Eilės. KOTRYNA KLIMAITYTĖ

Meditacija I

papilvę maudžia pirmajam pavasario vėjui
nuslydus džinsų aptempta šakuma

norisi kavos, ilgos cigaretės, rožės iš nepažįstamojo rankų
draugė dviprasmiškai konstatuoja: tau reikia nuleisti

ir net neįtaria,
kaip kasnakt mėšlungis mano pirštais
nutraukia dušo užuolaidą ant žemės
įkaitęs kūnas suvirpa

paskui, kol sugrįžta vėl į save –
nutirpusi koja nepatogiai įremta į skalbyklę

akis pradeda erzinti elektros lemputė
katė, besibraižanti į duris –

ir tik kelioms minutėms, paskui vėl vėl vėl
su kiekvienu širdies tvinksniu

ir ten, kažkur, tas garas, jo nenuleisi neišleisi nepaleisi
vėl kaupiasi

todėl šypsausi sėdėdama troleibuse
eidama gatve valgydama sriubą pasitaisydama nusmukusią kojinę

nuo to gerumo papilvėje
tiesiog saldžiai išmurkiamo geismo geisti

gyventi

Meditacija II

kauburėlis,
pritvinkęs kaip pernokusi slyva sulčių,
lieti ir skyla, veriasi
tik man

nė vienas jūsų nepažadino –
ąsoty pienas iš Tarkovskio
klasika – archetipinė, nuvalkiota, banali
srovelė per sėdmenis – akies akies istorija

nereginti, trokštanti regėti
pirštu budinanti,
pagalvėle, jautriai, įsiklausydama

žaidžiu.
netvinksinčios krūtys –
tvinksinčios mintys

nuo sienų drykstantys tapetai
naktinėj tyloj grynos meditacijos garsai

skylanti oda –
violetinė žievelė

ragaučiau save
mylėčiau savo moteriškumą
labiau už save pačią

Neištikimos moters patarimai pradedančiajai

pradėti reikėtų nuo epiliatoriaus,
jei ketini sugundyti vyrą,
tau nepriklausantį

kad pagaliau delnu nustebtų:
kokia tu švelni

nes jo moteris
per daugybę dienų pamiršo būti švelni

kaip ir tu pamiršai savajam

per metalinį burzgesį
grindis žiedadulkėm nukloja nepaklusnūs plaukeliai

kvepia migdolais, muskusu
ir būsima nuodėme

Istorija, kurioje minimi teisėsaugos pareigūnai

Pasimiršta numiršta (iš)irsta
iš tūkstančio varpų, kaip tada
ant stalo (kalno) kai nebuvo nieko
tik dangus ir žirgų kanopos per rudenėjantį taką
pakėliau galvą
akis užkabino erdvę plėšiantį neoną
– jok Gediminai jok –
ristele raitoji Lietuvos policija

vabalėlis ant skruosto
ropojantis paskutinio spindulio link
(m)irštantis kaip žodis į gudobelę

prasivėręs mirksnis į kurį sutalpinau save
po ne(iš)mylėtos vasaros –
o sariais susisupusios mintys vėlėsi į voratinklius
leidžiantis
ir nebeliko nieko daugiau

už tavo ištartą „mano mergaitė“ at(s)iduočiau daugiau nei save

teisus buvo Limonovas, meilė turėtų būti priskirta ligoms

Paskui

pabusdavo rytais, dar neatsimerkusi uosdavo įsismilkusį patalą,
per naktį išgulėtus plaukus, duobelę po galva,
dar nepakrutinusi minčių, rankų, kojų pirštų,
žinodavo, kad ir vėl yra pavargusi,
kad už lango vėl toks pat pleiskanotas rytas, suzmekusi aušra,
po nakties kancarais išprievartauti žibintai

žinodavo, kad ir vėl ir vėl ir vėl toks pat nusibodęs kvėpavimas,
ta pati kava, vanduo, rūdimis laižantis čiaupą,
kiemsargio pirštai prie šiukšlių vamzdžio, kad po nakties suglostytų skreplių likučius,
ir vėl ta pati priplėkusi košė su kandžių kiaušinėliais,
nudėvėti naktiniai marškiniai
(į kampą)
nudėvėtas išglebęs kūnas
(krūtys, sėdmenys, venų išvargintos kojos)
ir vėl cigaretė balkone, dūmai, prasimušę per smogą,
kaimynų bute kiauksintis šuo –
o ten, kažkur, jei dar kažkur tas yra, ištrupėjęs asfaltas,
ten, kažkur, rytą pateka saulė ir žalia būna žolė (ne veja), –
atsimena, – dreskianti koją gėlė, kraujo lašas per praplėštą kojinę –
ten, kažkur, gal net paukščiai dar čiulba,
debesys moka dar plaukti, kaimynai moja ranka, gero ūpo linkėdami,
ten, kažkur, į vandenis plaukia laivai, skiedros, vainikai,
ten upės, tarp kalnų lyg tarp mano krūtų išbrinkusios gyslos, pranašauja pavasarį

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.