Eilės. KOTRYNA KLIMAITYTĖ

Meditacija I

papilvę maudžia pirmajam pavasario vėjui

nuslydus džinsų aptempta šakuma

norisi kavos, ilgos cigaretės, rožės iš nepažįstamojo rankų

draugė dviprasmiškai konstatuoja: tau reikia nuleisti

ir net neįtaria,

kaip kasnakt mėšlungis mano pirštais

nutraukia dušo užuolaidą ant žemės

įkaitęs kūnas suvirpa

paskui, kol sugrįžta vėl į save –

nutirpusi koja nepatogiai įremta į skalbyklę

akis pradeda erzinti elektros lemputė

katė, besibraižanti į duris –

ir tik kelioms minutėms, paskui vėl vėl vėl

su kiekvienu širdies tvinksniu

ir ten, kažkur, tas garas, jo nenuleisi neišleisi nepaleisi

vėl kaupiasi

todėl šypsausi sėdėdama troleibuse

eidama gatve valgydama sriubą pasitaisydama nusmukusią kojinę

nuo to gerumo papilvėje

tiesiog saldžiai išmurkiamo geismo geisti

gyventi

Meditacija II

kauburėlis,

pritvinkęs kaip pernokusi slyva sulčių,

lieti ir skyla, veriasi

tik man

nė vienas jūsų nepažadino –

ąsoty pienas iš Tarkovskio

klasika – archetipinė, nuvalkiota, banali

srovelė per sėdmenis – akies akies istorija

nereginti, trokštanti regėti

pirštu budinanti,

pagalvėle, jautriai, įsiklausydama

žaidžiu.

netvinksinčios krūtys –

tvinksinčios mintys

nuo sienų drykstantys tapetai

naktinėj tyloj grynos meditacijos garsai

skylanti oda –

violetinė žievelė

ragaučiau save

mylėčiau savo moteriškumą

labiau už save pačią

Neištikimos moters patarimai pradedančiajai

pradėti reikėtų nuo epiliatoriaus,

jei ketini sugundyti vyrą,

tau nepriklausantį

kad pagaliau delnu nustebtų:

kokia tu švelni

nes jo moteris

per daugybę dienų pamiršo būti švelni

kaip ir tu pamiršai savajam

per metalinį burzgesį

grindis žiedadulkėm nukloja nepaklusnūs plaukeliai

kvepia migdolais, muskusu

ir būsima nuodėme

Istorija, kurioje minimi teisėsaugos pareigūnai

Pasimiršta numiršta (iš)irsta

iš tūkstančio varpų, kaip tada

ant stalo (kalno) kai nebuvo nieko

tik dangus ir žirgų kanopos per rudenėjantį taką

pakėliau galvą

akis užkabino erdvę plėšiantį neoną

– jok Gediminai jok –

ristele raitoji Lietuvos policija

vabalėlis ant skruosto

ropojantis paskutinio spindulio link

(m)irštantis kaip žodis į gudobelę

prasivėręs mirksnis į kurį sutalpinau save

po ne(iš)mylėtos vasaros –

o sariais susisupusios mintys vėlėsi į voratinklius

leidžiantis

ir nebeliko nieko daugiau

už tavo ištartą „mano mergaitė“ at(s)iduočiau daugiau nei save

teisus buvo Limonovas, meilė turėtų būti priskirta ligoms

Paskui

pabusdavo rytais, dar neatsimerkusi uosdavo įsismilkusį patalą,

per naktį išgulėtus plaukus, duobelę po galva,

dar nepakrutinusi minčių, rankų, kojų pirštų,

žinodavo, kad ir vėl yra pavargusi,

kad už lango vėl toks pat pleiskanotas rytas, suzmekusi aušra,

po nakties kancarais išprievartauti žibintai

žinodavo, kad ir vėl ir vėl ir vėl toks pat nusibodęs kvėpavimas,

ta pati kava, vanduo, rūdimis laižantis čiaupą,

kiemsargio pirštai prie šiukšlių vamzdžio, kad po nakties suglostytų skreplių likučius,

ir vėl ta pati priplėkusi košė su kandžių kiaušinėliais,

nudėvėti naktiniai marškiniai

(į kampą)

nudėvėtas išglebęs kūnas

(krūtys, sėdmenys, venų išvargintos kojos)

ir vėl cigaretė balkone, dūmai, prasimušę per smogą,

kaimynų bute kiauksintis šuo –

o ten, kažkur, jei dar kažkur tas yra, ištrupėjęs asfaltas,

ten, kažkur, rytą pateka saulė ir žalia būna žolė (ne veja), –

atsimena, – dreskianti koją gėlė, kraujo lašas per praplėštą kojinę –

ten, kažkur, gal net paukščiai dar čiulba,

debesys moka dar plaukti, kaimynai moja ranka, gero ūpo linkėdami,

ten, kažkur, į vandenis plaukia laivai, skiedros, vainikai,

ten upės, tarp kalnų lyg tarp mano krūtų išbrinkusios gyslos, pranašauja pavasarį