Kaip buvau nukryžiuotas (trenktas)
JONAS VAICEKAUSKAS
Žvyrkelis kilo į kalniuką išsiriesdamas jauno pušynėlio pakraščiu. Baigiant pasiekti aukštumėlę, medžiams praretėjus, pakraštyje pasimatydavo senas, pakrypęs kryžius. Pirmuosius kartus pro jį važiuojant, pavėluotai ir netikėtai, tarsi stebindamas kitoje pusėje pasirodydavo namas. Čerpių stogas buvo lyg per arti ir per žemai, nes kelias su posūkiu už kalvelės tuoj leidosi žemyn, taikydamas į tilčiuką. Statinys upeliuko pakrantėje buvo šviesiai pilkas, betoninis. Skliaute matėsi data. Skysta, sukrypusi tvorelė, kreiva lentinė pašiūrė, beveik įlindusi į buvusio sodo sąvašyną. Daugiau nieko. Jokių kaimynų aplinkui. Matėsi, kad namas tvirtas, dar gyvenamas, taigi nors aš labai mėgau palandyti po apleistas trobas – čia nesustodavau. Kartkartėmis pravažiuodamas pajusdavau lengvą jaudulį. Kažkuo ypatingu dvelkė šis kampelis. Toks uždaras, kamerinis. Netgi šmėstelėdavo mintis, kad čia tai tikrai galėčiau gyventi. Žinoma, pats namas ir aplinka buvo kiek neįprasti, išsiskiriantys iš to krašto lygumų peizažo, bet atrodė, kad yra dar kažkas slapto, siejančio mane su visu tuo. Vis prisiekdavau, kad kitą kartą pro čia keliaudamas būtinai sustosiu, nors nebūčiau galėjęs sau konkrečiau įvardyti, ko tikiuosi iš šitos vietos. Nedažnai tekdavo ten nukakti. O vieną kartą pasigedau kryžiaus. Sustojau ir paėjėjęs radau jį gulintį žemėje, jau gerokai apėjusį žolėmis. Buvo nupuvęs prie pagrindo ir nulūžęs. Prie namo dar matėsi pramintas takelis, džiūvo skalbiniai. Tikriausiai gyveno seni žmonės. Nesinorėjo trikdyti, galbūt sukelti nerimo.
Kitą kartą tik pakilus į kalniuką ir atsivėrus prieš akis visai sodybai tapo aišku, kad čia negyvenama. Jau nemažai kartų aš ją buvau apžvelgęs, taigi išsyk pastebėjau pasikeitimus, liudijančius, kad šeimininkų nėra. Jie jau, matyt, persikraustė už upelio. Ten buvo senos kaimo kapinaitės. Nesustojau, atidėjau tai sugrįžimui. Laukiau to susitikimo.
Manau, nėra žmogaus, amžiumi jau perkopusio gyvenimo gūbrį, kuris galėtų tvirtai įsitikinęs pasakyti, jog gyveno lig šiolei taip, kad nieko keisti nenorėtų. Nors ne, tokių buvo. Knygų, filmų herojai – gelžbetoniniai socrealizmo monstrai kovotojai už darbo žmonių laisvę. Dažnai, skambant dainai: „Smelo my v boi poidiom za vlast’ sovetov i kak odin umriom v borbe za eto…“, įsivaizduodavau darniai žygiuojančias raudonžvaigždžių kovotojų gretas, staiga pagal komandą pasisukančias ir iškrinkančias į dvi puses. Kariai guli aukštielninki, veidai švyti laime. Žygiuoja kiti. Ir taip, kol užpildo visą lauką. Tada atvažiuoju aš arkliuku pakinkyta grėbiamąja (arklys, jeigu tik gali, niekada neužmina ant gulinčio žmogaus) ir sugrėbiu juos į volus. Jie jau tapę visiškai plokšti, sausi ir šiugždantys. Trukteliu ilgą rankeną, grėbiamosios dantys šokteli į viršų, palikdamos sugrėbtą turinį ir trenkdamos per užpakalį, apsaugotą metalinės su skylėmis sėdynės…
Iš kur tas noras lįsti į svetimo, buvusio gyvenimo triušenas? Juk svetimi gyvenami namai daugumai nesukelia jokių emocijų. Yra ten šeimininkai tuo metu ar nėr… Sakė senovės išminčius, kad gyvenimą galima vertinti tik tada, kai jis jau baigtas. Jausdamas buvusius gyvenimus, bandai vertinti, papildyti savąjį. Gal tai siejasi ir su tokiu paplitusiu reiškiniu kaip atgaivinami klasės draugų susitikimai? Nuo atitinkamo amžiaus ima traukti vėl juos pamatyti. Štai buvę silpni fiziškai ima demonstruoti jėgą, bijojęs panelių drovuolis kuo įžūliausiai kirkina klasės drauges… Kaip iššauti iš konfeti patrankos, mes pažirome į erdvę. Maždaug žinome vienas kito „startinę masę“, gabumus. Save sunku objektyviai vertinti, bet kaip įdomu iš atstumo apžvelgti skirtingas trajektorijas. Pasijunti besikėsinąs nugyventi dar vieną, kitą gyvenimą, dubliuoti savąjį.
Užžėlusiu takeliu pasiekiu duris. Paliečiu iki juodo blizgesio nučiupinėtą jų kraštą. Įeidamas lyg ir tampi paveldėtoju, bendrininku, įsipareigoji kažkuo čia gyvenusiems. Palikdami trobas žmonės paprastai užkala, užrakina. Į tokias nelįsi – tai būtų įsilaužimas. Bet yra kas lenda. Paprastai vidus jau būna nusiaubtas. Junti kaltę ir gėda dėl jų, dėl nugyvento gyvenimo beprasmybės, trapumo. Štai sudraskyti kadaise rūpestingai į mazgelius surišti žolynai, išgriautos krosnies liekanose sutryptas kruopščiai lopytas drabužis. Norisi, kad kažkas liktų. Neįvardiji sau, kad tikiesi, jog po tavęs, atlygindamas už tavo pastangas, kas nors gal pasaugos tavo atminimą.
Apačioje visai nieko įdomaus, bet dar yra palėpė. Ten saugomi kasdien nenaudojami daiktai, bet kartu ir tokie, kurie negrūdami į kokį sandėliuką kieme. „Pakylėti“ daiktai, nes ant aukšto kur kas saugiau: užlipti juk paprastai galima tik iš vidaus. Lubos užpilamos spaliais, o juose kai kas ir užsimeta, lieka nepastebėta. Ten gali būti senų daiktų, svarbių čia gyvenusiems. Genamas neaiškų vilčių, karabždinuosi viršun, žvalgausi prieblandoje. Kartais kas nors būna užkišta pastogėje, už gegnių. Traškančiomis lubomis nukrypstu nuo sijos ir jos staiga prasmenga… Bandau dar nusitverti išskėtęs rankas ir trumpą akimirką man tas pavyksta. Bet vis tiek nugarmu žemyn su debesiu dulkių ir šiukšlių. Gaunu per kuprą lentgaliais, iš kažkur atsiradęs plytgalys trinkteli per pakaušį. Greitai nusipurtęs didumą dulkių, ropščiuosi atgal. Deja, mane šaukia, ragina važiuoti, ir taip, nieko keistesnio neradęs, palieku apleistą sodybą.
…Tą naktį prikėliau visus, nes paryčiais, pamėginęs pasikišti rankas po galva, pajutau tokį skausmą, kad garsiai sustugau. Net rankų valgydamas negalėjau ant stalo užsikelt. Manau, žmogus galėtų taip jaustis, pakabojęs ant kryžiaus ir nesulaukęs dangun ėmimo.
Sako, Lionginas Šepka drožti, kurti pradėjo, kai kaimo muštynėse gavo kuolu per galvą. Lig tol buvęs normalus bernas. Aš savo elgesio pakitimų nepastebėjau, bet tikriausiai ta pusplytė ir išnarinti pečiai tokias štai mintis sukėlė.
