Gerai, kai šąla

GILBONĖ

Gerai, kai šąla. Automobilis išsigąsta šalčio didelėm akim ir nė krust. Tada eini pėsčia. Laisva. Nereikia saugotis kelių chuliganų, išsiblaškiusių moteriškių, du kartus per metus automobilį iš garažo išsivarančių senukų. Skuodi sau šaligatviu ir ganai mintis.

Apie leksiką. Ji susijusi su mano vyriausiąja seserimi. Kaimietė, ūkininkė, atsisakiusi ūkininkavimo, bet vis tiek nepasitraukianti nuo žemės, paukščių ir gyvuliukų, nebent tik tada, kai išvyksta į kokią ekskursiją, teatrą, sambūrį, vakaronę. O išvyksta dažnai. Ji tiesiog kiekvieną minutę pasiruošusi kur nors važiuoti. Susiruošiau vasarą į Palangą.
– Ir aš noriu, – sako.
Važiuojam. Linksmiau bus, radijo nereikės. Ir iš tiesų – iki pat Palangos šnekėjo nesustodama. Visko ir apie save, ir apie savo vaikus, ir apie gimines, ir apie pažįstamus ir nepažįstamus kaimynus pripasakojo. Atkreipiau dėmesį, kad viską ji vertina pagal vieną kriterijų: gražus – negražus. Pradės pasakoti apie kokią moterį, tuoj ją nupiešia: negraži, kojos storos kaip kultuvės. Arba apie vyrą: mažutis, rūra atsikišusi. O kartais: labai graži, kad tu pamatytum, atsižiūrėti negalėtum. Apie namus: kaip rojus, ko tik ten nėra. Kitąkart: ojėzau, kas ten dedasi, blusos iki lubų šokinėja, baisu, kad neužkapotų. Žodžiu, vidurio ji nepripažįsta. Kai paskambinu ir paklausiu, kaip gyvena, atsako trumpai: krutam. O paskui nesustodama daugybę krutėjimo istorijų išdėsto. Tik spėk klausytis. Įdomiausia, kad jos žodynas nuolat turtėja. Paskutiniu metu pastebėjau atsiradus du naujus žodžius: incidentas ir funkcija. Ji serga šimtu ligų, ypač skauda kojas, bet aš, nors mano kojos sveikos, jos nepaveju. Nepavytum ir tu – lekia kaip prisukta ir per kiemą, ir gatve, ir parduotuvėje. O kai paskambini ir pasiteirauji, kaip sveikata, iškart atsako: ojėzau kaip sergu, kaip negaliu, kojas užmuštinai skauda. Ir vakar, kai paskambinau, taip pat pradėjo, bet paskui sako:
– Žiūrėk, koks incidentas man anądien buvo. Atsibudau rytą, jau kelsiuos iš lovos – nė pakrutėt negaliu, tik pajudinu koją – rodos, kad šimtas peilių į ją sminga. O keltis reikia, gavau kvietimą atvykti pas dantistę. Kelias užpustytas, slidus, Leonas [jos vyras] tikrai neveš, reikės autobusu. O kaip iki autobuso nueit, kaip iš stoties iki dantistės? Nevažiuoti negaliu – šeštadienį vakaronė, kaip aš be dantų… Šaukiu Leoną, ratavok, sakau, koją gręžtinai gręžia. Tas neseniai iš miško medžių prisivežęs, išdrožė lazdą, su ja šiaip taip iki stotelės nušlubavau. Užėjau prie stoties į parduotuvę „Viskas už eurą“, nusipirkau tikrą lazdą, nušlubavau pas dantistę, dar į turgų, į „Maximą“… Ateinu į stotį važiuoti atgal – ogi žmonių žmonių, per juos autobusiuko nematyti! Šiaip taip įsigrūdau, dar ir atsisėsti pataikiau, bet jau taip nepatogiai, taip nepatogiai. Ir nežinau, ar dėl to, kad taip susisukusi sėdėjau, ar taip reikėjo, man atsistatė ta kojos funkcija, išlipu iš autobuso, o man nė lazdos nebereikia – nebeskauda.
– Tai lazdą turbūt numetei? – klausiu.
– Ne, nenumečiau, parsinešiau, ką žinai, kada ta funkcija vėl prapuls. Bet tu pasakyk, kaip taip gali būti, kaip atsitiko, kad tos kojos nebeskauda? – klausia.
– Tai, – sakau, – turbūt dėl to, kad šeštadienį vakaronė. Nors dantis ir susidėjai, be funkcijos nelabai būtum pavakarojusi. Vėl būtų buvęs incidentas.
Smagi, kad jos žodynas taip praturtėjo, atsisveikindama mesteli dar vieną turtą:
– Goodbye!

Apie meilę ir pirštus. Sakysit, nėra tokio ryšio? Yra! Ir dar kaip yra! Ypač kai jie atsiduria kovų už idėją teritorijoje. Taigi jeigu jums tektų susitikti su žmogumi, neturinčiu rankos piršto, negalvokite privalomai, kad jis – stalius, dievdirbys ar šiaip su kokiomis nors staklėmis ar aštriais daiktais dirbantis žmogus. Jis gali būti paprasčiausias mokytojas, gydytojas, vairuotojas, pagaliau ūkininkas. Ir ne kokios nors staklės ar aštrūs daiktai gali būti to piršto praradimo priežastis. Ir meilė gali būti. Pažinojau vieną tokį be piršto. Išgirdau ir piršto praradimo istoriją. Iš didelio ūkio kilęs. Rusams sugrįžus, matęs tik vieną išeitį – į mišką, pas partizanus.
Jis iššaudytų visus. Jei galėtų. Bet dabar net šautuvo nebeturi. O kol turėjo, vado reikėjo klausyti. Negalima švaistytis ginklu kaip mazgote, kartodavo. Žmonės turi jausti, kad mes į mišką pasitraukėme jų ginti, o ne naikinti. Reikia nepamesti fronto linijos, nors ji labai neryški, tik širdimi nustatoma. Jei myli Tėvynę, myli ir jos žmogų. Taigi.
Ar ne Tėvynės žmogus įmetė jį į šitą rūsį? Jį, prieš ketverius metus su broliu motinos peržegnotą ir palydėtą Tėvynės ginti? Jis, tas kitas Tėvynės žmogus, kažkodėl negina Tėvynės, jis stojo jos priešų pusėn. Jis iš priešų tikisi to, ko jam Tėvynė nedavė. Tarsi Tėvynė būtų kokia davėja. Ji juk tik padangtė ir dvasinė prieglauda. O gyvenimą reikia kurtis pačiam. Nuo savęs, nuo savo lemties nepaspruksi perbėgdamas į priešų stovyklą.
Jis iššaudytų visus tokius bėglius. Ir kiekvieną jo Tėvynės slenkstį peržengusį nudėtų. Jeigu… Jeigu ne tas rūsys, iš kurio jam gyvam, matyt, nelemta ištrūkti. O ir negyvas kaži ar ištrūks. Suplėšys į gabalus ir išmėtys pakampėmis žiurkėms. Kad nė ženklo neliktų. Buržuazinio nacionalisto. Bandito.
Taip rašo laikraščiai, dažniausiai vadinami TIESA. Taip kalba radijas. Taip šaukia iš tribūnų. Didesnių ir mažesnių. Žmonės kitaip šneka. Partizanas. Miško brolis. Miškinis.
Pats kaltas. Nepakankamai atsargus buvo, atsipalaidavo. O gal į gudriai paspęstus spąstus pakliuvo. Ką čia besuprasi. Gyvenimas eina. Žmonės keičiasi. Pavargsta. Susigundo.
Užlaužė rankas, užkimšo burną ir į sunkvežimį. Nė aiktelėti nespėjo. Petras buvo su jais. Tas pats, su kuriuo į bažnyčią kartu eidavo, vienuose klauptuose sėdėdavo. Petras jį ir į rūsį įmetė. Kaip bulvių maišą. Dar paspyrė, kad kojos netrukdytų durų uždaryti. Niekšelis. Tėvynę iškeitė į rusišką „šinelį“, bažnyčią – į partijos komitetą.
– Pas tardytoją! – šaukia atidaręs duris. – Greičiau, bandite!
Tai jam. Tai į jį kreipiasi. Į jį, motinos peržegnotą ir palydėtą Tėvynės ginti, kaip į padugnę – bandite! Išgama. Nušautų. Iššaudytų visus. Geriau negyva žemė nei svetima galia. Tik kodėl su svetimais savi? Bet turbūt visada taip – savi pasitelkiami, kad lengviau būtų naikinti. Juk ir kirvis miško neiškirstų, jei neturėtų medžio, miško gyventojo, koto.
Keliasi. Eis. Pas tardytoją. Nėra kitos išeities – neturi šautuvo. Nušautų. Iššaudytų. Ir nusišautų pats.
– Jozas Dapkus?
Moters balsas. Stiprus, bet malonus. Gal dėl akcento. Pakelia galvą – už stalo sėdi mažytė trapi moteris. Tik akys. Jos gręžte gręžia, nenusakoma jėga, energija iš jų veržte veržiasi.
– Juozas. Dapkus. Taip.
– Bandytas?
Moteris prisimerkia. Kaip katė. Nors imk ir paglostyk.
– Ūkininkas. Ūkininkas, ne banditas.
Tik čia jį taip pakrikštijo. Jis jaučia, kad ginasi, kad teisinasi, bet nieko negali sau padaryti, negali. Tos akys… Niekada nėra matęs tokių. Ir gręžia, ir glosto.
– Božė, vadinasi. Kėk žemės turėti?
Neturi jis tos žemės. Tėvai turėjo. Kol vaikai kartu gyvena, niekas žemės nedalija, visi kartu dirba. Broliai su seserimi atsidalijo, nes susikūrė savo gyvenimus. O jis dirbo kartu su tėvais jų žemę. Dabar nebėra kam dirbti. Tėvai išvežti. Į namus svetimųjų bičiuliai atsikraustė. Dirvonuoja žemė, kai jos vaikai partizanų žeminėse arba kalėjimo rūsiuose priversti gyventi.
– Ko tyli? Ližuvį prarijai?
Neprarijo.
– Tamsta labai graži. Tokia graži, kad aš, žiūrėdamas į tamstą, netenku ne tik balso, bet ir proto. Taip, proto netenku, nes nieko daugiau nematau, nieko neprisimenu, apie nieką negalvoju. Lyg burtai kokie.
– Būrtai! Aš tau parodysiu būrtai. Su manim taip nepraeis. Sveiką skūrą išnešti nori?
– Kam man ta skūra, jei tamstos nematysiu?
– Dapkus! Čia tardymas, o ne meilės pasimatymas!
Ji šaukia. Bet kažkaip netikrai. Ji jau iškrito iš tardytojos vaidmens. Dar netapo moterimi, bet virsmas jau prasidėjo. Jis turbūt užkrėtė ją savo aistra.
– Aš tikrai. Aš galiu nusikirsti pirštą.
Turbūt ne tądien, bet jis tikrai nusikirto pirštą. Ir pamiršo šautuvą. Ji nebetardė. Augino jų vaikus. Abu iš Tėvynės ir revoliucijos teritorijų išsikraustė į šeimos teritoriją. Ar buvo laimingi? Kas žino.

Apie žydus. Tiksliau, apie vieną žydą, kuris vokietmečiu skarmalais apsikarstęs, utėlėtas, purvinas, visiškai išsekęs pasibeldė į vienos kaimo trobos duris. Kad tas žmogaus šešėlis ne elgeta, o didžiausion nelaimėn puolęs žmogus, šeimininkė suprato iš ilgos nosies, kyšančios iš po barzdos gaurų, ir iš auksinio žiedo, sublizgusio ant žemėto kaulėto delno:
– Priglauskit, padėkit, gelbėkit…
Elgeta į namus – laimė į namus. O čia žydas – nerimas į namus. Bet priglaudė, neišvarė. Ne dėl blizgančio žiedo. „Alkaną pamaitink, ištroškusį pagirdyk“ juk taikoma ne tik padegėliams, pabėgėliams, neįgaliems, bet ir kiekvienam susiklosčiusių aplinkybių į užribį nustumtam žmogui. Ir žydui. Žiedą dėl visa ko paėmė. Sakau „dėl visa ko“, nes gerai žinau, kad ramybė ir gyvybė už auksą brangiau.
Sodyba nuošali, šunys sargūs. Jeigu kas užklystų, suspės paslėpti. O ir užklysta retai, tik kas nors reikalo spiriamas. Surado vietą ant krosnies, švarius patalus paklojo, patį išmaudė, išprausė, plaukus nukirpo ir nuskuto, apvilko švariais drabužiais, davė viralo pasrėbti. Per kokią savaitę atkuto žydas. Skruostai paraudo, šeimininko kelnės nebesmunka, megztinis kaip ant gero ūkininko gula. Praėjo dar savaitė. Sėdi žydas ant krosnies kojas nuleidęs ir bamba:
– Ui, mes jus, lietuvius, jau buvom į butelį sukišę, beliko tik užkimšti, ale nebespėjom…
Šeimininkei net puodas iš rankų iškrito. Į butelį! Kamščio betrūko! Čiupo žydą už kupros ir pro duris:
– Mauk, kad tavo čia nė kvapo neliktų! Ieškok savo kamščio!
Sugrįžusi trobon, drebančiom rankom sugraibė žiedą ir pro atviras duris nusviedė:
– Pasiimk savo užmokestį, jei iki šiol neprapuolėm be jūsų aukso – ir neprapulsim.
Nepaėmė žydas žiedo. Nubėgo neatsisukdamas.
Vokiečiai atėjo ir išėjo. Sugrįžo rusai – kitoks nerimas į namus. Ūkis, tiesa, nedidelis, bet nuodėmių tas, kuris ieško, visada suras. Ir surado. Pyliavų neduodat – tarybų valdžiai pakenkti norit. O iš ko duosi, jei pelės aruode iš bado stimpa, jei sėjai skirti grūdai suvalgyti? Na, gal ir yra vienas kitas maišelis paslėptas nuo bado atsiginti, tik kuo čia dėta tarybų valdžia? Bet niekas neklausia, niekam nerūpi, ar tu mirsi iš bado, ar ne, traukia į išvežamųjų sąrašus, ir tiek. O kiek jau išvežė… Bet jų kažkodėl neveža. Paklaustų ko nors, bet baisu – išeitų, kad lyg ir prašosi. Ir kaimo stribas nebeužsuka „tabokos“ (kai tabokos ieško niekada jos kvapo neužuodusiuose namuose, supranti tikruosius ieškotojo tikslus). Antai ateina. Lyg pašauktas. Nors ir apsmukusios, bet galifė kelnės, į kerzinius batus sugrūstos. Suprask – tarybų valdžios kareivis. Skaityti nemoka, bet komanduoja išdidžiai. Niekas viskuo tapo.
– Ko vis stovi prie kelio? Ko vis žiūri? Ko lauki? Kelialapio Sibiran? Nelauk, nebegausi, – nė nepasisveikinęs, nesuprasi, tiesą sako ar šaiposi.
– Nelaukiu nieko, šiaip dairausi. Kaip jau bus, taip, – lyg ir teisinasi šeimininkė.
– Gerai bus, sakau, o tu netiki. Išbraukė jus iš sąrašų. Žydelis, mūsų vadas. Sakosi skolingas jums esąs ar kaip ten. Tai ir atėjau pasakyti.
– Tai prašom į vidų, sušilsim. Ir perduoti jūsų vadui kai ką turiu, – kalba šeimininkė, nebesumodama, ar čia džiaugtis, ar verkti reikia.
Bet kad žiedą grąžinti reikia, neabejoja. Ji tik pasaugojo jį. Gal, jeigu būtų bėda prispyrusi, ir pardavusi būtų, nors ne auksas, o geri darbai žmogui išganymą teikia.
Kol šeimininkas su stribu stiklines kilnojo, šeimininkė suieškojo į nosinaitę suvyniotą žiedą ir duodama jį stribui pasakė:
– Jūsų vadas kažkada buvo palikęs pasaugoti, kol laikai pasikeis. Matau, kad jau pasikeitė, tai per tamstą grąžinu jam. Padėkok mūsų vardu ir pasakyk, kad to kamščio mes tikrai niekada neužmiršim.
Ar sugrįžo žiedas pas tikrąjį šeimininką, nežinia. Žydas gangreit buvo paaukštintas, išsikėlė tarnauti ir gyventi į sostinę, susitikti ir pakalbėti nebeteko. Yra tik tokia žinia, kad vienose vestuvėse šeimininkė matė panašų žiedą ant vienos pamergės piršto. Jeigu tai būta to paties žiedo, neatrodo, kad jį, per didžiausias negandas išsaugotą, būtų kam nors pardavęs ar padovanojęs žydas.

Gerai, kai šąla. Einu į valstybės tarnybą, į tokį didelį pastatą, kimšte prikimštą biurokratų, sėdinčių visiems padoriems žmonėms ant sprando, prirašančių tonų tonas niekam nereikalingų popierių, geriančių kavą, delsiančių priimti sprendimus, tyčia negrąžinančių žemės, legalizuojančių nelegalias statybas, varinėjančių žmones iš vieno kabineto į kitą. Tikri pabaisos. Ir aš pabaisa. Net į veidrodį nebežiūriu – kad neišsigąsčiau. Nors kartais suabejoju: o gal tai tik vox populi sugestija, gal aš visiškai padoriai atrodanti moteris. Bet į veidrodį vis tiek nežiūrėsiu. Kam rizikuoti? Be to, jau gavau atleidimo lapelį. Išsivadavusi iš to prakeikto biurokratų aparato, tikiuosi ir vėl tapti žmogum. Tada prisižiūrėsiu. Į visus pasaulio veidrodžius.