Azijietiškos tragedijos

RENATA KIM

Tradicinė šeimos sankloda Azijoje pažiro į šipulius. Per amžius tėvai rūpindavosi savo vaikais, žinodami, kad kai nebedirbs, šie – pagal Konfucijaus mokymą – globos juos senatvėje. Šiandien baigia išmirti pirmoji nusivylusiųjų karta – tie, kurie patys padėjo, bet nesulaukė atsako. Pagyvenusiems žmonėms Japonijoje, Pietų Korėjoje, Kinijoje, Honkonge ir Taivane pasaulis sugriuvo.

Paskutinis pokalbis

Pietų Korėjoje tokie žmonės kartais skambina pasitikėjimo telefonu, skirtu savižudžiams. Kaip tik su jais budintiems psichologams kalbėtis sunkiausia. Juos sunkiausia atkalbėti nuo sumanymo žudytis. Jie žino neišsigalvojantys, kai sakosi esą našta savo vaikams, niekam nereikalingi ir neturį dėl ko gyventi. Ką tokiu atveju gali padaryti psichologas? Nedaug. Leidžia jiems išsirėkti ir išsiverkti. Klausia: „Pone (paprastai skambina vyrai), ar tikrai norite atimti sau gyvybę? Kaip? Kada?“ Jeigu sužino, kad nuodai arba kilpa jau paruošti, turi skubėti.

Skambinančiojo numeris rodomas kompiuterio ekrane, taigi psichologai perspėja apie pavojų policiją arba gelbėtojus ir kartu su jais vyksta į neviltin puolusio senolio namus. Ten dar kartą išklauso liūdną istoriją apie sūnų, kuris leidžia suprasti, kad senas tėvas jam yra tarsi akmuo po kaklu. Arba pasakojimą apie nedėkingą marčią. Pasitikėjimo telefono darbuotojai išrašo receptą vaistams nuo depresijos ir pasirūpina, kad nelaimėlis nueitų į vaistinę. Paskui praneša apie jį socialiniams darbuotojams ir paprašo kuo dažniau jį lankyti.

Tačiau ne visuomet jiems pavyksta užmegzti tokį kontaktą. Vienas iš trijų pagyvenusių skambinančiųjų baigia pokalbį ir atima sau gyvybę niekam nespėjus jo pasiekti.

Susižavėjimas Vakarais

„Viena iš pagrindinių vaiko, ypač pirmagimio sūnaus, pareigų yra rūpintis pasenusiais tėvais. Kartu su jais gyventi ir išlaikyti juos visą gyvenimą, – sako profesorius Jamesas Traphaganas, Teksaso valstijos universiteto Ostine religijotyrininkas. – Korėjiečių, japonų ir kinų tėvai turėjo teisę to tikėtis: ilgus metus savo duonos kąsnį atiduodavo vaikams, už paskutinius grašius išleisdavo juos į mokslus.“

Tradicijoje įsišaknijusi šeimos sistema be trikdžių veikė didžiojoje Azijos dalyje keliolika šimtmečių. Nereikėjo nei valstybinių pensijų, nei senelių prieglaudų, nes viskuo pasirūpindavo vyriausias sūnus. Rūpinosi tėvais ne tik iš meilės, bet ir iš baimės, kad priešingu atveju bus pasmerktas aplinkinių.

Ir staiga prieš keliolika metų viskas pradėjo keistis. Jauni azijiečiai, susižavėję vakarietiškomis laisvės ir individualaus tobulėjimo idėjomis, pamiršo principus. Jie turi savų, visiškai naujų problemų: dirba nuo ryto iki vakaro, desperatiškai bandydami pagauti už uodegos sėkmės paukštę, uždirbti būstui, kuris kasmet kainuoja vis brangiau, ir vaikų privatiems lavinimo kursams, kurie kainuoja tikrus turtus. „Tai ir yra tragedijos ištakos, – aiškina daktaras Liu Hui-li iš Laohsiung medicinos universiteto Taivane. – Visiems, įskaitant ir valdžios institucijas, atrodo, kad vyresnio amžiaus žmonės gyvena globojami jaunosios kartos. Pagyvenę žmonės tikisi iš vaikų emocinės ir finansinės paramos, bet jauni žmonės turi vis mažiau galimybių patenkinti jų lūkesčius.“

Todėl nenuostabu, kad, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje savižudybių skaičius didžiausias iš visų Tarptautinio ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (TEBIPO) šalių – iš 100 tūkstančių gyventojų kasmet sau gyvybę atima beveik 25 asmenys, o 30 procentai visų savižudžių yra vyrai po šešiasdešimties. Profesorius Hong Kang-Eui, Korėjos savižudybių prevencijos draugijos pirmininkas, jau seniai tiria, kodėl ekonomiškai klestinčioje šalyje tiek daug žmonių nutaria nusižudyti. Pasak jo, visų nelaimių priežastis yra kaip tik gerovė. „Žaibiška modernizacija pakeitė viską. Išnyko tradicinės vertybės, pakito šeimos struktūra. Prieš keliolika metų šeimose dar gyveno kelių kartų žmonės, padėdavo vieni kitiems. Dabar, kai šeimos modelis yra „du plius vienas“, o skyrybų paplitimas vienas didžiausių pasaulyje, korėjiečiai yra labai vieniši.“

Kitose Pietryčių Azijos šalyse padėtis irgi ne geresnė. Japonijoje kasmet nusižudo daugiau kaip 33 tūkstančiai žmonių. Kinijoje savižudybių skaičius siekia 300 tūkstančių, Taivane – 4 tūkstančius. Visose šiose trijose šalyse daugiau kaip 35 procentai savižudžių – pagyvenę žmonės. Ir jie ne visada kelia ranką tik prieš save.

2008 m. gruodį Japonijos miestelyje Curugašimoje septyniasdešimt dvejų moteris šaliku pasmaugė savo septyniasdešimt aštuonerių vyrą, o paskui pati persipjovė venas. Jį neseniai buvo ištikęs insultas, o ji dėl glaukomos apakusi viena akimi. Su pinigais buvo striuka. Moteris liko gyva ir buvo nuteista penkeriems metams kalėjimo. Kai teisėjas paklausė, kodėl ji nesikreipė pagalbos į dukrą, kuri gyvena netoliese, senolė atsakė pasidrovėjusi. O kad Japonijoje teikiama socialinė parama, ji nežinojo.

Šių metų vasario pradžioje gyvybę sau atėmė šešiasdešimt devynerių Singapūro gyventoja – Li Meixiang iššoko pro savo buto langą iš trylikto aukšto. Jos vyras, į pensiją išėjęs taksi vairuotojas, serga gaubtinės žarnos vėžiu, o trisdešimtmetis sūnus keletą mėnesių neranda darbo. Spauda iš karto priminė žiaurų posakį, kad Singapūro gyventojai gali leisti sau mirti, bet ne gydytis. Tą patį galima pasakyti apie daugumą Azijos šalių: privalomas sveikatos draudimas, jeigu ir yra, suteikia teisę nemokamai pasinaudoti tik paprasčiausiomis gydymo procedūromis. Už visa kita reikia mokėti, todėl ilgesnis gulėjimas ligoninėje užtraukia šeimai bankroto pavojų. Jeigu nepadės vaikai, niekas nebepadės.

Negalima būti našta

Negana to, Azija greitai sensta. Praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje vidutinė gyvenimo trukmė Pietų Korėjoje siekė šiek tiek daugiau negu 62 metus. Dabar ji siekia jau beveik 80 metų. „Senjorai yra visiškai nauja karta: jie prarado savo kultūrinį identitetą, desperatiškai stengdamiesi suprasti šiuolaikinį pasaulį, – sako profesorius Hong Kang-Eui. – Daugelis jų gyvena vieni, nors dar prieš keliolika metų tai buvo neįsivaizduojamas dalykas. “

Jis pats save laiko laimės kūdikiu, nes gauna solidžią universiteto pensiją. Tačiau aplink save mato daugybę žmonių, kurie turi prašyti pagalbos savo vaikus. „Tokia padėtis ypač sunki žmonėms, gyvenantiems kaime. Jų vaikai išvyko į didelius miestus, o jie liko ūkyje, kurio nebeįstengia tvarkyti. Taigi, kai pasidaro sunku, jie siekia insekticidų, nes kaime šie visada po ranka, ir baigia savo agoniją“, – pasakoja profesorius Hong Kang-Eui.

Japonijoje jau 21 procentą šalies gyventojų sudaro žmonės, vyresni nei 65 metų. Beveik ketvirtadalis jų gyvena žemiau TEBIPO nustatytos skurdo ribos. Bazinės valstybinės pensijos, kuri siekia 66 tūkstančius jenų (apie 800 dolerių), nepakanka net kukliausiam gyvenimui. O įmokas į privačius pensijų fondus moka tik 45 procentai dirbančiųjų.

Profesorių Johną Traphaganą, kuris analizavo pagyvenusių japonų savižudybių priežastis, apstulbino tai, kad labai dažnai žudosi senoliai, gyvenantys kelių kartų šeimose. Jis priėjo prie paradoksalios išvados, kad kai mažame plote gyvena keletas kartų, pagyvenę žmonės jaučiasi dar vienišesni nei gyvendami atskirai. „Taip yra todėl, kad jie nesusišneka su jaunesniaisiais. Nesusišneka tiesiogine prasme – jeigu senjorai kalba retu dialektu, jų anūkai tiesiog nesupranta, ką jie sako. Pažįstu žmonių, kurie skundžiasi, kad jų vaikai supranta tik trečdalį iš to, ką jie sako. Dėl to senjorai jaučiasi izoliuoti“, – teigia profesorius. Jo nuomone, ironiška, kad Japonija apibūdinama kaip šalis, kur visada gali tikėtis aplinkinių paramos. „Bėda ta, kad tuo pat metu negalima būti kitam našta“, – aiškina jis.

Kartą išgelbėti, vėl nori mirti

Atviriausiai apie vyriausių gyventojų savižudybes diskutuojama Japonijoje. O štai Kinijoje, kur atimti sau gyvybę vis dar yra socialinis tabu, nusižudžiusiųjų šeimos dažnai stengiasi nuslėpti tiesą. Savižudžiai taip pat paprastai neužkrauna vaikams atsakomybės, o spauda apsiriboja miglotais pranešimais, kad desperatiško žingsnio priežastis buvo finansiniai sunkumai. Visi ir taip puikiai žino, kad senukai buvo išlaikomi vaikų.

Pietų Korėjoje žiniasklaida nepraneša apie savižudybes. Nebent jeigu nusižudo garsi aktorė ar, pavyzdžiui, buvęs prezidentas Roh Moo-hyunas, kuris praėjusių metų gegužę nušoko nuo aukštos uolos.

Blogiausia, kad visose tose šalyse trūksta sistemingų pastangų užkirsti kelią tokioms kartų dramoms. Profesorė Park Ji-Young iš Sang Ji universiteto apklausė 27 pensininkus, kurie bandė atimti sau gyvybę, bet buvo išgelbėti. Ji klausė, kodėl jie pasirinko tokią drastišką išeitį. Dauguma jų atsakė jautęsi kalti, kad turi kliautis savo vaikais. Aštuoni respondentai, praėjus keletui mėnesių po pirmojo bandymo nusižudyti, vėl norėjo suvesti sąskaitas su gyvenimu. Profesorė Park Ji-Young mano, kad reikia kuo skubiau sukurti pagalbos senjorams centrų tinklą jų gyvenamosiose vietovėse.

Tokį tinklą bando kurti Honkongo valdžios institucijos, kurios pernai skyrė beveik 625 tūkstančius dolerių aktyviam gyvenimo būdui senatvėje skatinti. Taivanas savo ruožtu prieš kelias savaites pradėjo neįprastą kampaniją: 10 didžiausių prekybos tinklų įpareigojo savo darbuotojus kiekvieno kliento, kuris perka tik anglių, klausti, kam jam jos reikalingos, ir jeigu kiltų įtarimų, pranešti policijai – mat šioje saloje populiariausias būdas suvesti sąskaitas su gyvenimu yra kvėpuoti nuodingas anglių dujas.

Tačiau daktaras Liu Hui-li mano, kad vien tokių akcijų nepakanka: norėdama iš tiesų pagerinti padėtį, Taivano vyriausybė veikiau turėtų remti sveikatos apsaugos sistemą, gerinti socialinės paramos ir šeimos išmokų sistemą. O pirmiausia dėti pastangas įtikinti žmones mokytis visą gyvenimą ir kelti kvalifikaciją, nes tai vienintelis būdas tapti nepriklausomiems nuo valstybės ir savo vaikų.

Priešingu atveju – įspėja ekspertai – pagyvenę žmonės vis dažniau suvedinės sąskaitas su gyvenimu. Kaip, pavyzdžiui, tas septyniasdešimt dvejų vyras iš Pietų Korėjos Pusano uosto. Šalia nuodų buteliuko šis savižudis paliko trumpą raštelį: „Gydymo stomatologijos klinikoje sąskaita siekia apie 20 milijonų vonų. Norėčiau susimokėti gyvybe.“ 20 milijonų vonų yra 15 tūkstančių JAV dolerių.

„Przekrój“, 2010, Nr. 9

Vertė Vitalijus Šarkovas