Atviras laiškas Lietuvos žurnalistams

DONALDAS STRIKULIS

A.Š.

Kad šiais „linksmais“ visuotinio „kriziso“ metais organizuotume atentatą (nesvarbu kokį ir į ką!), dar suprantama, tačiau rengti balių, ir dar žurnalistų, – sunkiai tikėtina. Tačiau juk būtina pratęsti senas tarptautines žurnalistų tradicijas. Todėl norisi bent jau atskleisti, atkreipti dėmesį ir atverti keletą įdomiausių ir linksmiausių Lietuvos žurnalistikos istorijos puslapių.
Viskas prasidėjo tą, jau labai tolimą, 1929 metų pavasarį, kai patys linksmiausi ir nesuvaldomiausi Lietuvos žurnalistų sąjungos „bendrininkai“, „raštininkai“ ir „pilstytojai“, atsižvelgdami į tai, „kad jau ištisus 25 metelius lietuviškoji spauda sėdi ant savo laktų, nešdama savo nedūžtamą tiesą“, nutarė surengti spaudos balių, kad būtų galima „arčiau sueiti, užmegzti, taip sakant, neatmezgamą mazgą tarp spaudos ir visuomenės!“ Šį sumanymą „skersavėjis“ supūtė į galvą keturiems: K. Binkiui, A. Griciui, A. Rimydžiui ir J. Kalnėnui. Buvo numatyta spaudos balių surengti gegužės 11 dieną. Ne tik baliaus rengėjai, bet ir daugelis to meto žurnalistų puikiai žinojo, kad tokie baliai jau seniai organizuojami Berlyno, Paryžiaus, Londono ir kitų Europos sostinių žurnalistų bendruomenėse ir kad tai visada buvo „nepaprastai kultūringos visuomenės viršūnių pasilinksminimai, kurie duoda toną visiems kitiems baliams; tualetus aprašinėja ne tik madų žurnalai ir visa kita spauda“. Be to, gegužės mėnuo buvo paskelbtas „jubiliejiniu spaudos platinimo mėnesiu“.
Visam šiam „genialiam sumanymui“ akstiną davė ir Valstybės teatre surengtas šio jubiliejaus paminėjimo vakaras, ir… netikėtas pasikėsinimas į šalies ministrą pirmininką A. Voldemarą!
Gegužės 6 dieną vyko kompozitoriaus I. Glazunovo koncertas (jo opera „Kunigaikštis Igoris“ buvo labai populiari tarp melomanų ir šiaip miestiečių). Į koncertą susirinko visa Kauno grietinėlė. Į vakarą vyko ir Lietuvos Respublikos ministras pirmininkas A. Voldemaras. Prie pat teatro durų į jį buvo pasikėsinta: žuvo ministro pirmininko adjutantas aviacijos vyr. leit. P. Gudynas, sužeisti A. Voldemaro sūnėnas, adjutantas kap. L. Virbickas ir keletas atsitiktinių žmonių.
Po šio įvykio labai sustiprinta apsauga ir pačių renginių priežiūra. Nepaisant to, jau gegužės 9 dieną Valstybės teatre įvyko iškilmingas spaudos atgavimui paminėti skirtas posėdis, kuriame dalyvavo pirmųjų lietuviškų laikraščių leidėjai, redaktoriai ir bendradarbiai: dr. J. Šliūpas, dr. K. Grinius, gen. J. Bulota, prel. A. Dambrauskas-Jakštas, prel. J. Mačiulis-Maironis, kan. J. Tumas-Vaižgantas, prof. P. Leonas, J. Kriščiukaitis-Aišbė, tai yra „kuriamosios, rašomosios tų metų pajėgos“. Nėra žinoma, ar šiame iškilmingame minėjime dalyvavo pati pirmoji ir ilgametė laikraščių leidėja F. Bortkevičienė.
Pirmasis spaudos balius surengtas gegužės 18 dieną, šeštadienį. Į balių pirmasis svečias atvyko lygiai 9 valandą vakaro. Tai buvo dar iš „Vilniaus žinių“ laikotarpio žinomas spaustuvininkas M. Kukta; netrukus pasirodė ir ministras pirmininkas A. Voldemaras; dalyvavo didžioji dauguma valstybės ministrų, diplomatinio korpuso vadovai ir daugelis kitų daugiau ar mažiau žinomų Kauno žmonių. Iškilmingą pirmąjį žurnalistų balių atidarė Žurnalistų sąjungos pirmininkas dr. J. Purickis – sveikinimo žodį jis pradėjo 22.02 val. ir baigė 22.07 val. Be abejo, ministro pirmininko kalba apie spaudos reikšmę ir vaidmenį visuomenės gyvenime truko gerokai ilgiau – net 37 minutes! Po tokio išsamaus pranešimo ministrui pirmininkui teko skubiai retiruotis namo.

Tuo metu jau minėti keturvėjininkai skubiai ėmėsi rengti „Pirmojo spaudos baliaus naujienas“.
Vakaro metu paaiškėjo, kad į balių atsisakė atvykti garsusis tenoras K. Petrauskas – dėl „ligos, kuri jį kankina kaip tik tomis dienomis, kai jis pasižada kurio baliaus programoj dalyvauti“, nors „žurnalistai ypač prašė Dievo jam sveikatos šiam vakarui“. O garsioji balerina V. Karalli „paskutiniu momentu 10 v. pranešė, jog dėl staigios ligos taip pat negalėsianti dalyvauti spaudos baliuj“. Taip pat ir „plačiai žinomas dramos artistas p. Kačinskas buvo bepasižadąs dalyvauti baliaus programoj, bet sužavėtas kai kurių vunderkindų pasisekimo nutarė pats vunderkindu pasidaryti, spaudos baliaus programoj nebedalyvauti. Gerai padirbėjęs kitiems metams jis suvunderkindėsiąs. Gerbiamasis artistas dėl to savo pavardę kiek keičia, ateity jis vadinsis Mara Kačinskas.“ Valstybės teatro direktorius „p. Savickis sužinojęs, kad B. Dauguvietis vis labiau painiojasi į spaudos dalykus, šiąnakt greituoju traukiniu ekstra išsiuntė jį į Rygą teatro reikalais. Reiškia redaktorius-režisierius Dauguvietis važiuoja Rygon.“ (Tuo metu B. Dauguvietis ėmė leisti „7 meno dienas“.)
Tačiau, net nekreipiant dėmesio į tokius gana pesimistinius „Baliaus naujienų“ korespondentų pranešimus, balius vyko smarkiausiu tempu. „Smarkiau nebegalima. Kai kurie vakare sumaniusieji nusižudyti sumanymo vykdymą atidėjo kitai savaitei.“ Buvo surengta tikrai lasvegasiška loterija. Profesorišką A. Voldemaro portretą su antrašu už 425 „amerikoniškuosius“ litus laimėjo tikras lietuviškosios spaudos rėmėjas ir patriotas inžinierius Fainas. Kas laimėjo „tikrą Mefistofelį“ ir „pilną alaus bačką“ (ar tik ne paties B. Dauguviečio „suorganizuotą“ – už baudą, kad negali dalyvauti?) – žiniasklaidos istorija ir „Baliaus naujienos“ nutyli.
„Baliaus naujienų“ pirmasis numeris pasirodė gegužės 18 dienos vakarą – 22.30 val. – ir tarp publikos sukėlė didžiulį dvasios ir kūno pakylėjimą ir pageidavimus išnešti lavonus ir įnešti antrą „bačką“!
Didžiai savimi patenkintas T. Tilvytis sukurpė ditirambus pačiam sau, kukliai prisidengdamas pavadinimu „Kaip daromas laikraštis“:

Pirmas daiktas, tai idėja,
antra – pinigai rėmėjų –
Trečias, tai „atsakomasis“,
o ketvirtas – vedamasis…

Toliau – nebrangi spaustuvė,
Kuri suprastų lietuvį…
Pripažintų bendrą vargą
Ir spausdintų tai į bargą –

Dar toliau – geri rinkėjai
(geri, jei jiem sumokėjai…).
Vėliau klišės, metranpažas
Ir apčiuopiamas tiražas –

Vėliau kitos agentūros
(visai neminint cenzūros)
Ekspedicija, tai paštas –
Štai ir skaito visas kraštas.

Žinia, išleisti laikraštį, tai ne… Todėl, tik užbaigęs „gaminti“ pirmąjį numerį, ketvertukas nuskubėjo rengti antrojo… Jame kuo skubiau reikėjo aprašyti baliaus koncertą, kuris rengėjams sukėlė daug išorinių ir ypač „vidinių“ kančių. Buvo skubiai konstatuota, kad „spaudos balius internacionalus, – apsilankė visokių tautų ir kalbų svečių, todėl reikėjo taikyti ir atitinkamą programą. Tatai nesunku buvo padaryti, nes… jos iš anksto sudarytos nebuvo.“
Padėtį gelbėti ėmėsi vietinės – iš apsilankiusiųjų – pajėgos. Garsus lietuviškosios operos solistas p. Būtėnas atliko „labai lietuviškos nuotaikos ir turintį lietuvių tautinės kūrybos pradų“ S. Moniuszkos kūrinėlį „Pakalnė“; p. Lipčiuvienė – tautiškai lietuviškas, nors itališkai prancūziškas Čaikovskio, Leoncavallo arijas; p. Rakauskaitė, suprantama, dainavo angliškai; o mažiausias artistas su pačiu didžiausiu numeriu Mara Špigel, puikiai artistiškai laikydamasis ir pateikdamas dar puikesnę interpretaciją, švelniai svečius linksmino puikiomis deklamacijomis… Suprantama, visa tai buvo atlikta grynai tautine šnekta!
„Tai ir galas, nes… kiti neatvyko…“
„Baliaus naujienų“ antrasis numeris nenusisekė. Reikėjo labai skubėti, taip pat dalyvauti baliuje ir dar spaustuvininkus spausti… Antrojo numerio ketvirtajame puslapyje K. Binkis ir kompanija beviltiškai iškelia rankas, nurodydami, kad čia „vieta Liet. žurn. sąj. nariams, kurie pasižadėję bendradarbiauti savo baliaus laikrašty nieko neparašė“.
Labai tiksliai to meto Lietuvos spaudos būseną (baliuje) nusakė J. A. Herbačiauskas. Į klausimą „Ko Tamsta labiausiai dabar linkėtumei mūsų spaudai?“ atsakė: „Proto obstrukcijos, pilvo destrukcijos, neturint galimybės aukštu galu kalbėti, galima byloti ir plepėti bent apatiniu galu!“
„Pirmojo spaudos baliaus naujienų“ tiražas siekė net 300 egzempliorių! Todėl galime įsivaizduoti, kiek žmonių dalyvavo toje šventėje!
Paskutiniai iš spaudos baliaus išvyko… 6 valandą ryto Kauno laiku!
Nors spaudos balių organizavo Lietuvos žurnalistų sąjunga, kiek platesnio atgarsio jis spaudoje nesulaukė. Buvo daugybė žinučių ir keletas trumpų atsiliepimų, bet išsamesnės apžvalgos neatsirado. Keistoka, tačiau plačiausiai ir linksmiausiai pirmąjį spaudos balių nušvietė ir aprašė oficiozinis „Lietuvos aidas“. Galbūt dėl to, kad to laikraščio korespondentas buvo ir vienas baliaus organizatorių A. Gricius! Jis gana korektiškai ir „griciuviškai“ kandžiai aprašė visus būtus ir nebūtus baliaus įvykius, alaus kiekį ir damų tualetus…
Tačiau balius neliko nepastebėtas žurnalistų valdžios. Jau gegužės 24 dieną, penktadienį, „Mūsų rytojaus“ redakcijoje įvyko Lietuvos žurnalistų sąjungos valdybos ir dienraščių redaktorių bendras pasitarimas dėl „spaudos baliaus nemalonumų, dėl pažadų netesėjimo“ ir t. t. Ganėtinai aštriai kalbėta artistų pažadukų atžvilgiu ir konstatuota, kad tik „vienas vienintelis A. Sodeika turėjo pagrindo į balių neatvykti“. Nors čia pat pabrėžta, kad iš dalies ir patys žurnalistai yra kalti „dėl blogo mūsų menininkų ir artistų išauklėjimo, nes jie, visokiais būdais norėdami remti mūsų meną, paprastai visiems artistams tik ditirambus giedodavo“. Taigi, kliuvo ne tik artistams, bet ir visiems menininkams! Surašytame komunikate nutarta: kad ateity panašių dalykų neatsitiktų, „mūsų laikraščių kritika ir recenzijos apie mūsų menininkus būtų objektyvesnės, kad būtų giriama tik tai, kas pagyrimo tikrai užsipelno“. Taip pat nutarta kitais metais organizuoti antrąjį spaudos balių.
Ar jis buvo surengtas? Istorija (ir spauda) nutyli.
Jau prabėgo aštuoniasdešimt metų nuo šios datos. Neatsitiktinai šis laiškas skirtas visiems Lietuvos žurnalistams! Ar nevertėtų protingiems redakcijų vyrams ir moterims bei dar protingesnei žurnalistų valdžiai pagalvoti apie antrąjį spaudos balių?
Tegyvuoja antrasis spaudos balius!