Eilės. AUGUSTINAS DAINYS
Ars poetica
Parašyti eilėraštį, į kurį atšiptų semiotiko skalpelis,
kurio nesumaitotų semiotinio kvadrato mėsmalė
kaip apvalių kvadratų, plokščių kalnų, sausų vandenų
ir medinės geležies. Iš trisdešimt dviejų abėcėlės
raidžių atkurti rožės kvapą. Iš gramatikos ir semantikos
molio nulipdyti Adomą, įpūsti jam dvasią, kad alsuotų
šermukšnių kvapu ir kvepėtų tvenkinio žuvimi.
Kodėl rašau? O juk galėčiau būti rododendrų giraitės
sodininku, sugeriančiu porcelianinį žiedlapių juslumą.
Gerai žinau, jog labiausiai žaižaruojančios eilės neatstos
rododendro žiedlapių amalgamos birželio vidury.
Ji nuvys labai greitai, o eilėraštis senos knygos puslapyje
nebent tik pagelsta, ir, kaip sakoma, rankraščiai nedega.
Tos prabangios, gerai sumeistruotos žodžių dėžutės…
Užsienio kalbų mokėjimas tėra pelai, jei neleidi sau
bent kartą per metus vedžioti raidžių taip, lyg ranka
būtų pirmaklasio, besimokančio rašyti. Ir jei protas
išpuiksta nuo senovinių foliantų apdulkėjusios rimties,
belieka iš įrankių dėžės išsitraukti plaktuką ir stuktelėti
juo iš peties per stiklinę intelekto bokšto sieną ir, kai tarp
stiklo šukių žais saulės zuikučiai, parašyti apie tai eilėraštį.
Kai pajunti savyje poetą techniką, turi prisiminti
poetą augintoją, bemenį menininką, alsuojantį gamtos
ritmais ir pražystantį eilėraščiu lyg sodo obelis.
Mat poetas savo sielos sode eilėraštį užaugina lyg gėlę.
Kūryba, kuri mus pasiekia knygų pavidalu,
yra tik pirmapradžio eilėraščio – gėlės, augančios
poeto sielos sode, pablukęs ir tolimas atspindys.
Komentarai / 4
Rašyti komentarą
Turite prisijungti, jei norite komentuoti.
Daug įdomių originalių minčių. Ačiū.
Pritariu e, labai daug įdomių originalių minčių. Taip pat labai ačiū.
Fantastiškas tekstas – daugiau tokių.
įdomus, bet ta mėsmalė ne į temą…