Eilės. KOTRYNA KLIMAITYTĖ
Meditacija I
papilvę maudžia pirmajam pavasario vėjui nuslydus džinsų aptempta šakuma
norisi kavos, ilgos cigaretės, rožės iš nepažįstamojo rankų draugė dviprasmiškai konstatuoja: tau reikia nuleisti
ir net neįtaria, kaip kasnakt mėšlungis mano pirštais nutraukia dušo užuolaidą ant žemės įkaitęs kūnas suvirpa
paskui, kol sugrįžta vėl į save – nutirpusi koja nepatogiai įremta į skalbyklę
akis pradeda erzinti elektros lemputė katė, besibraižanti į duris –
ir tik kelioms minutėms, paskui vėl vėl vėl su kiekvienu širdies tvinksniu
ir ten, kažkur, tas garas, jo nenuleisi neišleisi nepaleisi vėl kaupiasi
todėl šypsausi sėdėdama troleibuse eidama gatve valgydama sriubą pasitaisydama nusmukusią kojinę
nuo to gerumo papilvėje tiesiog saldžiai išmurkiamo geismo geisti
gyventi
Meditacija II
kauburėlis, pritvinkęs kaip pernokusi slyva sulčių, lieti ir skyla, veriasi tik man
nė vienas jūsų nepažadino – ąsoty pienas iš Tarkovskio klasika – archetipinė, nuvalkiota, banali srovelė per sėdmenis – akies akies istorija
nereginti, trokštanti regėti pirštu budinanti, pagalvėle, jautriai, įsiklausydama
žaidžiu. netvinksinčios krūtys – tvinksinčios mintys
nuo sienų drykstantys tapetai naktinėj tyloj grynos meditacijos garsai
skylanti oda – violetinė žievelė
ragaučiau save mylėčiau savo moteriškumą labiau už save pačią
Neištikimos moters patarimai pradedančiajai
pradėti reikėtų nuo epiliatoriaus, jei ketini sugundyti vyrą, tau nepriklausantį
kad pagaliau delnu nustebtų: kokia tu švelni
nes jo moteris per daugybę dienų pamiršo būti švelni
kaip ir tu pamiršai savajam
per metalinį burzgesį grindis žiedadulkėm nukloja nepaklusnūs plaukeliai
kvepia migdolais, muskusu ir būsima nuodėme
Istorija, kurioje minimi teisėsaugos pareigūnai
Pasimiršta numiršta (iš)irsta iš tūkstančio varpų, kaip tada ant stalo (kalno) kai nebuvo nieko tik dangus ir žirgų kanopos per rudenėjantį taką pakėliau galvą akis užkabino erdvę plėšiantį neoną – jok Gediminai jok – ristele raitoji Lietuvos policija
vabalėlis ant skruosto ropojantis paskutinio spindulio link (m)irštantis kaip žodis į gudobelę
prasivėręs mirksnis į kurį sutalpinau save po ne(iš)mylėtos vasaros – o sariais susisupusios mintys vėlėsi į voratinklius leidžiantis ir nebeliko nieko daugiau
už tavo ištartą „mano mergaitė“ at(s)iduočiau daugiau nei save
teisus buvo Limonovas, meilė turėtų būti priskirta ligoms
Paskui
pabusdavo rytais, dar neatsimerkusi uosdavo įsismilkusį patalą, per naktį išgulėtus plaukus, duobelę po galva, dar nepakrutinusi minčių, rankų, kojų pirštų, žinodavo, kad ir vėl yra pavargusi, kad už lango vėl toks pat pleiskanotas rytas, suzmekusi aušra, po nakties kancarais išprievartauti žibintai
žinodavo, kad ir vėl ir vėl ir vėl toks pat nusibodęs kvėpavimas, ta pati kava, vanduo, rūdimis laižantis čiaupą, kiemsargio pirštai prie šiukšlių vamzdžio, kad po nakties suglostytų skreplių likučius, ir vėl ta pati priplėkusi košė su kandžių kiaušinėliais, nudėvėti naktiniai marškiniai (į kampą) nudėvėtas išglebęs kūnas (krūtys, sėdmenys, venų išvargintos kojos) ir vėl cigaretė balkone, dūmai, prasimušę per smogą, kaimynų bute kiauksintis šuo – o ten, kažkur, jei dar kažkur tas yra, ištrupėjęs asfaltas, ten, kažkur, rytą pateka saulė ir žalia būna žolė (ne veja), – atsimena, – dreskianti koją gėlė, kraujo lašas per praplėštą kojinę – ten, kažkur, gal net paukščiai dar čiulba, debesys moka dar plaukti, kaimynai moja ranka, gero ūpo linkėdami, ten, kažkur, į vandenis plaukia laivai, skiedros, vainikai, ten upės, tarp kalnų lyg tarp mano krūtų išbrinkusios gyslos, pranašauja pavasarį