Visi laiškai – žirafos

KĘSTUTIS NAVAKAS

Labas, Žirafa,

galvoju apie tave kaip apie tekstą, nes atsiradai pas mane kaip tekstas ir manau, kad dabar žmonės vis labiau tekstai. Nebeliko dėl ko susitikti, viską galima transliuoti skype’u, facebooku ar el. paštu. Tekstai. Gutenbergo prapultis.

Tekstai kiek kitokie negu adresantai, tekstai yra paaugliai. Jie krykštaus ir žais savus žaidimus. Todėl tekstai mane ir žavi. Todėl tekstai man ir represyvūs. Šiaip aš jų nekenčiu, bet nerezultatyviai, pasislėpti neišeina.

Žvelgdamas į geriausius man patinkančius tekstus, matau juose pastangą sunaikinti ten parazituojantį pranešimą, kažkieno vadinamą prasme. Neprikiština tai pastanga, tiesiog taip, lyg rankšluosčiu mosteltum.

Proustas ją tirpina ilgose savo sakinių kadencijose, Kafka pasaulio absurdiškumą laipina iš kontorų ir teismų, Cortázaras peržaidžia ir perdėlioja įprastas kortas, o yra ir labiausiai abejojančių pasaulio kaip pranešimo idėja. Dadaistai, siurrealistai, Beckettas. Galų gale – Dante ir Homeras. Šie kitaip.

Na, o čia ir tu, kičo kaubojau. Nei tu žuvį darinėji, nei kokias parduotų lėlių pasakas seki. Palieki laikraščiams tai, kas jų. Netikiu, kad išsyk matytum pasaulį kaip energiją, o ne pasaulį kaip pranešimą. Tačiau tavo tekstai spinduliuoja kaip atominės elektrinės. Na, taip, paaugliški jie, net vaikiški. Tačiau ta vaikystės prasme, kuria įmanoma nupaišyti šunį su dvidešimčia kojų. Čia šuns pranešimas būtų – keturios. Bet šuns energija – dvidešimt. Ir tu ją matai. Ir tu ją rašai. Ir taip rašai, tarsi tas šuo rašytų, dvidešimčia savo kojų.

Juk kas galėtų pamanyti, kad tos tavo vonios – tik vonios? O kas tokiu atveju mūsų žirafos? Tik žirafos? Haa. Labiausiai tavo vonios man panašios į mano mėgstamiausio latvių žydo Marko Rothko paveikslus. Na, kokia prasmė tuose pulsuojančiuose kvadratuose ir koks pranešimas? Iš pirmo žvilgsnio – kaip tų makaronų vonioje. Jei galvotume apie energijos perteikimą piešiniu, gaila man tų senųjų meistrų. Kaip gerai, kad visi numirė. Vermeerio šviesa, Rembrandto tamsa, Bruegelio batalijos. Kalėėėjimas, Akvile. Vienas kalėjimas yra Klimto, tai gražių paviršių kalėjimas, kitas kalėjimas yra senųjų meistrų, kai tik gražūs paviršiai gelbsti. Jie tapė šventuosius sebastijonus ir nakties sargybas, o mes neskaitom jų pranešimų, žiūrim, kaip ten šviesokaita, kaip ten potėpis. Pastarasis pabaigė savo kaip tarno gyvenimą Cézanne’o rankose. Tada tapo savitikslis, vadinasi, tikrasis. Haa, kaip jis gyvena pas ekspresionistus. Nežinau, ar Jacksono Pollocko pasitaškymai vadintini potėpiais, bet leiskim sau taip pavadinti. Ir – Markas Rothko. Na, visiška žirafa. Totali.

Na, nereikia tikėtis, kad žmonės nelaukia iš mūsų Anderseno pasakų. Laukia. Mes jiems turim papasakot, juos pagraudint, ir kad po to liktų sentencijos pavidalo įspūdis. Ir aš pasiduodu tokiai žmonių įtaigai, rašau, ką jie nori skaityti. Tarnauju. Tačiau jau baigiu, padėjau pareiškimą. O tu ne, tu per stipri. Tu rašai, ką nori.

Mes apskritai neturim kito likimo – tik rašyti. Taškytis rašalu ir trankytis į Gutenbergo pasaulio grotas. Kokie tolimi tampa tikrieji dalykai mūsų aprašytiems! Net tavo aprašyta vonia nutolo nuo tikrosios daugiau kaip žemė nuo mėnulio. Pameni, klausei, kodėl mėnulis šviečia? Todėl, kad kvailas, todėl, kad mėnulis yra ryškiausias pranešimo perdavimo pavyzdys. Jis perduoda saulės pranešimą, pats jis energiškas tik pinkfloidų diske. Nekūrybingas tas mėnulis, nors koks Keatsas galėjo peršalti ir į jį žiūrėdamas.

Šiandien sutikau tokį žmogų, eidamas iš parduotuvės. Jis man papasakojo, kad jo sūnui nepavyko su žmona ir tas sūnus pasikorė. Pasakojimas man kainavo keturis litus ir nuoširdžią užuojautą. Aš tam žmogui papasakojau, kad Malbec vynuogėse procianidinų yra mažiau nei Cabernet Sauvignon vynuogėse. Nes pastarosiose kauliukai didesni, palyginti su pačia uogos mase. Ši informacija žmogui nieko nekainavo, o „teoriškai imant“, juk turėtų būti brangesnė.

Ir užmiršiu aš tą jo pasakojimą, net tą nemuilintą kilpą užmiršiu. Ir užmirš jis tą mano pasakojimą, net vynuogių veisles užmirš. Tačiau galim neužmiršti paties susitikimo, kartais išlenda tokie iš atminties – galvoji, kokio čia velnio, o, pasirodo, kažkokio. Pasisvaidėt energijom. Kurios, jei jau vadintinos pranešimu, tai kažkokiu itin žirafiniu, neverbaliniu ir nevizualiniu.

Galvoju apie tai, kaip norėčiau rašyti. Norėčiau nerašyti prasmių, rašyti tarsi nuprasmintai. Nes prasmės man pernelyg lokalios, pernelyg susijusios su mano paties vieta, vardu, išsilavinimu, išsilaisvinimu, virtuvės kvapais ar meilužių atodūsiais. Ne, viso to nereikia. Nors tu ir rašai apie savo seses bei močiutes. Tačiau tu fragmentuoji savo pasakojimą. Įleisdama ten vėjo, kurį pučia visi pasaulio pamatų ardytojai: Camus, Dalí, Kafka, Rilke, van Goghas. Dviskiemeniai porakanopiai.

Ir matau, kad rašai gerai. Norėčiau taip kaip tu. Norėčiau vėl pradėti, tapti vaiku. Nes tu – amžinas vaikas ir amžinai vysies drugelį. Aš irgi turiu savo drugelį ir tai yra tyla. Kada nors parašysiu knygą, kurioje nebus nieko. Tik keli šimtai puslapių tylos. Ir kai ją skaitysi, šiurpsi nuo tos tylos spengimo. Taip spengia Marko Rothko kvadratai. Kazimiro M. kvadratas man yra pranešimas, o Marko R. – energija. Pranešimų man nebereikia. Pavargau.

P. S. Iš eBay atėjo itin kičinė žirafa. Tau tiks. Linkėjimai Dariui, Živilei ir SveikaMarijai.