Tvermė
VYTAUTAS KINČINAITIS
…siela
Lieka visad ta pati, bet kelias į kūnus kitokius.
Ovidijus, „Metamorfozės“
Editos Sūdžiūtės nuotrauka
Siela labiau namuos, kai pats esi kelyje. Jos pilnatvė tavo benamystėje, bedaiktiškume ir šio pasvirusio dvasių namelio tuštumoje. Vinys čia telaiko tiesą – per kančią iš tuštumos viskas randasi ir tuštumon sugrįžta.
Pastanga įrėminti sakralumą atsiperka. Ranką ir sielą sieja neišsakoma giminystė, todėl rankraščiai ir koplytėlės nedega. Danguje atsispindėjęs, delnu ar į delną kalamos vinies sidabrinis aidas sminga pačiame sielos prieangyje. Egzistuoji vien įsikūnijęs, prikaltas prie laiko ir erdvės sankirtos kryžiaus.
Kryžkelės – egzistenciniais prieštaravimais žmogų draskančių dvasių teritorijos. Tačiau siela žino kelią, nedvejoja. Nes ji yra viena ir jos kelias vienas – per kryžių mandalas savęspi.
Koplytstulpis susieja dangaus šviesą ir žemės tamsą, išorinę ir vidinę erdves. Astralinėje prieblandoje, anapus regimybių jau esi ne tik šventumo taikinys po katedros skliautais, bet ir jo nešėjas.
Komentarai / 3
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Daug įdomių originalių minčių. Ačiū.
Pritariu e, labai daug įdomių originalių minčių. Taip pat labai ačiū.
Fantastiškas tekstas – daugiau tokių.