Ex libris su atlapota apykakle

DAINA OPOLSKAITĖ

Žmogus yra toks paprastas dalykas kaip ir laikas. Laikas sukuria žmogų – tikrąjį savo kūną ir kraują, kuriame nuo pirmos gimimo valandos pašėlusiu greičiu dauginasi klastingos laikinumo ląstelės.

Apie laiką kalbėti visada sunku ir dar didesnė nemokša jaučiuosi tuomet, kai laikas jau praėjęs, žmogus išėjęs, o atmintis sako, kad visa reikia atgaivinti, įvertinti ir išsaugoti. Prisimenu, kaip dar mokykloje mokėmės piešti ekslibrisus – savotišką asmens tapatybės kortelę, kur turėjo atsispindėti iškalbingos pasirinkto žmogaus charakteristikos detalės.

Ketinu ir dabar piešti ekslibrisą.

Viskas prasidėjo 1998 metų kovo mėnesį, kai gyvendama Studentų gatvės I korpuse Vilniuje gavau laišką, kviečiantį „surasti laiko ir atvykti į „Metų“ redakciją“ dėl dviejų novelių, kurias kupina jaunatviškos bebaimystės ir pasitikėjimo savimi buvau prieš kiek laiko išsiuntusi. Laišką pasirašė Aputis. Ranka. Ranka užrašytas ir adresas ant voko, ir parašas. Laiško autorius prašė užsukti į redakciją, esančią K. Sirvydo gatvėje 6, turėčiau jį surasti iš karto užkopusi laiptais į viršutinį aukštą. Neįsivaizdavau, kur tai yra, tačiau studentai, gyvenę mūsų bendrabutyje, tais laikais žinojo viską.

Nuotrauka iš knygos Antanas Vaičiulaitis. Archyvai" (Maironio lietuvių literatūros muziejus, 2006)

Aušo ankstyvas pavasaris, spigino saulė, Nerimi plaukė didžiuliai apskrudusio ledo džiūvėsiai, tačiau K. Sirvydo g. 6 buvo tylu ir siautė jauki prieblanda. Tik vieniša nuskurdusi pelargonija snaudė pastumta į senos palangės kampą. Redakcijoje taip pat buvo tylu ir, atrodė, tuščia, tačiau literatūros skyriuje iš tikrųjų sėdėjo Aputis. Pažinau jį iš nuotraukos 12 klasės vadovėlyje, kai dar mokykloje skaitėme jo „Erčią“ ir visi sunkiai dūsavome, nes nebuvome gavę liūdnesnio ir tiek klaidžių užuominų prismaigstyto teksto. Čia Aputis, tuomet net gardžiuodamasi sakė mums lietuvių kalbos mokytoja, va čia ir yra Aputis. Ne, ne tada vadovėlyje, o tą kartą redakcijoje, tą akimirką čia ir dabar prieš mane buvo tikrasis Aputis. Staigiai ir veržliai pašokęs nuo savo kėdės, jis, regis, iš karto suprato, kokių svečių sulaukė. Buvau priblokšta: klasikas, gyvas klasikas iš literatūros vadovėlio čia pat kratė ir spaudė man ranką, draugiškai tapšnojo per petį ir klausė, iš kur aš tokia atsiradau, ar tai mano pirmosios novelės. Ką daugiau kalbėjome, nelabai ir prisimenu. Iš to pirmojo susitikimo kažkodėl įstrigo visai kiti dalykai, regis, ne tokie ir reikšmingi: niekur neregėto šviesaus žydrumo akys ir… ne iki galo susagstyta paprastų marškinių apykaklė. Kažkodėl.

Vėliau Aputį netikėtai susitikau savo universitete, taip pat veržliai skriejantį priešais koridoriumi. Pamatė, pažino ir vėl spaudė ranką. Sakė atėjęs pas savo bičiulį Petrą Bražėną, kuris priprašęs jį susitikti su studentų, mūsų, būsimųjų lituanistų, auditorija. Prisiminiau: laiptų apačioje, pirmo aukšto fojė, jau kuris laikas kabojo kažkoks skelbimas – kvietimas. Globėjiškasis mūsų fakulteto Dekanas Petras Bražėnas, tą kartą organizavęs ir inicijavęs susitikimą su savo bičiuliu rašytoju, aštria akimi matė, kaip reikalingas yra toks susitikimas su Apučiu studijuojantiems literatūrą. Nežinau, ar tada jo lūkesčiai išsipildė. Aputis kalbėjo gražiai – įsijautęs, su užsidegimu, pavergdamas klausytojus. Jokio oficialumo. Ir vėl toji atlapota marškinių apykaklė, išsipešusi ir išdykėliškai pasistojusi iš nugaros pusės. Tačiau didžiojoje auditorijoje nebuvo tylu: kai kurie bendraamžiai niurzgėjo, neramiai muistėsi, merginos paslapčia dirsčiojo į veidrodėlius, netgi dažėsi lūpas, slėpiningai šypsojosi. Mačiau tas šypsenėles. Tačiau Apučio jos visai netrikdė. Jo žodžiai apie literatūrą, kūrybą ir gyvenimą, manau, ir nebuvo skirti visiems. Man regis, jis net žinojo, kad ne kiekvienas pajėgus į juos įsiklausyti, ne kiekvienam skirta gyventi galvojant apie tuos dalykus. Ir visi tokie yra laimingesni. Būdamas itin jautri ir pagavi asmenybė, jis nemokėjo gyventi nevertindamas savęs ir aplinkinių, neanalizuodamas. Minkydamas gyvenimo ir kūrybos molį. Tokiu būdu, manau, jis ir įgavo, o gal atrado savyje slypint tą trečiąją akį, apie kurią vėliau savo monografijoje gražiai rašė mūsų Dekanas, – ji per kelias akimirkas padėdavo suprasti, ar galės bendrauti su sutiktu žmogumi.

Nežinau, ar buvau nužiūrėta tos akies, tačiau laikui bėgant su Apučiu susitikdavome vis dažniau. Sužinojęs, kad esu iš to paties krašto, kur stovi jo ilgamečio bičiulio Antano Vaičiulaičio tėviškė ir plyti plačios Suvalkijos lygumos, jis dar labiau užsidegė, niekuomet neužmiršdavo paklausti, kaip ten reikalai. Kaip džiugu, kad aš iš ten pat! Ar tebestovinti sodyba? Ar besirūpinąs kas nors jos išlikimu? O ką mananti vietinė rajono valdžia, ar ketina išsaugoti? Sakėsi ne sykį kalbėjęs ir su Vaičiulaičio dukterimis, netgi palaikąs ryšius, o su pačiu Antanu Vaičiulaičiu jį siejęs itin draugiškas ir artimas ryšys, sielų giminystė, ilgi susirašinėjimo metai. Nuramindavau, kad žaliasis namukas Vaičiulaitynėje niekieno neliečiamas tebestūkso glostomas visų lygumų vėjų, tik priežiūros reikia.

Nežinojau, kad beveik po dešimties metų nuo tų pokalbių Vilkaviškio centrinės bibliotekos archyvuose aptiksiu nuostabų liudijimą: nespalvota nuotrauka, mitingas Vilniuje, Katedros aikštėje. Lietus pliaupte pliaupia, o po vienu skėčiu – Aputis ir Vaičiulaitis. Vaičiulaitis – kaip visada santūrus, su skoninga skrybėle, vakarietiškai elegantiškas ir stilingas kaip ir kiekvienas jo sakinys – stilistiškai nudailintas ir banguojantis turtingomis intonacijomis. Aputis – kitoks, paprastas, ir čia negrabiai atsilapojusia nesusegiotų marškinių apykakle, jo asmenybėje atsispindi atidus įsižiūrėjimas į kasdienybę. Du didieji prozos vardai. Abu degančiomis akimis, giedrais veidais. Nuotraukos data tiksli: 1988 metai, birželio 24 diena, iškart po Joninių, po 23-iąją atšvęsto Antano Vaičiulaičio gimtadienio. Į Lietuvą, beje, gyvas Vaičiulaitis daugiau jau nebesugrįš, tai buvęs paskutinis jųdviejų susitikimas Vilniuje. Tačiau Apučiui tai tikrai nebuvo draugystės pabaiga.

1999 metais jau pati sulaukiu svečių. Liepos mėnesį iš Amerikos parkeliauja Vaičiulaičio palaikai, ketinama juos iškilmingai perlaidoti Suvalkijos žemėje, senosiose Vilkaviškio rajono kapinėse. Laukiu Apučio, žinau, kad atvyks. Atvyksta. Susikaupęs, rimtas, kupinas prasmingų bičiulystės prisiminimų, jis yra paskutinės kelionės bendražygis. Antrą kartą į svečius Aputis atvyksta 2000-ųjų rudenį – į pirmosios knygos palydėtuves Vilniuje, Rašytojų klube. Vėluoja. Jaudinuosi. Gal kas sutrukdė, gal ir nepasirodys. Vakarui prasidėjus įbėga staiga, kone sušilęs, plačiai vasnodamas skvernais. Atlapota marškinių apykakle. Išgirstu tokių žodžių, dėl kurių pasidaro baisu: kad nepateisinsiu. Vėliau sužinau, kad ne mane vieną jis yra taip palydėjęs. Ne vienas jaunas autorius yra jo rankos patapšnotas per dar liauną petį.

2005 metais sutinkama Apučio knyga „Vieškelyje džipai“, kurią skuba įvertinti visi. Pagaliau, po ilgų metų tylos. Pelnytai skiriama Nacionalinė premija. Akylai seku spaudą ir tyliai džiaugiuosi. Noriu pasveikinti, susitikti. „Literatūra ir menas“ pirmajame puslapyje išspausdina nuotrauką iš premijų teikimo iškilmių Prezidentūroje. Aputis joje pastebimai kitoks: rimtas, oficialiai nusiteikęs, pasitempęs, vilkintis kostiumu. Marškinių apykaklė tvarkingai susegta. Vilkaviškio centrinė biblioteka dega noru pakviesti Aputį į svečius. Kartu su knyga. Puiki proga autografui. Sakau sau, kad net ir krisdama nueisiu. Renginio dieną jaučiuosi kaip tyčia blogai, pakilusi temperatūra, vargina kosulys. Pasiimu „Džipus“ ir einu. Pakeliui nuperku narcizų. Žmonių į renginį susirenka daug, leidykla taip pat pardavinėja „Džipus“. Pagaliau sulaukiu ir „neoficialiosios“ renginio dalies, kuri, kaip visada, vyksta jaukioje bibliotekos stoginės palėpėje. Aputis vėl atpažįstamas, savas, jokio oficialaus kostiumo ir kaklaraiščio, vėl atlapota apykaklė. Linksmas, juokauja. Kurį laiką paklauso, kaip kosčiu, paskui sako:

– Žinok, bus plaučių uždegimas, jau girdėt.

Po susitikimo parskrendu namo kaip ant sparnų, o kitą rytą guluosi į ligoninę – plaučių uždegimas.

Paskutinį kartą susitinkame Vaičiulaičio literatūrinės premijos teikimo proga Vilniuje. Aputis – premijos skyrimo komisijos pirmininkas. Tai iš jo rankų tą vakarą įvertinimą priima Bitė Vilimaitė. Jam sunku. Pastebimai matyti, kad pavargęs, netekęs jėgų. Neatpažįstamai išblėsęs žmogus. Vakaro metu sėdėdamas ant kėdės žiūri į vieną tašką. Viskam pasibaigus dar kartą klausia manęs, ar tebestovi Vaičiulaičio sodyba. Ar ten viskas gerai? Ir čia pat prisiminęs, kad nori būti mandagus, teiraujasi: vaikiuką aš auginanti ar mergaitę? Jis vis pamirštąs. Kiek jau paūgėjęs? Atsisveikindama įteikiu jam porą novelių, jis sako būtinai perskaitysiąs. Dar kartą išsigąstu jo keisto išsekimo. Atsisveikinu.

Bėgant metams atmintis piešia vis daugiau ekslibrisų. Didžiulė nesibaigianti galerija.

Aputį joje atpažįstu lengvai, iš vienos paprastos detalės. Nesusegta marškinių apykaklė. Atlapotas širdies paprastumas.

Nepaprastumas.