Dainos, kurių išmokė motina

SIGITAS GEDA

2007 metai

Rugsėjo 6, ketvirtadienis

Iš „Pragaro“ korektūrų

Kam visas šitas darbas?
Ką nors dirbti šitam absurdiškam pasaulyje? Žmonės neskaito knygų, mokytojai streikuoja, mokiniai… Kokia prasmė?
Vienintelis mano skaitytojas Linas K., išprašęs „Pragaro“ ir „Skaistyklos“ egzempliorius… Šįryt paskambino, girdi, duok ir „Rojų“! Naktį kaimo sodyboj skaitęs apie Beatričę ir žliumbęs.
Ko? Tikriausiai alų gėrė.
Sunku išlikti pasitikinčiu žmogumi, sunku tikėti kokia nors prasme.
Geltonas mirštantis ruduo.
Pinigai ir nusikaltimai – dvi temos, kur visi iškišę liežuvius. Viską žino ir supranta.
Vaikai sakosi jau gimstą „su intelektu“.
– Esu radikali intelektualė! – sako fotografė.
Tiek, kiek aš gausiu už „Pragaro“ vertimą, prilygsta Seimo nario mėnesiniam atlygiui.

Mirtys

Šįryt LRT pranešė apie Luciano Pavarotti mirtį. Jam buvo 71-i. Dainavo, t. y. išsaugojo balsą iki 70.
Yra kalbėjęs, kad natūralus vyro balsas yra baritonas, o jam reikėjo saugoti tenorą… Buvo vadinamas „aukštojo do karaliumi“.
Apie savo gyvenimą: ilgą laiką (iki senatvės) jam buvęs labai sėkmingas, o senatvė tragiška. Kentėjo nuo kasos vėžio.
Iš karto, beje, atsirado ir žmonių, kurie pagarsino, esą „nemokėjęs natų, labai sunkiai išmokdavęs tekstą“… Kiti – „sugadinęs profesionalųjį operinį dainavimą“ (tada, kai ėmė dainuoti trise…).
Aš pats jo įrašų parsivežiau 1988-ųjų rudenį. Iš Niujorko. Nuolat klausydavau, kartais pagalvodamas:
– Va koks balsas skambėjo „mano“ laikais!

Visa ironija

To atlygio už „Pragaro“ vertimą neužteks teismams.
– O iš kur dėmė ant jūsų džinsų? – kaži kaip keistai dzūkuodamas klausia manęs teisėjas Ranonis (bene iš Merkinės?).
– Pavedžiotumėt šunį paneriais, – sakau. – Gal kokio nudvėsusio šuns…
Linui K.:
– Negaliu aš tau to „Rojaus“ duoti. Pataisos neįvestos… Mane teismai tąso.
– Siųsk š…non! – sako.
– Tai ir pats š…oj liksiu.
– Aš dar skambinsiu…
Visiems rūpi „savo“. Kai daugiau metų, žmogus reikalingas tik kitų reikalams.
– Duok, atnešk, paskolink!
Vienas bendras pasaulis subyra į daugybę pragarų.
– Trauk mane!
– Ne, pirma mane ištrauk!
– Aš skęstu…
– Aš irgi.
Užtat teisėjas (kur per vidurį, A. Kisielius) – spindi. Kaip kalėdinis atvirukas.
Prokuroras („Anykščių šilelio“ autoriaus pavarde) – dantims traukti.
Dar išlups man kelis likusius.
Norėjai, žmogau, pragaro? Še!

Dzinguliukai

Rudenėja prie upės:

Tavo gėlės – šunramunės,
Šunramunės rudeninės,
Šunramunės, mat jas šunes!
Tavo gėlės rudeninės
Želia žemei ant krūtinės!

W. Faulknerio atsakymas

Iš esmės mes, žmonės, esame kalės vaikai…
(Ar tatai atsakymas Švietimo ir romantizmo epochoms?)

Iš sapnų

Paprastai po pietų pradedu justi pačią jų nuotaiką. Šiąnakt keista, bet pati būsena… lyg šv. Evangelijoj, tarsi traukčiau kokios Galilėjos laukais su būriu ištikimų draugužių. Tą buvau patyręs tik pirmąsyk skaitydamas Šventąjį Raštą.
Iš kur tas pakilumas? Neturiu jokio atsakymo.
Juoba teisingo, kad kas nors nepagalvotų, jog pramanai.

Rugsėjo 7, penktadienis

Apie supažindinimus

Šįryt perskaičiau, kad JAV gyvenantis filosofas Algis Mickūnas rašo vieną knygą sykiu su Arvydu Šliogeriu. Ėmiau ir pamaniau:
– Va neklydau!
Mat 1988-ųjų rudenį, kai su A. M. susipažinom ir ilgą vakarą kalbėjomės prie konjako Tabor Farmoje, pasakiau:
– Lietuvoj turiu draugą. Jus būtinai turiu supažindinti. Turėsit bendros kalbos.
Ilgainiui taip ir išėjo.
1966 metų žiemą Tomas V. taip suvedė mane su Petru Repšiu.
– Širdelės, po daugelio metų prisiminsite, kad aš jus supažindinau.
Neklydo.
Tiesa, pamiršau parašyti, kad Algis M. tai knygai jau parašęs 10 straipsnių, o Arvydas bene 11…
Bus knyga!
Iš gyvųjų dar pridurčiau Alphonso Lingį, irgi – Amerikoje.

Iš „Odisėjos“, I g.

Telemachas į Atėnės klausimą, ar Odisėjas nėra jo tėvas:
– Pats nežinau, nes juk savo gimimo dienos neatsimena niekas…
Anksčiau dar:

apie dūmą tėvynės,
apie gyvulius šleivakojus,
apie tvorą – dantų…

Rugsėjo 8, šeštadienis

Aukštaičių tarmė

Iš tikrųjų tai retas ją bemoka. Linas apstulbęs kad ir nuo vienos frazės.
Aukštaitė mergina (20 metų), atsirėmusi į mersedesą, nori pasakyti, kad jis (L. K.) jai labai brangus:
– Tu man kriaukla mana kambaraly…
Balsiai visur atviri. Renesansinė kalba!

Pilies gatvėje

Andai Arūnas čia nuomojo kambarį. Iš pagyvenusios pani. Labai apsidžiaugė gavęs, nes atklydo iš Žemaitijos. „Bendriko“ negavo, o Vilniaus nepažino. Pani buvo labai nuoširdi. Mokė Arūncę gyventi, kasvakar, o ir iš ryto plauti kojas… Tik į jos kambarį kišti nosį šiukštu! O traukia…
Vienąryt pani kambario durys buvo pravertos, netyčia sulėkė pani draugės, visos kaži ką aptarinėjo virtuvikėje. Arūnas apsidairė ir kyšt nosį į tą draudžiamą kambarį.
Jo įspūdžiai buvo stulbinantys: iš pradžių pamatė daug suveltų apklotų, paklotų ir pagalvių. Galop – skrynia! Visa tai kyšojo iš… grabo!
– Ligi amžiaus galo, – sako dabar Arūncė, – taip ir spręsiu tą mįslę.
– Kokią? – perklausiau dar sykį.
– Ar senė buvo kokia grafienė, išprotėjusi vampyrė, ar paprasčiausia… nuskurdėlė. Išnuomojo man tą kambarį, o sau lovos nusipirkt neįstengė.
– Matai, išmušei man iš galvos visą mistiką, visą senąjį Vilnių… Su tuo skurdu!
Istorija turėjo būti prieš 30 metų. O, regis, kokiam XVI amžiuje.
Baisiausi pasaulyje dienraščiai

Jie naudoja dar nacių ir bolševikų metodus: sumaišyk lašą tiesos su devyniom dešimtim melo…
Lietuvoje – apstu tokių. Kitokie neišsilaiko. Beje, baisios ne tos popierių šūsnys, o juose dirbantys žmonės.
Jau išaugo ir išnoko tokia žurnalistų, leidėjų, redaktorių, vedėjų, fotografų veislė, kuri gali bet ką parduoti.
Šmeižtas – jų duona.

Du „Odisėjos“ vertimai

Yra šalių, kur turi dešimtis. Mes – Jeronimo Ralio ir Antano Dambrausko.
Senieji inteligentai vis ragindavo mane grįžti prie J. Ralio.
J. Ralys (1876–1921), kilęs nuo Viduklės, gydytojas, įniko į Homerą dar penktoje caro laikų gimnazijos klasėje. Buvo studijavęs Maskvos universitete, didįjį savo gyvenimo triūsą padarė Jonavoje. „Neversk!“ – atkalbinėdavo jį V. Kudirka. Kur tau klausys! Jau I pasaulinio karo metais Caricyne (dirbo ten gydytoju) „Odisėją“ buvo bebaigiąs. Aišku, kad stebuklo tikėtis buvo neverta. Ir – lieka.
A. Dambrauską dar šiek tiek pažinojau. Kalbų jis gal ir mokėjo, bet poetinio talento, regis, stigo.
Taigi: pirmasis vertimas pasenęs, neišbaigtas; antrasis – pedantiškas, sterilus.
Mes neturim Homero. Didis jis tik mūsų vaizduotėje, vertimuose – joks poetų „tėvas“.
Kaži kokie nesusipratimai, o iš tiesų tai tautos, nesirūpinančios vertimais (ir vertėjais), bėda.
Tai tinka pasakyti apie daugelio didžiųjų darbus. Mes atkirsti nuo jų, tik keli ar keliolika žmonių perskaitė ir patyrė jų originalo įtaigą.

Lenkijos kasdienybė

Žmonių sekimas, telefonų klausymasis, provokacijos – šiandien ištrimitavo lenkų spauda. Pirmalaikių rinkimų būtinybė, vyriausybės krachas…
O kokia mūsų situacija? Ar ne tas pats? Žmonės su azartu naikina vieni kitus, dabar jau nereikia ir jokių okupantų.

1962-ieji. Virvelinė jaunystės keramika

Rašiau tokius eilėraščius…

Gamta!
Greičiau statyk
ant lieptų
mažyčius juodus
žmogelius
ir liepk
lėkt Lietuvai
per lietų
tiesiog į mėnesius žalius!

Man regis, buvau gerokai prisiskaitęs tada „atrasto“ čekų poeto Vitezslavo Nezvalo… Jo poema „Edisonas“, regis, atsilaikė. Buvo patyręs nemažą G. Apollinaire’o įtaką. Dabar pas mus visai nežinomas.

Laikrodis

Gyveno sykį laikrodis. Ant senelio rankos (ar kišenėje). Senelis mirė, laikrodis sustojo (iš skausmo galbūt). Gimė kūdikis. Senelio anūkas. Laikrodis prasidžiugo ir – ėmė eiti. Iš naujo.

Vienas serbas

Gal Nušičius? Apie tai, kad žmonių laisvė visad yra tariama (žodžiai). Priespauda visad reali (budi ir neapleidžia).

Lenkai apie savo santvarką

Sistema verta Goebbelso, pone prezidente! Demokratija – visad tiktai teatras.