Paukštis

ILONA JANULIENĖ

Paskutinis vasario sekmadienis, o toks šaltis. Pavasariu nė nekvepia. Kieme šalia surūdijusių vaikiškų sūpynių svyruoja gluosnis apledėjusiom garbanom. Kaip koks senukas, mėgstamas paauglių. Štai ir dabar porelė išstypėlių po juo traukia dūmą. Šūkaloja, dairosi – laukia gal ko. Plačiai praveriu langą. Šalto oro banga įsibrauna virtuvėn ir, perbėgusi kūnu, tarsi plunksnas pašiaušia rankų plaukelius. Sudėjusi lūpas, pūsteliu ir stebiu, kaip vinguriuoja plonytis balzgano garo dūmelis. Šaltis ne tik jaučiamas, bet ir matomas.
Prie skardinės lauko palangės pritvirtinta lesykla tuščia. Šiandien ji man panaši į mažą čiuožyklėlę. Taip ir matau joje besisukiojantį miniatiūrinį Vanagą.
Pernai eilinį darganotą savaitgalį kuičiausi virtuvėje. Kai mazgojau grindis, kažkas trenkėsi į lango stiklą. Krūptelėjusi pakėliau galvą, o ten – gyvas juodos ir geltonos spalvos kamuoliukas. Zylė! Ir pakilk tu man taip aukštai – iki devinto aukšto! Tupi, spokso spindinčiom akelėm, baltus skruostus papūtusi. Net kvėpuoti nustojau iš netikėtumo. Taip ir žvelgėm viena į kitą. Kažkodėl rodės, kad žiūriu pati į save. Po minutės susigriebiau – klūpau čia išsižiojusi, o zylutė iš alkio gal taip aukštai pakilo. Pabėriau baltos duonos tiesiai ant skardos ir atsitraukiau. Lesė ramiausiai, lyg manęs nė nebūtų. Niekada netikėjau, kad paukštis į langą – bloga žinia į namus. Neee… Maniau, džiaugsmas tai. Saulės spindulėlis.
Kai zylė atskrido ir kitą dieną, supratau, kad be lesyklos neišsiversim. Sukaliau ją iš paprasčiausių faneros lakštų, nudažiau mėlynai ir šiaip ne taip prikabinau prie lango medinio rėmo. Tai ir buvo prisirišimo, gal net priklausomybės pradžia. Originalusis šokis.
Grįždama namo, lėtai vilkdama kojas (o kur man skubėti?), žvilgtelėdavau į dangų, išvysdavau jame savo lesyklą ir tuoj pat sukdavau akis šalin. Ne lesyklos gėdijausi, ne. Devynaukščio vaiduoklio. Tiesiog nekenčiau jo. Stūksojo vienišas, nuo laiko ir lietaus pajuodusiais balkonais, kur ne kur skirtingom spalvom padažytomis sienomis, bjauriai apsilaupęs, aptrupėjęs. Ne namas, o kažkoks skirtingiems paukščiams sukonstruotas inkilas. Paspartindavau žingsnį. Į laiptinę kone bėgte įbėgdavau – kad tik jo nematyčiau. Kildama liftu, jau žinodavau, ar zylė buvo, ar dar tik atskris. Nepaaiškinamai jausdavau ją. Būdavo, sėdžiu susirangiusi krėsle, mezgu, staiga cvakt į galvą – ir lekiu virtuvėn, grožiuosi savo stebuklu.
Žiemai persiritus į antrąją pusę, pasimatymai retėjo. Lesykloje susikaupdavo trupinių kalnas (niekaip neatsispirdavau pagundai vis įberti šviežesnių) ir tuoj pat, apsilankius paukščiui, dingdavo. Ėmiau suprasti, kad tai jau ne zylė. Tai – kažkas kitas. Atskrisdavo man nematant ir nušluodavo viską – palikdavo tik ryškius nagų įbrėžimus.
Kartais tykodavau įsispraudusi virtuvės kamputyje ir bandydavau mintimis prisišaukt jį. Linguodavau tamsoje, kol už stiklo, vakaro sutemose, pamažu išryškėdavo sprandas, plunksnuota nugara, pečiai. Galva ir sparnai lango kvadrate niekada neišsitekdavo. Žiūrėdama į jį, pajusdavau tokią jėgą, tokią galybę! Tuo momentu suprasdavau, kad viskas, absoliučiai viskas mano gyvenime – tik kvailos bereikšmės smulkmenos, tik atsirandantys ir dingstantys trupiniai.
Jau dvi savaites paukštis nesirodo. Širdy atsivėrusi tuštuma įtraukia lyg juodoji skylė. Anksčiau – eini, renki, neši, bet ramu buvo. Na ir kas, kad trupiniai tik nuo svetimo stalo, iš svetimų namų. Tempiau, iš kur tik įmanoma. Ir mačiau juos visur. Visur. (Pakirsdavo kojas, jei kas nubraukdavo trupinius anksčiau už mane.) Tačiau jei paberdavau „savo“ – jis neatskrisdavo. Svarstydavau kodėl. Juk turi būti priežastis. Gal jis kažką ignoruoja… Bet ką? Mane? Nemanau, tuomet išvis nesirodytų. Mano namus? Maistą? O dabar… Kodėl dabar neatskrenda?
Šiandien tikrai labai šalta. Užtai mintys kaip kulkos. Aiškios ir tikslios. Supratau – mano paukštis tiesiog persisotino. Todėl pakeitė kryptį. Mes visi anksčiau ar vėliau persisotinam. Bet išeitis, kelias ar kryptis visada yra. Plačiai praveriu langą. Šalto oro banga įsirita vidun ir, perbėgusi kūnu, pašiaušia smulkutes plunksnas. Atsargiai stojuosi ant lesyklos ir kojų pirštais įsikimbu į jos kraštą. Akimirką mėgaujuosi. Išskleidžiu į šalis rankas. Pagaliau ir laisvasis šokis.