Iš sodo – į pokylį

GINTARĖ ADOMAITYTĖ

Kęstutis Urba. Parašyta vaikams. Straipsnių rinkinys.
V.: Gimtasis žodis, 2009. 176 p.

Skaitydama Kęstučio Urbos knygą „Parašyta vaikams“ patiriu dvejopą jausmą.
Pirmasis – svarbiausias.
Jaučiuosi taip, tarsi ir vėl skaityčiau savo mylimas knygas – tik jas, o ne Kęstutį Urbą. Grįžtu pas Hoffmanną, Pogorelskį, Stevensoną, Burnett.
Kitų knygoje aprašytų, tyrinėtų autorių – Collodi, Potter, Norton – niekada nevadinčiau savo mylimiausiais, bet žinau, kokie jie svarbūs kitiems. Pasaulis nebeįsivaizduojamas be Pinokio, be triušio Petriuko, be skoliniautojų.
O antrasis jausmas?
Jį patyriau skaitydama 1998 metais išleistą Kęstučio Urbos knygą „Šeši H. K. Anderseno medaliai“, ne menkiau – dabar, su „Parašyta vaikams“.
Knygos kelia norą rašyti, ir rašyti būtent vaikų literatūrą.
Matyt, Kęstutis Urba yra slaptas menininkas – kūrėjo gysla pulsuoja stipriai, įtaigiai.
Kita vertus, jis yra mokslininkas.
Jau ne kartą sekiau ir dar seksiu jo pėdomis – juo, mokslininku, galėsiu remtis. Pasikliaunu tyrinėtojo tikslumu – vardų ir pavardžių rašyba, vietovardžiais, datomis.
Ar tik?
Dabar jau galiu, privalau minėti dar vieną Kęstučio Urbos parengtą knygą – „Pašešupių knygnešiai“.
Mūsų širdys keptos, virtos…
Gal pamenate, kaip dažnai šias eilutes citavo žymūs veikėjai Sąjūdžio metais mitinguose, teigdami, kad jų autorius – visiems žinomas vyskupas Antanas Baranauskas.
Tik Kęstutis Urba išnašoje sugrąžino teisybę ir tiesą: eilėraštį sukūrė bendrapavardis – knygnešys Augustinas Baranauskas.
Dėl tos išnašos likau nustėrusi: apginta mano prosenelio autorystė; galima sakyti – mūsų giminės istorijos fragmentas.
Bet apie „Parašyta vaikams“…
Tik knygos dėka sužinojau, kad lietuviškai yra – vis dėlto yra! – išleista Hoffmanno knyga „Svetimas vaikas“. Kodėl ją pražiopsojau? Aš, Hoffmanno gerbėja? O todėl, kad išleista ji tais metais, kai ne knygos, o mitingai labiau rūpėjo.
Sužinojau ir daugiau: rašytojas Aleksejus Tolstojus – Rusijoje ne vienintelis. Kartais manoma, kad būtent tam Aleksejui, kuris parašė „Kančių kelius“, kuris iš Collodi nušvilpė Pinokį (Buratiną), Antonijus Pogorelskis skyrė savo šedevrą – „Juodąją vištą“.
Ne tam. Kitam. Ta Rusijos tolstojystė…
Prisiminti į literatūros istorijos užkulisius nustumtą Antonijų Pogorelskį – didysis knygos ir jos autoriaus keistumas. Sakytum, Kęstutis Urba advokatauja užmarščiai ir… laimi. Būtent Pogorelskis ir jo „Juodoji višta, arba Požemio gyventojai“ yra paslaptingasis knygos šydas.
Knyga be šydo – tai gal visai ir ne knyga, tik šiaip – rašymas.
Kad jau prisipažinau mylinti Hoffmanną, turiu pabrėžti: jam skirtą knygos dalį itin priekabiai skaitė reiklus choreografas, ypač „Spragtuko ir pelių karaliaus“ skirsnį, Piotro Čaikovskio baletui skirtas įžvalgas.
Nerado prie ko prikibti, net pats nustebo.
O aš labiausiai panirau net ne į Hoffmanną. „Frances Hodgson Burnett: jausmų pokylis“ – tai ši knygos dalis man įdomiausia.
Tik jau nesakykite, kad Burnett visai neprisimenate… Neskaitėte jos „Paslaptingo sodo“? Bet filmą tai gal matėte?
Man patinka, kad Kęstutis Urba stabteli ne tik ties svarbiausiais „Paslaptingo sodo“ personažais – vaikais. Ne menkiau tyrinėtojas dėmesingas ir Kravenui – tėvui. Tai jame Kęstutis Urba įžvelgia taurios, gilios meilės grožį. Ir…
…išsiduoda.
Nuo šiol Kęstutį Urbą tykiai, pati sau su Kravenu ir tapatinsiu. Juodu – Kęstutis ir Kravenas – nuolat išvažiuoja ir vaikšto „po tokį grožį, kuris kiekvieno žmogaus sielą būtų išvilkęs iš po šešėlių“. Bet kai jau grįžta… Taip. Tai imasi tvarkos.
Rašytoja Frances Hodgson Burnett gyveno neramiai: jos nuolatinė būsena – tartum tuoj bus pakviesta į pokylį, bet jos dar nekviečia, ne.
Kęstutis Kravenas Urba gyvena tam, kad vaikų literatūra būtų įleista į literatūros – plačiausiąja prasme – menes ir kambarius.
Ne tokia jau naivi pastanga.
Nors man, vaikams kartais rašančiai, atrodo: ir sode visai smagu būti, gal jo ir gana.
O dabar manyje bruzda, kužda ne suaugusio žmogaus pusė, o kita – vaikiškoji. Taigi, bjaurioji. Kandi.
Ji reikalauja: duokite man knygą su paveikslėliais. Kitaip tariant, pasigedau knygoje ikonografijos.
Vaikas manyje bliauna: dabavkės!
Nepatyrusiems pionierių stovyklų skubu tą žodį išversti: duokite dar ir dar. Priedo, papildomos porcijos man! Noriu žinoti daugiau apie tas Kęstučio Urbos minimas knygas, kurios kol kas neišverstos į lietuvių kalbą…
„Jis buvo neaukšto ūgio, negražus…“ – ar galima taip pasakoti apie vaiką, ypač apie vaiką Hoffmanną? Ar būna negražių vaikų?
O dabar jau klausimas, kuriuo galiu kiršinti šio rašinio komentatorius. Ir ne tik juos.
Kas yra pirmasis „Spragtuko ir pelių karaliaus“ vertėjas?
Kas sumanė, atrado tą puikų, nuostabų, tikslų žodį – ne riešutų gliaudytojas, ne spaustukai, ne traiškytuvas, ne replės – Spragtukas!