La vita è dolce

GIEDRĖ KAZLAUSKAITĖ

„Kino pavasario“ metu kūnas įeina į nuolatinę kovinę parengtį – turi bėgioti iš vieno kino teatro į kitą, tiksliai apskaičiuoti laiką, trukmę, rekomendacijų suderinamumą. Užtai žiemą prisimeni filmus, matytus pavasarį. Gal sulėtėjęs dvasinis gyvenimas, o gal elementarus tingulys vaikščioti į ketvirtarūšius kultūrinius renginius verčia grįžti prie kažkada matyto kino; kaip pasakytų fantastinio filmo apie daug tapatybių „Mėnulis“ (2009, Jungtinė Karalystė, rež. Duncan Jones) veikėjas – atminties implantas. Grįžti prie jų savaime, sapnuose netikėtai susidurdama su kai kuriais veikėjais ar scenografija. O gal kaip tik priešingai – jau sapnavai juos prieš keletą metų. Ir jautiesi kažkaip saldžiai, lyg gyventum neįpareigojančioje prabangoje, Majos šydo apgaubtyje, šampano burbuliukuose.

Kadras iš filmo "Baltas kaspinas"

Iš pradžių apie tuos, kuriuos įvertinau (jų dešimt) tarsi kokiuose rinkimuose (šių nekenčiu ir todėl niekada už nieką nebalsuoju). Pradėjau nuo lengvųjų: „Virtuvė sielai“ (2009, Vokietija, rež. Fatih Akin) ir „Izraelietiškas sumo“ (2009, Izraelis, Vokietija, Prancūzija, rež. Sharon Maymon, Erez Tadmor) – linksmi, nepretenzingi, dinamiški, su serotonino kapsule. Tada „Meilutė“ (2009, JAV, rež. Lee Daniels), kuris irgi ne visai telpa į „meno“ kategorijas, tačiau gana aiškiai parodo, kad socialinės Amerikos problemos labai netoli nuo mūsų problemų. Prie nesunkaus „žiūralo“ galima priskirti ir „Rimtą vyruką“ (2009, JAV, rež. Joel Coen, Ethan Coen) – daug kartų matytą ir girdėtą groteską, šįkart rabinizmo tema. Kas kita – „Iltinis dantis“ (2009, Graikija, rež. Yorgos Lanthimos) – sarkastiška utopija apie tėvų ir vaikų laisves, o plačiau žiūrint – menamą autoritarinio režimo saugumą. Po kiek laiko neatsitiktinai pagalvojau, kad jeigu rašyčiau utopinį romaną – tai apie androcidą, ištikusį po radikalaus feminizmo bangos. Apie veikėją, kuri eina į likviduotojų būrius ir kiša visus (plikos akies atranka) į aukštakrosnes (be abejo, su ja tapatinčiausi). Neabejoju, mintį sugestijavo šis filmas.

Iš to paties semantinio lauko neišsiveržia ir „Baltas kaspinas“ (2009, Austrija, Vokietija, Prancūzija, Italija, rež. Michael Haneke) – mirtinai estetiškas, o dar ir siaubo. Vienintelis iš šito dešimtuko, kuriam nevirpančia ranka rašytum dešimt – už absoliutų meną. Kiek daugiau kontroversiškų minčių sukėlė „Policija, būdvardis“ (2009, Rumunija, rež. Corneliu Porumboiu) – ištęstas, nors turbūt prieštaraujantis „greitojo maisto“ ideologijai. Vaizduojama Rumunijos buitis – tarsi Lietuva prieš dvidešimt metų. Kriminalistų viršininkas auklėja pavaldinius, remdamasis aiškinamuoju rumunų kalbos žodynu. Sąžinė ten apibrėžiama ir kaip paklusimas valstybės įstatymams, ir tai stumte stumia link galvojimo, kad įstatymai iš tiesų tramdo chaosą. Žižekiška interpretacija turbūt būtų apie scholastinę valdžios prigimtį. Vienvaldystės brutalumas, pažeminantis net religiją, tyrinėjamas filme „Caras“ (2009, Rusija, rež. Pavel Lungin). Žiūrėjau tik todėl, kad „Salos“ režisieriaus darbas. Nesitikėjau, kad taip patiks. Scenografija idealiai skoninga; norėtųsi, kad dabar P. Lunginas imtųsi kokio V. Sorokino romano ekranizacijos (pavyzdžiui, „Opričniko dienos“), bet, aišku, nesiims. Kitoks, nostalgiškas ir visai neispaniškas (pačia geriausia prasme) – „Moteris be pianino“ (2009, Ispanija, rež. Javier Rebollo); gal ir klystu, bet, man atrodo, jis apie pasitikėjimą žmonėmis, kaip ne vilkais. Ir „Išėjusieji“ (2008, Japonija, rež. Yojiro Takita) – netikėta tema ir japoniškas braižas: vienintelis iš šiais metais matytų rytietiškų filmų, persmelktas tikros estezės, o ne suprastos ir išmoktos, vakariečiams mulkinti skirtos „lėtumo“ technikos.

Kadras iš filmo "Caras"

Dabar apie tuos, kurie nepatiko arba pasirodė įtartini. Labai vidutiniškas atidarymo filmas „Aš taip pat“ (2009, Ispanija, rež. Álvaro Pastor, Antonio Naharro) – gelbėjo tik idėja, kad žmonės, turintys Dauno sindromą, yra gražūs, įdomūs ir nori mylėti. Bet tą juk ir taip žinojom: leukemija sergančių vaikų tema jau tokia išnagrinėta. O norisi dirginti emocijas kilniomis, humanistinėmis idėjomis, nors tu ką. Na, čia dar tinka „Plačiai atmerktos akys“ (2009, Izraelis, Vokietija, Prancūzija, rež. Haim Tabakman), nors ir gražus žydų kultūros efektais, perdėm banalaus siužeto ir didaktinės minties. Šiuo atveju geresnis režisūrinis sprendimas filme „Moterys be vyrų“ (2009, Vokietija, Austrija, Prancūzija, rež. Shirin Neshat), kur apie panašius dalykus kalbama be visagalio tragizmo. Turbūt reikėtų palankiai įvertinti filmus „Pasroviui“ (2009, Vietnamas, rež. Bui Thac Chuyen) ir „Vegetarė“ (2009, Pietų Korėja, rež. Lim Woo-Seong), į kuriuos ėjau pagal rekomendacijas; beje, antras vis dėlto nežymiai geresnis už pirmą, nors jie abu nei šiokie, nei tokie.

O jau visiškas siaubas – „Panelė Morka“ (2009, Pietų Korėja, rež. Lee Kyoung-mi). Kentėjau, nes atsisėdau giliausiame salės kampe ir buvo nepatogu išeiti. Žinau, kad ne mados klyksmas yra afišuoti nacionalistinę sąmonę, bet aplinkui visi tokie teisingi ir demokratiški, kad pats instinktas verčia mane imituoti rasizmą, bent jau dėl pasierzinimo. Nemėgstu rytietiškų filmų. Čaiži kalba, tos vakarietiškai galvai nesuvokiamos problemos ir jau visai keisti jų sprendimo būdai. Lyg valgytum keptą silkę. Tiesa, buvo ir prastų vakarietiškų filmų, pvz., „Kaltas Judas“ (2009, Italija, rež. Davide Ferrario) – religijos primityvizavimas, tinkamas nebent bažnyčiose rodyti Didžiojo ketvirtadienio vigilijoje. „Pasakoje“ žiūrėjau dar vieną tam tinkamą – „Iš Dievo nieko naujo“ (2001, Ispanija, Italija, Prancūzija, Meksika, rež. Agustín Díaz Yanes).

Niekaip nesupratau, kodėl buvo rodomas klaikiai įgarsintas DVD, o ne juosta. Tęsiant religinę temą reikėtų paminėti ir „Lurdą“ (2009, Austrija, Prancūzija, Vokietija, rež. Jessica Hausner) – tipinį manipuliavimą žiūrovo emocijomis, pasitelkiant labiausiai nuvalkiotą muziką. Su ja galima sumontuoti iš esmės viską, ir tai jaudins, bet tik dėl jos pačios – muzikos. Visa laimė, jau žinai, ką Tarkovskis panaudojo „Soliaryje“, ir epigonai teatrodo graudžiai. Panašūs efektai naudojami ir filme „Marija Kalas“ (2003, Prancūzija, Italija, Ispanija, Jungtinė Karalystė, Rumunija, rež. Franco Zeffirelli), bet čia nusiteiki, kad filmas pusiau kostiuminis, pseudobiografinis, ir nepyksti.

Taip pat Johno Keatso biografijos motyvais pastatytas „Švytinti žvaigždė“ (2009, Jungtinė Karalystė, Australija, rež. Jane Campion) – ėjau, matyt, dėl to, kad iš Londono man parvežė Keatso rinktinę: eilinis, skirtas mamoms ir vaikams, kurie tebetiki, kad žmogaus viskas turi būti gražu. Nieko ypatinga negaliu pasakyti nei apie net „įspūdingu“ siužetu neintriguojančią „Abrakadabrą“ (2009, Argentina, Prancūzija, rež. Pablo Agüero), nei apie „Meilės karžyges“ (2009, Švedija, Danija, rež. Simon Staho), kuris vis dėlto rekomenduotinas paaugliams, mat narplioja jų problemas ir viename epizode ypač tiksliai imituoja švietimui vertingą pedofilo monologą. Filmo siužetas turi sąsajų su Edipo mitu ir demaskuoja paauglių asmenybių ribotumą. Dar vienas baisūnas – „Gyvybės ir mirties miestas“ (2009, Kinija, Honkongas, rež. Lu Chuan), toks truputėlį „Dievų miškas“, eksperimento dėlei rodytinas moksleiviams vietoj A. Puipos (prieš tai perskaičius B. Sruogą).

Kadras iš filmo "Stiklainis uogienės"

Nuėjau ir į porą lietuviškų, iš nacionalinio intereso. „Kutenimus“ (2009, Lietuva, rež. Romualdas Lavrynovičius) statė pažįstamas iš studijų laikų: filmas apie moterį, tačiau nepataisomai berniukiškas, su šaudymais ir krauju. Ar galėtų „Kino pavasaryje“ atsirasti rubrika „Filmas be kraujo“? Ne, nes neatsirastų ko rodyt. Siužeto požiūriu visai įdomus būtų „Stiklainis uogienės“ (2009, Lietuva, rež. Ramunė Čekuolytė-Che); puikus operatoriaus darbas ir montažas, bet kam tie pseudodokumentiniai intarpai? Išmest juos velniop.

Dokų byloje reikalai geresni. Aišku, pilna tokių nuobodžių temų kaip paklusimas interpeliacijoms. Didysis subjektas (televizija ir pan.), kuriam paklūsta mažieji subjektai. Apie tai – „Mūsų viešas gyvenimas“ (2009, JAV, rež. Ondi Timoner) ir „Žvaigždžių liga“ (2009, Jungtinė Karalystė, rež. Chris Atkins) – ėjau vien iš noro išvysti megalomanijos krečiamus tautiečius ir nevietinių požiūrį. Visus graudinęs „Įlanka“ (2009, JAV, rež. Louie Psihoyos) – gan nuobodus. Tačiau tikrai nenuobodus „Rugsėjo numeris“ (2009, JAV, rež. R. J. Cutler) – apie moterų despotizmą, kurį aš, kaip nepasiekiamą projekciją, stačiai garbinu. Žinoma, moteris diktatorė negali būti „šilta“ ir neatskleidžia jokių jausmų, išskyrus iš anksto paruoštus santūriuosius; ji tiesiog „dirba savo darbą“. Bene geriausias iš šių metų „Kino pavasario“ dokumentinių – „Raudonoji koplyčia“ (2009, Danija, rež. Mads Brügger). Neabejotinai labai drąsus, originalus pačia koncepcija („Įlankos“ sumanymas beveik toks pats, tik prisodrintas viską skandinančio patoso), su danams būdinga ironija.

Viskas, festivalis baigėsi. Sveiki, mezginiai, sveikas, televizoriau. Gyvenimas tikrai saldus – šitas mitas tinka kone kas antram filmui iš pamatytųjų; jie su laimingomis pabaigomis ir propaguoja gyvenimo džiaugsmą. O taip nekenti saldumynų, ypač prie kasdienybės alkoholio. Kita vertus, kino salės – tarsi sąmonę siūbuojantys laivai, o „Kino pavasaris“ – viso labo dvi savaitės jūrligės.