Meilės ugnies sušildyta kelių šimtų metų istorija

Parengė ALGIMANTAS ČERNIAUSKAS

Baigėsi Lietuvos tūkstantmečio ir jubiliejiniai Merkinės metai. Merkinėje stovėjusių bažnyčių ir vienuolynų vietose jie paliko istorinius paminklus. Istorinėje sankryžoje tarp senosios Vilniaus (dabar K. Jagmino) ir naujosios Vilniaus (buvusios Daugų) gatvės įsitvirtino karaliaus Jogailos antspaudo ženklas, liudijantis Vilniaus miestui Merkinėje suteiktą Magdeburgo teisę. Prie namo, pastatyto ant buvusių „valdovų rūmų“ likučių, sienos pritvirtinta lenta, liudijanti karaliaus Vladislovo Vazos mirtį Merkinėje. Legendos byloja: prieš mirtį karalius liepęs išnešti jį į vidurį aikštės, kad visi matytų karalių ir paprastų žmogelių lygybę prieš mirtį. Tačiau kas siejo karalių Vladislovą Vazą ir Merkinę? Ar vien poetų pašlovintas gamtos grožis ir istorikų minimos karališkos medžioklės?

Józefo Ignaco Kraszewskio piešinys

Dinastiniai Vladislovo Vazos (1595–1648) planai buvo siejami su sūnumi Zigmantu Kazimieru, kurį jam 1640 m. pagimdė žmona Cecilija Renata (1611–1643), Romos imperatoriaus Ferdinando II dukra (ji mirė, kai karalaičiui tebuvo treji metai¹). Gabus našlaitis septynerių metų jau kalbėjo lenkiškai, vokiškai, itališkai, truputį buvo pramokęs ir lotyniškai, bet 1647 m. neaiškiomis aplinkybėmis apsinuodijęs maistu susirgo dizenterija² ir rugpjūčio 9 d. mirė. Su karališkom iškilmėm buvo palaidotas Vavelyje.

1646 m. Vladislovas Vaza vedė Prancūzijos princo Karolio I Gonzagos dukrą, Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV įdukrą Mariją Liudviką Gonzagą (1611–1667). Su ja vaikų nesusilaukė. Ir tam sutrukdė ne karaliaus ar karalienės amžius³, o jo sena meilė nekilmingai Lvovo pirklio dukrai gražuolei Jadvygai Luškovai (1610–?), kuri 1635 m. jam pagimdė sūnų Vladislovą Konstantiną Vazą (internetinės enciklopedijos dar mini kitais metais gimusią dukrą – princesę Vazą). Vladislovas Vaza, vedęs Ceciliją Renatą, savo dvaro favoritę J. Luškovą ištekino už Merkinės seniūno Jono Vypiskio. Ar J. Vypiskis tuo metu jau buvo Merkinės seniūnas, ar karalius vestuvių proga jam suteikė tą pareigybę kaip savo meilužės kraitį, sunku pasakyti. Internetinės enciklopedijos nėra patikimas žinių šaltinis ir kyla klausimas, kur jis (seniūnas) rezidavo ir apskritai ar jis toks buvo. 2007 m. išleistoje istoriko dr. Algirdo Baliulio sudarytoje knygoje „Lietuvos magdeburginių miestų privilegijos ir aktai. Merkinė“ (leidinyje dokumentai pateikiami lotynų, senąja lenkų, gudų kalba su trumpa transkripcija lietuvių kalba) galime rasti eilutes, kuriose rašoma, kad Merkinės seniūnas J. Vypiskis 1642 m. vasario 24 d. rašte pasižada neimti mokesčių iš Merkinės miestiečių, vykstančių jo pastatytu tiltu per Stangę. Žinia, miesto magistrato dokumentuose nerašoma apie pasimatymus, padūsavimus ir aistras, kol šie netampa kriminaliniais nusikaltimais ar neišauga į turtinę nesantaiką, bet raštai liudija, kad minimu laikotarpiu Merkinėje tikrai buvo seniūnas J. Vypiskis.

Apie Merkinės seniūną ir karaliaus dvariškį J. Vypiskį kalbama ir minėtoje knygoje pateikiamame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Kazimiero 1650 m. gruodžio 17 d. Varšuvoje pasirašytame dokumente, kuriuo jis patvirtina Merkinės seniūno 1646 m. liepos 6 d. raštą, miesto malūnininkui Fiodorui Šimkevičiui suteikiantį teisę prižiūrėti malūną ant Straujos, jame pardavinėti gėrimus ir nustatyti atlygį už malūną. Įdomu tai, kad seniūno raštą patvirtina ir „staroscina merecka Jadwiga Wypyska“.

Kai kur rašoma, kad J. Luškova mirė apie 1648 m., tačiau minėtoje knygoje pateikiamas 1652 m. vasario 2 d. Varšuvoje asesorių teismo priimtas sprendimas siųsti komisarus į Merkinę „magistrato byloje su Pilypavo seniūnu Kristupu Buchoveckiu ir jo žmona Merkinės seniūne Jadvyga Luškova dėl abipusių kaltinimų“. Magistratas seniūnus kaltina pažeidžiant Merkinės miestiečių teises, paminant jų paprotines ir karalių suteiktas teises, proteguojant žydus ir jų verslus, kad jie garbius ir laisvus Merkinės gyventojus be jokio pagrindo į kalėjimą sodina… Seniūnai savo ruožtu miestiečius kaltina maištu, įstatymų pažeidinėjimu… Istorikas knygos įžangoje pažymi, kad Merkinės miestiečiams ir magistratui seniūnų valdžia buvo neparanki.

Bylų nagrinėjimai tęsėsi ir rugpjūčio 20 d. Varšuvoje asesorių teismas bylą atideda, kad miestiečiai turėtų laiko pasirūpinti reikiamais dokumentais ir liudijimais, o tolesnį nagrinėjimą paveda vienam iš garbingiausių Lietuvos istorijos vyrų – pakancleriui Leonui Sapiegai. Merkinės seniūnės J. Luškovos ir karjerą padariusio jos vyro K. Bychoveckio, kuris tapo Gardino maršalu, teismų maratonas su Merkinės magistratu ir miestiečiais tęsėsi ir asesorių teismas 1653 m. Gardine priėmė sprendimą bylą nagrinėti Merkinės rotušėje…

Kalbant apie didžiąsias valdovų meiles, mitus ir legendas ne taip svarbu, kaip baigėsi tie teismai, kurie liudija gana aukštą to meto teisinę LDK kultūrą. Išsiaiškinome, kad Merkinėje tikrai buvo seniūnas J. Vypiskis, kuris buvo vedęs Vladislovo Vazos favoritę. Gal karalių į Merkinę traukė ne istorikų aprašyti medžioklės nuotykiai ir malonumai, o didžioji jo gyvenimo meilė – gražuolė J. Luškova. Gausioje lenkų literatūroje, skirtoje karalių meilės nuotykiams, taip pat 2009 m. lietuvių kalba pasirodžiusioje Jadwigos Kudirko-Kudirkienės knygoje „Valdovų meilės pėdsakais“ rašoma, jog, pasak legendos, „likimas lėmė, kad jis mirė Jadvygos (dabar našlės Vypiskos) glėbyje, kaip yra prašęs, su ja atsisveikindamas, kai leido už vyro: o kad gerasis Dievas mane išklausytų ir kad dvasią išleisčiau tavo glėbyje“. Autorė rašo, kad Jadvyga iki gyvenimo pabaigos nepaliko Merkinės.

Lėšų karalius J. Vypiskai buvo palikęs pakankamai, ji galėjo gyventi bet kuriame Lenkijos Karalystės ar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mieste. Gal Merkinėje sulaikė prisiminimai, gal praleisti metai, gal nauja meilė, tačiau visa tai nesulaikė Merkinėje jos ir karaliaus sūnaus Vladislovo Konstantino Vazos, gimusio dar prieš karaliaus vedybas su pirmąja žmona Cecilija Renata. Karalius savo nesantuokinį sūnų pripažino, suteikė jam grafo Vasenau titulą ir, pasak romantikų, prisakė globoti motiną. Paveldėjęs gražiausius Jadvygos ir Vladislovo Vazos bruožus, solidžią pinigų sumą (?), įvaldęs įgimtas dvaro manieras, grafas Vasenau po motinos mirties (iš Merkinės?) išvyko į Europą – jam atsivėrė Anglijos, Ispanijos karališkųjų rūmų menės ir buduarai. Nuolatiniai audringi meilės nuotykiai, mirtinos dvikovos vertė dažnai keisti gyvenamąją vietą. Trumpam buvo apsistojęs Paryžiuje savo dėdės Jono Kazimiero, kuris 1668 m. atsisakė Lenkijos karūnos ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio titulo ir pareigų, dvare. Po dėdės mirties 1672 m., iššvaistęs palikimą, patraukė į Romą pas tetulę Aleksandrą Vazą, su jos pagalba tapo Šveicarijos gvardijos kapitonu, pradėjo ramų gyvenimą ir popiežius Aleksandras VIII suteikė jam šambeliono titulą. Mirė 1698 m. kovo 19 d. Romoje.

Grafo Vasenau gyvenimas vertas A. Dumas plunksnos, bet Lietuva kitados neišaugino poetų, kurie būtų apdainavę beprotiškus karalių meilės nuotykius, dvikovas, vargdienių vargus ir karo žygius. Tai ir brendame istorijos dulkėmis ieškodami savo valstybės istorijos ženklų, kuriuos sušildo meilės ugnis, paryškina išdavystės ir netektys, apjuodina pavydas ir nužudo kerštas.

————————————————————————–