Eilės. MINDAUGAS NASTARAVIČIUS
šviesa dėmėtų akių
todėl ir turiu pasiteisint – neįstengiu žiūrėti ilgai į baltą, spindulius
laužantį, save patį atspindintį sniegą, paskutinį, iškritusį netikėtai,
parudavusį, dėmėtą, bet vis tiek, baltomis akimis, baltai, spindintį
apie žvilgsnį, ką daugiau apie žvilgsnį, juk sakiau, kad šviesa,
kad ir kaip į ją bežiūrėtum – spindi tamsa, akių, primena naktį,
kai žiūrėjau į savo, neapakdamas, neatsimerkęs, tada – į tavo
ir nelengvas klausimas, ką sako tavo akys, nelengvas ir tas kitas –
kodėl taip žiūri, kai mano akys tesako tik tai, ką tesako, o matau
tik tai, į ką ir žiūriu, todėl ir turiu pasiteisint, todėl ir sakau
kad žmogaus žvilgsnis, kad mano žvilgsnis tai ir tėra mano akys,
nieko daugiau, tik rudų akių šviesa, tik juodų, mėlynų, nežinau,
kažkokių kitokių, kai šviesa ir tamsa, kai be didelio skirtumo
kitaip nei reklamoje, kai prie tavęs prieina, išsitraukia iš už nugaros
valiklio buteliuką (galvoju, negi jie visada viską su savimi nešiojasi),
užpila neatsiklausę – tik dėmes, pone, audinio tikrai nesugadins
neištampys, nereikės prisimerkti, ir leidžiu, bet dvejoju sakydamas,
kad jaučiu skirtumą, bijodamas, kad bijau, abejodamas savo abejone,
nesuprasdamas savo pasirinkimo, skirtumo tarp juodų akių, mėlynų
tada, švariomis, išbalusio žmogaus žvilgsniu, žiūriu apsimetęs,
kad tai mano paties žvilgsnis, toks skaidrus, toks, kaip būna, paprastas
žvilgsnis, nekaltas, neprašantis supratimo, net nevertas tavo galvojimo
ir matau, kaip ilgiesi tamsos šviesoje, juodų, tamsios šviesos, kai žiūri
į mane, prašydama, kad susigrąžinčiau, ką išsivaliau, išmirksėjau,
ir atleidi už mano akis, ir dėmes už akių paskutinio pavasario sniego
Komentarai / 3
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
žė tėm.
Negirdėjau apie šį( ir šio) autorių (iaus kūrybą), bet gražu. Labai.
Pritariu e, nors jis čia nespėjo pasakyti, kad labai daug įdomių originalių minčių. Ačiū.
Fantastiškas tekstas – daugiau tokių.