tuštoka, žvarbu, šalta saulės take.
Vien pusnynai, tyla, nežinia, o per vidurį aš nežinau, ar tu man artimiausia.
Taip gal išsiskyrėliai kartais žiemoja sodybose tarp užpustytų laukų.
Savo šiaurėj kiekvienas ar savo šiaurelėje.
Tartum laukinė raudotoja kyla pūga, nusileist vietos ilgai neranda.
Aprauda išmirusius kaimus – namai tokią valandą turi maldos namų bruožus.
Aplinkui sniegynai, naktis, atgarsiai, vidury esam girdimai nežiniai lygūs.
Aprauda pūga minutes, kai žvarbiu ilgu saulės taku neilgai toli ėjome.
Kol saulės žvėrys žėrėjo.
Mano nemigoje daug juodos užsklandos. Dėl meilės reiktų skaisčiai nemiegoti? Saule, niekados nieks iš tavo mūšių nepareis čia?
Nesugrįš į žmoną panaši, drobėje nutapius namų raktą, kurs liepsnoja. Nemigos – maži Saulės mūšiai, šiurpūs – ypač naktį.
Ir minčių kariuomenės gyvos nemylėsi, kol negimęs gandas: daug šviesos virš perskeltos galvos, atvira burna apžiot ją bando.
Žūstame, viens kito prakeikti, gal nesu nė tavo baimės vertas. Tai tik Saulės mūšis praeity, gal patsai gražiausias mūšio vardas.
Plius žiema ir nemigos – maži mano mūšiai. O paveikslo drobėj, ak, esi į žmoną panaši, rankoj raktai nuo namų liepsnoja.
Nepareisi niekad, kol gyva, nesišauksi, nemigoj užlūžus kiaurą naktį… Saule, pas tave grįžtama po tavo, Saule, mūšių.
Nelyg saulės vėjo vėjarodės naktį, ateina tos moterys, glaudžias, išeina.
Sakykime, esame „Suokalbių Suokalby“, kur tarpžvaigždinėj erdvėj spindi spirito debesys, mes metam paukščių šešėlius.
Gal virtualiausias erelis mane pasičiumpa ir nešasi į savo kraštą.
Savim bando likt lygumos ir kalnai, krinta mūsų šešėliai, bet vis nenukrinta.
Tenai miega žmonės ir jų papročiai: leisti sulą iš genealogijos medžių.
Kilmės šaknys dega pagonių laužuos, ir liepsnelės gražiausią kankaną sušoka.
Vėl keičias veidai bei vėlių padėtis, tartum dūmai iškyla nauja šventykla ir, paliudijus mano entropiją, dingsta.
– Tavęs niekada nemylėjau, – pasako jau daug sykių sakius, kad myli mane.
Iš sidabro kasyklų daug paukščių pakyla, ir žiba pažįstami man auskarai.
Krinta mūsų šešėliai ir vis nenukrinta.
Tenai miega žmonės ir jų papročiai: iki pat krematoriumo neišsiskirti.
– Tave gal turėsiu, – pasako kita, – tačiau mano vaikai ir nemylimas vyras…
Iš druskos kasyklų daug paukščių pakyla, o iš geležies ir anglies – dar daugiau.
Krinta mūsų šešėliai ir vis nenukrinta.
– Kur velnias jį? – girdis berods miręs tėvas. – Gal vėjas jį, – suabejoja mama, nes kilmės šaknys pleška krikščionių laužuos, bet liepsnelės tą patį kankaną sušoka.
Nelyg saulės vėjo vėjarodės – moterys naktį…
Daug metų erelis mane savo „Suokalbin“ nešė – sulesti.
