Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Žemaitiškos gertynės

Trys labai rimti žemaičiai Antakalny, netoli mano namų, gėrė baltą. Du kalbininkai ir vienas rašytojas. Tvarka buvo įprasta – stato iš eilės!
Atėjo R. eilė. Kalbininkas ir sako:
– Parnešk vyną!
Kitas:
– Iki šiol gėrėme degtinę, o dabar…
– Kas tau rūp!
R. nuėjo ir nupirko tris „Aligote“ (buvo toks, regis, gruziniškas). Parnešė.
Žiūri.
– Ką čia, velnie, atnešei?
Ir kilo didžiausias pasaulyje ginčas trimis žemaičių tarmėmis: vynas, veinas ir vieną.
Esmė buvo: parnešk dar vieną. Tos pačios.

Rugsėjo 21, penktadienis

Išėjo

Mano šuo. Praeitą sekmadienį. Paupiu. Sako, seni šunys taip padaro. Atsibodau aš jam. Šiąnakt sapnavau, kad vedasi jį daili ir solidi ponia viena Antakalnio gatvių. Gal Tramvajų? Apsivijusi galvą, panaši į (…). Tai, matyt, abu susitiko jau paraleliniam būvy.

Rugsėjo 22, šeštadienis

Tai, kas jau nesuprantama

Bronius K. per kultūros laidą apie savo ciklą „Avinuko pėdos“ (apie 1968-uosius). Cenzūra uždraudė jį dėl S. G. eilučių „antras slibinas / raudonas / išlenda iš vandenų…“
Muzikinio minimalizmo pradžia. Po to jo muziką kur nors atlikti tapo „labai striuka“. Bronių išsikvietė Vyt. Laur., trenkė kumščiu į stalą ir užbaubė:
– Tai ką? Geda karves raudonai dažo, o slibino kitaip nudažyt negalėjo?! Panašiai yra buvę su F. Bajoro muzikoje naudotais S. G. tekstais.
Jolanta Kr. klausia:
– Ar tie draudimai buvo labai sunkūs?
– Oi, gyvenime labai…
Nūnai tai niekam nei įdomu, nei ką. Nusišvilpt. Gal ir gerai?
Sunkiau užmiršti 1970-uosius, kai po „Panteistinės oratorijos“ premjeros buvome išvadinti stačiai „durniais“. Tiek tos! Ir tai niekam neįdomu (sako Br. K.).
– Esu labai savikritiškas žmogus.

Ką atsimena senolės

Tai iš Eišiškių miestelio. Atsimenu, kitados čia pravažiuodavau. Autobusu.
Dabar dvi močiutės išdrąsėjusios pasakoja tai, kas jų galvelėse.
Apie 1940-uosius:
– Kai užėjo rusai, tai bulvės buvo vos peržydėjusios. Rovė tas bulbaites ir rijo. Ir žirnius, ir pupas… Paskui ant grindų sugulę tik diuj, diuj, diuj. Vidurius paleido.
Apie karo pradžią:
– Kai atvažiavo vokiečiai, tai nieko nedarė. Apsistojo miesto aikštėj, išsitraukė savo keptuvaites ir ėmė kept kiaušinienę. Paskui eina, pakelia koją ir vūūr, vūūr…
Nemanau, kad pačios sugalvojo.

Nulėk, sakalėli,
Už jūrų marelių,
Ten, kur gyvena
Tėvas ir motulė,
Sena motinėlė.

Raudonieji Rūdninkų partizanai

Naktį prieš šv. Kalėdas atsidaro durys, įgriūva žydukas su šautuvu. Pradeda vardinti – ką tėvas (Dailytka) turi pasiimti, t. y. kiek gali.
– Tiek duonos, tiek mėsos, tiek tabokos… Išvešim.
Nušovė paršiuką…
– Tai čia bus jums Kalėdos…
Laimė, tėvas kamaroj buvo užslėpęs Leniną. Suvyniotą plakatą. Atnešė.
Partizanas kiek atsileido.
Taip elgėsi visur: ir Kalesninkuos, ir Čebatoriuos, ir Mištūnuos… Bet, vaikelia, neklausyk, ba visi seniai jau mirę.
Eišiškių priežodžiai: „    Ne tep boba daro, kap ūžia…“
Suprask – kažką atvirkščiai daro.
Dainos iš tų laikų:

Oi tu, stribe iš miestelio,
Ko čia guli skersai kelio,
Pančiu šautuvą pririšęs,
Sniegu rūrą užsikišęs?..

Ir t. t. Tikriausiai yra kur nors užrašyta (apie Šmulevičių iš Skamarakiškių…).

Rugsėjo 23, sekmadienis

Vis tas Herakleitas!

Vakar vėlyvą vakarą grįžtant iš Balsių vingiuotu, siauru keliu pro eglynus prisiminiau, kad Herakleitas (andai man pačiam priminė Arvydas!) teigė, jog charakteris, žmogaus būdas esąs beveik dieviškoji savybė. Kaži kaip panašiai. Dievų ar pusdievių duotas daiktas, greičiau jau savybių suma. Charakteris veda žmogų per gyvenimą. Paskui pamaniau, gal ne dievų, o (kartais) demonų teikiamos savybės?
„Laisvės trokštame šventos!“ – andai pats užrašiau „Baltaragio malūno“ prologe. Ten, kur dalis angeliūkščių sukyla ir krenta žemyn galvom, lekia į vandenį. Nėr būdo paneigti, kad jie bus paversti kiaulėmis ir suvaryti į vandenį.
Vis vien veikia. Juos stumia charakteris.

Žodžių pasaulis

Mano vaikystėje dar labai stiprus paklausimas buvo: „Kaip turies?“ Prasme – laikais. Krentančiam nuo stogo ar vežimo:
– Turėkis, turėkis!
Netgi ir toks: „Sveikas gyvas, kaip turies, mano p..tai voveries?!“
Čia ta voveris su savo įrankėliais, regis, pakliuvo berimuojant.

Dirbtinės ašaros

Šįryt Antakalnio vaistinėj jų labai natūraliu, t. y. nuoširdžiu balseliu paprašė mergaitė:
– Sistenos, dirbtinių ašarų…
Beladona – gražioji dama – vyzdžius praplečiantys lašai – viskas iš durnaropių…

Rusiška reklama

Tai mes laimingiausi pasaulyje žmonės. Mes sugalvojome šildytis iš vidaus odekolonu!

Tik dvi eilutės

Išliko mano galvoje iš vakaro, skirto V. K. Žinau, kad jis pats rašė gerus tekstus, bet kieno šitos?

Matau, kaip Dievas nužvelgia apylinkę
Ir net prie kelio kryžiaus nesustoja…

Keista, o ką tatai reikštų? Jau nelabai ir svarbu. Ir Jam, ir mums. Ar kryžius Dievui yra koks išskirtinis ženklas? Mums – taip.
Ar Dievui aišku, kad čia viskas tariamai šventa.
Ne tai, ne tas išėjo, kas andai buvo sumanyta. Pavakarė – vėlu jau ką nors pataisyti.

Du rusų girtuokliai

I:
– Ar tu mane gerbi?
II:
– Taip. O tu mane?
I:
– Gerbiu.
II:
– Tai gerai, mes abu gerbiami žmonės.

Rugsėjo 24, pirmadienis

Iš nuotrupų

(…) ir visa tai tėra tik melagingos tiesos, dėl kurių iš anksto susitarta.
(…) o kiekvienąsyk, vos peržengiu duris, man rodosi, kad tam fotely miega mažas, rudas šuo (bet jo jau nėr).

Dar apie „Pagonių apeigas“

Pirmą sykį atliktos 1978-aisiais. Paskui – tyla. Dabar populiariausios pasauly (lietuvių muzikos). 10-yje pasaulio šalių. Paskutinėj – Slovėnijoj. Bene įdomiausias atlikimas – Kardife. Viską atlieka kare sužeistas žmogus (kareivis). Vaikščiodamas po bažnyčią… Visur lietuvių kalba.
Br. K. sako:
– Keista. Atrodo, toks vietinės reikšmės kūrinys, įdomus tik lietuviams.
Tiesa ta, kad kūrėjas nežino, kuriam iš jo kūrinių pasiseks…
(„Gerai būtų, kad per galvą eitų debesys. Labai žemi debesys, toks jausmas“, – Br. K., 2007-aisiais repetuojant „Rudens gėrybes“ Šv. Kotrynos bažnyčioje.)

Rugsėjo 26, trečiadienis

Petriko pargabenimas

Ilgainiui viskas pasimiršta. Taip ir EBSW koncernas Lietuvoje, pratrotijęs milijonus. 15 000 žmonių, patikėjusių savo santaupas šiai investicinei firmai, šiandien jau „apmažę“ – dalis jų po žeme. Jonas Juškinas, vienas iš investavusių ir špygą gavusių, rodo širdies operacijos pjūvį…
Mirtys, savižudybės, infarktai.
EBSW tarybos pirmininkas bene septyerius metus prasislapstė JAV, dabar pargabentas. Žmogus kaip žmogus – puskvaišis, pats prisipažįsta jokių mokslų nebaigęs (tėvas, regis, buvo veterinaras mūsų miestely…).
Tai kas, kad JAV jį laikė panašiu į Putiną, tai kas, kad Kauno baliuose jis mėgdavo girtis galįs eiti vandeniu… Kaip Jėzus Kristus.
Tokių bendrovių buvo keliolika. 100 000 žmonių prarado tikėjimą savo valdžia ir valstybe tada – kai valstybės turtas perėjo į kriminalistų rankas. Su aukščiausių pareigūnų pagalba.
Čia irgi tas pats spektaklis: pagaliau atpirkimo ožys yra.
Lietuvai pasidarė nereikalingas teatras, ji pati tapo teatru. Realybė suvaidinta. Neaišku tik, kelintas šito šou aktas.

Prie Lynežerio. Prisipažinimai

Spanguoliavimas. Nerašyčiau, bet ir aš ten esu buvęs. Spalgenas rinkęs…
Kad neįklimptum, kojas reikia statyti „ant žiemakandžių“ – tokie spanguolynų kupsteliai… Moterys, kurioms pakilęs kraujospūdis, peša samanas, kiša po skarele, – nutraukia…
Pamina, pamina, palaukia, kol vanduo prasisunks. Tada semia ir geria. Veidus prausia…
– Vaistai! Spanguolinė rūgštelė.
Turi valgio ir naminės.

Arielka, arielka,
Kad tavį būtų…

Šiauriniai Pagudės indėnai. Aš – irgi iš tenai. („Valion auginai, valion migdzinai, lig pusrytėlių neprabudzinai…“ Iš dėkojimų motinai.)
Sauso kaip degusi pušis veido moteriškė:
– Man jau 72-eji. Gyvenimas yra ir tokis, ir tokis. Tai an arklio, tai po arkliu. Dzidesni vaikai, dzidesni vargai. Penkis užauginau, dar našlaitį, jau devyni anūkai. Valgyk, kur gardu, uliok, kur smagu, ba kai pasensi, nieko negalėsi. Jaučiu, kad išaisiu, bet žinokit, kad jauna esu.
Specialios prijuostės spanguolėms – rinkimai. Tuos rinkimų maišus, pilnus spanguolių, guldo ant pakločių, užriša ir traukia per pelkynus, ant pečių užsikrovę. Jei klimpsta, stveriasi pušelės. Baisiausia, sako, kai įklimpsti ir nuvirsti… Jeigu paslysti, maišas užspaudžia ir priburbuliuoji.
Tai uogos – kaip vyšnaitės.